7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Apie laisvės poreikį

Rekomenduojami „Scanoramos“ filmai

Nr. 35 (1442), 2022-11-04
Kinas
„I-A“
„I-A“

Išminčius teisus: negalima aprėpti to, kas neaprėpiama, tačiau visada galima pabandyti. Jubiliejinė, dvidešimtą kartą vyksianti „Scanorama“ keičiasi, bet svarbiausia misija – fiksuoti kino proceso pulsą – išlieka. Šiemet „Scanorama“ siūlo kaip niekad daug filmų – ir naujų, ir klasikinių, kurie gali būti aktualesni už kuriamus dabar. Kiekvienas festivalio jau užaugintas ir smalsus žiūrovas ras sau ne vieną filmą. Pateikiame keletą galinčių sudominti išskirtine kino kalba, personažais, papasakota istorija arba autorių vardais.

 

„Drugelio žvilgsniu“ („Bachennya metelyka“, Ukraina, Kroatija, Čekija, Švedija, 2022)

Debiutinio Maksymo Nakonečno filmo herojė yra ukrainiečių karė Lilija. Ji grįžta namo iš nelaisvės Donbase. Nelaisvės trauma glūdi giliai, o naktiniai košmarai neleidžia jos pamiršti. Lilija – oro žvalgybos ekspertė, todėl įvykius fronte stebėjo iš drono perspektyvos. Bet ir būdama namie ji suvokia pasaulį panašiai: stiprius jausmus išstūmė bejėgiškumas, žmogiškumą – nejautra. Tačiau jei nori gyventi savo gyvenimą, drugelio žvilgsnis nėra geriausias pasirinkimas. Lilija nenori būti auka ir nesirengia pasiduoti. Režisierius yra sakęs: „Galvodamas apie fabulą supratau, kad noriu, jog tai taptų pasakojimu apie viltį ir žmogiškumą esant visiškai beviltiškoms aplinkybėms.“

 

„I-A“ („IO“, Lenkija, Italija, 2022)

Jerzy Skolimowskis – iš tų Naujosios bangos veteranų, kurie iki šiol eksperimentuoja, bravūriškai aplenkdami jaunesnius kūrėjus. „I-A“ – tai Robert’o Bressono filmo „Atsitiktinai, Baltazaras“ įkvėptas pasakojimas. Jo herojus – asiliukas. Keliaudamas iš vienų savininkų pas kitus jis sutinka skirtingų žmonių – kvailių ir išminčių, gerų ir blogų, užjaučiančių ir beširdžių. Skolimowskis kuria paprastą, bet vizualiai pritrenkiantį pasakojimą apie šiuolaikinės visuomenės būseną, apie tai, kad nėra pusiausvyros tarp žmonių ir gyvūnų pasaulio. Kartu tai poetiškas, hipnotizuojantis pasakojimas apie laisvės poreikį.

 

„Iki penktadienio, Robinzonai“ („A vendredi, Robinson“, Prancūzija, Šveicarija, Iranas, 2022)

Filmą įkvėpė Piero Paolo Pasolini žodžiai: „Esu iš praeities kylanti jėga.“ Jie gerai apibūdina personažus – prancūzų ir Irano Naujosios bangos kūrėjus. Nors šimtamečio Ebrahimo Golestano ir devyniasdešimtmečio Jeano-Luco Godard‘o keliai vingiavo arti, jie niekad nesusitiko. Menininkė Mitra Farahani nusprendė surengti dviejų intelektualų, iš esmės pakeitusių kiną, pokalbį. Gyvendami Sasekse ir Šveicarijoje, jie, kaip minėta, taip ir nesusitiko, bet 29 savaites susirašinėjo, o režisierė atliko pasiuntinio vaidmenį. Jai pavyko sukurti esė apie revoliucinių laikų pranašus, kovojančius su nusilpusiais kūnais ir mirtimi, tačiau nepraradusius humoro jausmo ir ypatingo įžvalgumo. Fiksuodama jų aplinką ir įpročius, Farahani kelia klausimus apie kartos patirtį, egzistencinius pasirinkimus ir išvadas, prie kurių gyvenimo pabaigoje galėjo prieiti du revoliucionieriai. Dabar filmas skamba ir kaip atsisveikinimas su rudenį mirusiu Godard’u.

