Apie kartą, kuri yra pikta

Prieš prasidedant naujam Emilio Vėlyvio filmui „Piktųjų karta“ (Lietuva, 2021), mintys buvo dvejopos. Vilties teikė žanro įvardijimas – „skandinaviškas detektyvas – nuaras“. Šis lietuviškam kinui nepažįstamas žanras žadėjo intrigą. Visgi būta ir nerimo – ar sugebės Emilis Vėlyvis, anksčiau pasižymėjęs ne pačiais subtiliausiais kriminaliniais trileriais („Zero“ trio) ar komedijomis („Redirected“), suvaldyti tokį žanrą? Ar netaps naujasis filmas savalaikių (ir dėl to menkaverčių) blevyzgų apie Lietuvos socialinio-politinio gyvenimo paradoksus (GMP automobilyje prievartaujama mergina, marginalų partijų brovimasis į Seimą ir kt.) rinkiniu? Išsyk bėgu įvykiams už akių: netapo. Palyginti su ankstesniais Vėlyvio filmais, „Piktųjų karta“ yra beveik nevėlyviškas.

Emociškai nestabilaus ir triaukščiais keiksmažodžiais viską aplink betonuojančio nežinomo Lietuvos provincijos miesto (sprendžiant iš „L“ raidės ant policijos ekipažų – Klaipėdos apskrityje) komisaro (Vytautas Kaniušonis) gimtadienyje pagarsintas siekis tapti meru tarytum atveria kruvinų paslapčių skrynią: miesto valdžios atstovai vienas po kito randami nužudyti – ir vis baisesnėmis aplinkybėmis. Priešais žiūrovo akis išsyk stoja dviaukštis miesto grietinėlės kolektyvinis portretas, atskleistas per komisaro asmenį: viešai deklaruojama kone gyvenimiška idilė (harmoninga šeima, puikus automobilis, politiniai siekiai), tačiau po šia širma slypi nuodėmės (neištikimybė, korupcija, praeityje padarytas nusikaltimas) – kaip netrukus suprantame, mirtinos.

Komisarui aiškinantis, kas gi tas piktavalis, kuris vieną po kito daigoja jo senus bendražygius, ryškėja kita siužetinė linija – 1990-ųjų pradžios Lietuva, kai šalia besikuriančios nepriklausomos valstybės institucijų tebeveikė ir sovietinis KGB. Būtent slaptųjų sovietinio saugumo bendradarbių noras apsisaugoti nuo demaskavimo vedė į nusikaltimą – žmogžudystę, padarytą bendromis jėgomis. Žmogžudystę, kuri it bendra purvina paslaptis – jų visų moralinė, politinė neištikimybė – surišo miesto, kuriame vyksta „Piktųjų kartos“ veiksmas, elito atstovus. Ir dabar kažkas ėmė žudyti žudikus, ir komisarui, vienam iš jų, reikia išsiaiškinti, kas tai daro, reikia gelbėti dūžtantį savo (šeimos) gyvenimą.

Noras, kad skaitytojai mėgautųsi filmu, nebeleidžia atskleisti daugiau siužeto detalių. Galima tik pasakyti, kad „Piktųjų kartos“ siužetas yra aiškus, nuoseklus ir įtraukiantis. Kabinėtis galima būtų prie paskirų detalių, pavyzdžiui, kiek per mažai atskleisto atvykusio prokuroro portreto ar kiek statiškos Ainio Storpirščio vaidybos; galbūt šiek tiek perspaustos pabaigos, kuri iš esmės yra deus ex machina; truputį per daug žmogžudysčių (juk užtektų ir poros mokruxų bei gilesnių pagrindinių veikėjų portretų – kam žudyti visus paeiliui?); mažumėlę neįtikimos situacijos, kad visi buvę KGB bendradarbiai taip imtų ir uzurpuotų visas svarbiausias miesto pareigas.

Nors Emilis Vėlyvis „Piktųjų kartoje“ beveik nebelinksta į nūdienos aktualijų atspindžius, tačiau beveik yra beveik: suimtuosius mušantis komisaras inspektorius (Marius Repšys), kurio pavardė Svirnelis, tikrai tikrai (sarkazmas) nekelia jokių asociacijų, šviesiaplaukė ir savo oficialumu erzinanti miesto merė (Ingeborga Dapkūnaitė) bei įsiūčio akimirką pagrindinio veikėjo sudaužomas Nausėdos portretas leidžia spręsti, kad visiškai pabėgti nuo kasdienybės refleksijų  režisieriui nepavyko.

Kitas pastebimas „Piktųjų kartos“ trūkumas – kituose filmuose jau matytų siužetų atkartojimas. Pavyzdžiui, scena, kurioje sulaikytą įtariamąjį policininkai bando paveikti pasakojant apie jam gresiančią seksualinę prievartą kalėjime, labai primena rusų režisieriaus Stanislavo Govoruchino filmo „Vorošilovo šaulys“ sceną. Išprievartavimo scena, nepaisant gan originalios kameros perspektyvos, referuoja į tai, kad Velyviui žinomas argentiniečių (ir prancūzų) režisieriaus Gasparo Noé filmas „Nesugrąžinamas laikas“. Postmoderniai atkartoti tam tikras scenas nėra blogai, tačiau kyla pavojus būti nuobodžiam ar prabilti klišėmis: salotas prie skrodžiamųjų šlamščiantys patalogai anatomai, atleiskite, yra nevykęs ir trivialus vaizdinys.

Apibendrinant – „Piktųjų karta“ yra įdomus, kokybiškas ir nuo pradžios iki galo įtampą išlaikantis trileris. Režisierių reikėtų pagirti: pagaliau lietuviškas kinas turi įtraukiantį ir beveik neprovincialų trilerį. Ir šiaip – vertą dėmesio filmą.