 

„Hamleto sindromas“ („Syndrom Hamleta“, Lenkija, Vokietija, 2022)

Kai dokumentininkai Elwira Niewiera ir Piotras Rosołowskis 2020-aisiais viename Kyjivo teatre pradėjo kurti filmą, neįtarė, kad netrukus gyvenimas parašys jų kūriniui Post scriptum. Jau tada situacija Ukrainoje atrodė dramatiška, o filmas pasakojo apie grupę ukrainiečių, kartu su režisiere Roza statančių spektaklį. Bet šįkart svarbus ne finalinis efektas, o kūrybos procesas, tampantis grupine terapija. Roza surinko ypatingą grupę: vieni yra profesionalai, kiti pirmąkart pakilo ant scenos, kad papasakotų savo istoriją. Ši dažnai neatsiejama nuo ne pirmus metus trunkančio karo Donbase, fronto, nelaisvės. Kiekvienam jų klausimas „Būti ar nebūti“ reiškia vis kažką kita. Atrodo, lyg spektaklio kūrėja būtų surinkusi skaudžiausias Ukrainos problemas ir dar pabandžiusi jas išspręsti. Niewieros ir Rosołowskio buvimas taip pat turėjo terapinę funkciją, nes gal tik stebimi kameros ir liudininkų filmo herojai galėjo pasakyti, ką iš tikrųjų jaučia. Dabar tie pasakojimai skamba dar dramatiškiau, nes žaizdos, kurias turėjo gydyti spektaklis, vėl atsivėrė. „Hamleto sindromas“ – svarbus filmas, nes leidžia suvokti Ukrainos dvasią ir suteikia vilties. Ne tik ukrainiečiams.

 

„Koma“ („Coma“, Prancūzija, 2022)

Bertrand’o Bonello gerbėjai žino, kad iš jo galima laukti visko. Naująjį filmą režisierius pradeda Gilles’io Deleuze’o perspėjimu: „Niekad neženk į kito žmogaus sapną, tai gali būti pavojinga, net jei sapnuoja simpatiška jauna mergina.“ Filmą Bonello skyrė savo aštuoniolikmetei dukteriai. Jis rodo jauną moterį, žengiančią į suaugusiųjų gyvenimą per pandemiją. Karantino uždaryta kambaryje, lyg pakibusi tarp nuobodžio ir palengvėjimo, kurį suteikė galimybė pabėgti nuo kitų žmonių vertinimų, ji stebi vienos influencerės likimą, kalbasi su draugėmis, susidomi serijiniais žudikais, susitinka su išgalvotais draugais. Bet „Koma“ nėra filmas apie karantiną. Išnaudodamas įvairias vizualias formas, režisierius kuria savotišką Z kartos minčių ir jausmų žemėlapį. Tai subtilus, poetiškas, bet kartu juodojo humoro prisodrintas filmas, bandantis „užkabinti“ pasąmonę.

 

„Medkirčio istorija“ („Metsurin tarina“, Suomija, Danija, Nyderlandai, Vokietija, 2022)

Suomių poetas ir kinematografininkas Mikko Myllylahti kadaise nusprendė nukirsti darže augantį medį. Tačiau nenorėjo daryti to pats vienas, juk buvo poetas. Todėl jo gyvenime atsirado medkirtys, papasakojęs apie savo liūdesį ir vienatvę, patirtas tragedijas. Apie tai, kad nė viena jo nepalaužė. Tikro susitikimo įkvėptoje pasakoje Myllylahti rodo mažą pasaulio pabaigą mažame miestelyje ir paaiškina, kad būti geru žmogumi – tai kasdienis pasirinkimas. Prisimindamas biblinį pasakojimą apie Jobą, režisierius sulieja Kaurismäki ir Lynchą, ir įsižiūri į simpatišką medkirtį Pepę (Jarkko Lahti), kuris praradęs viską – darbą, šeimą, kasdienę rutiną – nepraranda vilties.

 

„Prakeikta žemė“ („Godland“, Islandija, Danija, Prancūzija, Švedija, 2022)

... Per žiemą, per plikas uolas ir smaragdines kerpes naujos parapijos link juda liuteronų pastorius Lukas. Jauną daną lydi vietinis pasakorius Ragnaras. Nuo pat pradžių jų santykiai kupini įtampos, nes pastorius apsėstas misijos ir kolonizatoriaus aistros, kuriai užsispyręs priešinasi Ragnaras. Veiksmas vyksta XIX a. pabaigoje ir rodo sudėtingus Islandijos ir Danijos santykius, bet Hlynuras Pálmasonas kalba ne tik apie istorines skriaudas ar religinę hierarchiją. Jis kuria filmą apie vienatvę, kartėlį, svetimumo jausmą. Režiserius ištikimas savo metodui: kaip ir filmuose „Žiemos broliai“, „Balta balta diena“ vaizdingi, dramatiški ir kaprizingi Islandijos peizažai perteikia herojų vidinę būseną – vizualizuoja griežtus principus, portretuoja sielos suledėjimą, perspėja apie konfliktus.

 

„Salų tyla“ („Tourment sur les îles“, „Pacifiction“, Ispanija, Prancūzija, Vokietija, Portugalija, 2022).

Katalonų režisierius Albertas Serra kuria totalų ir hipnotizuojantį kiną. Šįkart jis išsirengė į Taitį, kur driekiasi ties saldaus sapno ir košmaro riba egzistuojanti erdvė. Vedliu po šį prarastąjį rojų tampa Benoît Magimelio suvaidintas komisaras, valdantis archipelagą prancūzų valdžios vardu. Jis stengiasi būti tarpininku tarp Prancūzijos ir vietinių, kurie pradeda baimintis, kad salose bus atnaujinti branduoliniai bandymai. Taip „Salų tyla“ ima įgyti politinio kriminalinio filmo formą. Ironijos ir dekadentiškos atmosferos persunktame pasakojime daug nuorodų į kino istoriją.

 

„Sausis“ („Janvaris“, Latvija, Lietuva, Lenkija, 2022).

Latvija, 1991-ieji. Devyniolikmetis pradedantysis kino operatorius Jazis kartu su draugais bando įgyvendinti svajonę kurti ambicingus filmus. Jazio tėvas laikosi komunistų partijos linijos, mama dalyvauja protesto mitinguose. Sovietų sistema žlunga, ir netrukus Jazis atsidurs Rygos barikadose – pasipriešinimo patirtis ir taps svarbiausiu Jazio brendimo momentu. Barikadose filmavo ir tada vienas populiariausių sovietų kino dokumentininkų Juris Puodniekas (jį suvaidino Juhanas Ulfsakas), kurio dokumentinis filmas „Ar lengva būti jaunam?“ iškart tapo kultinis. Šis Viesturio Kairišo filmas – autobiografinis žvilgsnis į nepriklausomybės pradžią ir bandymas išsiaiškinti menininko vaidmenį, vykstant permainoms.

 

„Toris ir Lokita“ („Tori et Lokita“, Belgija, Prancūzija, 2022)

Paauglė Lokita ir už ją jaunesnis Toris kilę iš Benino. Į Europą jie pateko įveikę pavojingą kelią per Viduržemio jūrą. Dabar jie dirba Belgijoje ir nori gauti teisę legaliai čia gyventi. Nors oficialiai dirbti negali, abu turi iš kažko gyventi ir remti Afrikoje likusius gimines. Todėl neva pristatydami picą iš tikrųjų prekiauja narkotikais. Ar pavyks jiems ištrūkti iš uždaro rato, į kurį migrantus įtraukia prekiautojai žmonėmis, nusikalstamas pasaulis ir beširdžiai biurokratai? Broliai Lucas ir Jeanas-Pierre’as Dardenne’ai ir vėl užduoda skaudžius klausimus, į kuriuos neskubama atsakyti (ypač Lietuvoje).

 

„Trys žiemos“ („Drii winter“, Šveicarija, Vokietija, 2022)

Originaliausiu šiųmetės Berlinalės filmu pavadintos „Trys žiemos“ atrodo lyg Bruno Dumont’o sukurta „Milkos“ šokolado reklama. Filmas perkelia į atvirukiškai gražias Alpes. Čia gyvena nuo gamtos kaprizų ir likimo pokštų priklausantys žmonės. Tarp jų ir padavėja Ana, kuri nusprendžia būti kartu su vietos bendruomenei įtarimų keliančiu atvykėliu Marku. Kuo daugiau faktų liudija jo nenaudai, tuo labiau Ana jį gina – suprasdama, kad kovoja ir už teisę gyventi savaip. Tad filmas yra ir pagarbos duoklė moters jėgai, ir jaudinantis pasakojimas apie meilę. Režisierius Michaelas Kochas sugeba balansuoti ties rimtumo ir pašaipos riba, todėl filmas kartais tampa provincijos absurdo kronika, kurioje atsirado vietos ir kičiniam folklorui, ir Bolivudo estetikai.

 

„Tyliosios dvynės“ („The Silent Twins“, Lenkija, JAV, D. Britanija, 2022)

Agnieszka Smoczyńska ne vienam įsiminė chuliganišku debiutu „Šokių aikštelės dukterys“ apie dvi undinėles, bandančias mylėti ir gyventi Varšuvoje. Naujojo jos filmo herojės taip pat seserys, bet jų istorija – reali. Tai juodaodės June ir Jennifer Gibbons iš Velso, kurios nuo vaikystės kalbėjosi tik tarpusavyje. Jos atsisakė žodžiais bendrauti su šeima, mokytojais, bendraamžiais. Tai buvo keistas duetas, kurio gyvenimas vyko už uždarų kambario durų, vaizduotėje, žaidimuose ir rašomų knygų puslapiuose. Vidinis herojų pasaulis filme rodomas pasitelkiant muziką ir vaizdus. Dvynių istorija papasakota knygose, žiniasklaidoje ir net dainose, bet Smoczyńska kalba ir apie nekontroliuojamą tapusį jaunatvišką maištą, ir apie toksišką meilę, kai išorinis pasaulis liaujasi egzistuoti.

 

„7md“ inf.

„I-A“
„I-A“
„Prakeikta žemė“
„Prakeikta žemė“
„Toris ir Lokita“
„Toris ir Lokita“
„Trys žiemos“
„Trys žiemos“
„Tyliosios dvynės“
„Tyliosios dvynės“