Neatpažinus blogio

Diskusijos apie rusų kultūros kaltę tęsiasi jau ne pirmą mėnesį ir pabaigos nematyti. Žurnalistas ir kultūrologas Andrejus Archangelskis apie šiuolaikinę rusų literatūrą, kiną ir televiziją rašė jau uždarytame žurnale „Ogoniok“. Analizuodamas naujus kūrinius, kartu Archangelskis gilinosi ir į rusų visuomenės baimes, praeities nostalgiją, pergalės Antrajame pasauliniame kare kultą. Vasarą radijo „Svoboda“ tinklalapyje pasirodęs Archangelskio straipsnis pratęsė šiuos apmąstymus.

Turintiesiems sąsajų su kultūros procesais nuolat tenka klausti savęs, kiek esame atsakingi už naująjį XXI amžiaus barbariškumą, už Rusijos karinės mašinos tęsiamas masines žmogžudystes. Iš pradžių prisiminėme konkrečius masinės kultūros kūrinius, pataikaujančius žemiesiems instinktams, skatinančius neapykantą (pvz., garsius filmus „Brolis“ ir „Brolis 2“). Tokiais atvejais mums atsako: „Menas nekaltas; kad ir kokie siaubingi būtų konkretūs kūriniai, žudo ne menas.“ Pabandykime klausimą suformuluoti kitaip: ko nepadarė rusų kultūra, kad siaubo būtų išvengta?

„...Viena daug stipresnė valstybė klastingai užpuola kitą, teisindamasi niekingomis, su realybe neturinčiomis nieko bendra priežastimis: bombarduoja taikius gyventojus, kartu vadindama juos „broliais“, esą norėdama juos „išgelbėti“. Visa tai – atviras, veidmainiškas, grynas blogio aktas.“ Panašiai Levo Tolstojaus maniera būtų galima aprašyti tai, kas vyksta dabar. Tokį būdą literatūrologas Viktoras Šklovskis pavadino „atsiejimu, sukeistinimu“, kurio tikslas – „išvesti skaitytoją iš suvokimo automatizmo“ (lietuviško šios, 1916 m. suformuluotos, vienos esminių modernizmo sąvokų ostranenije atitikmens nėra, angliškai ji verčiama estrangement, prancūziškai – étrangement, vokiškai – Verfremdung – Ž. P.). Tolstojus dažnai vertindavo pasaulinius įvykius pasitelkdamas sveiką (norėčiau pasakyti „valstietišką“) požiūrį ir kartu – iš gėrio ir blogio pozicijų. To juk mus mokė dar mokykloje. Atrodytų, kas gali būti paprasčiau, nei šią formulę pritaikyti dabar vykstančiam barbariškam karui prieš Ukrainą? Tačiau tenka pripažinti paprastą faktą: didžioji dalis Rusijos gyventojų nesugeba vertinti būtent „taip“ – be ideologinių paramstymų. Ir esmė ne ta, kad šie žmonės blogai mokėsi mokykloje. Esmė ta, kad mūsų kultūra dešimtmečiais ir, deja, net šimtmečiais ignoravo blogio egzistavimo problemą. Visa tai gali pasirodyti patetiška ar pernelyg abstraktu, jei galiausiai nebūtų atvedę prie siaubingų pasekmių.

Blogis egzistuoja, beje, kiekviename iš mūsų. Žmogus turi būti iš anksto perspėtas apie šį pavojų, būti pasirengęs susitikti su blogiu, mokėti skirti gėrį nuo blogio. Tai ir kultūros uždavinys. Mūsų kultūra ignoravo šiuos klausimus. Apims siaubas, kai suprasime, kaip apleistas pas mus šis „klausimas“.

Sovietų ideologijoje blogio egzistavimo problema spręsta primityviai ir paprastai: blogio kilmė buvo socialinė, vadinasi, „socialinio teisingumo visuomenėje“ problema išsisprendė savaime – jos tiesiog neliko. Visas blogis perkeltas išorėn – į kapitalo pasaulį, už geležinės uždangos. Sovietų ideologijos nuostata: „Blogis – tai viskas, kas kitapus.“ Nugalėti gyvuliškus instinktus atiduota kolektyviniam auklėjimui, taip sakant, ignoruojant metafizinį blogio lygmenį. Dėl to sovietinis žmogus nebuvo išmokytas asmeniškai atpažinti ir suvaldyti prievartos instinktą, glūdintį kiekviename mūsų, tiksliau, jis nebuvo pasirengęs susitikti su blogiu. Iki šiol egzistuoja įsivaizdavimas, kad sovietinė masinė kultūra „mokė gerumo“. Reikia paneigti šį mitą: tai ne „gerumo pasaulis“, o dirbtinai sukonstruotas infantiliškas amžinos vaikystės pasaulis, atimantis iš žmogaus tikrąjį pasaulio pažinimą. Blogio problema buvo ne sprendžiama, o ignoruojama, kartu – nustumta į pasąmonę. Trumpai tariant, sovietinis žmogus nežinojo, kad jame yra blogio, nebuvo išmokytas kovoti su blogiu savyje.

Kai tik totalitarinė ideologija žlugo, o išoriniai cenzūros ribojimai buvo nuimti, posovietinis žmogus atsidūrė akis į akį su blogiu. Griežtų išorinių rėmų panaikinimas atvedė ne prie išsivadavimo iš totalitarizmo traumų, o prie pasąmonės rūsių išlaisvinimo. Nereflektuotas, nesuvoktas blogis išsiveržė į paviršių. Iš pradžių posovietinė kultūra atsiribojo nuo „blogio problemos“ sprendimo perdėta bravūra ir išoriniu išlaisvėjimu. Paskui nereflektuotas blogis padarė kulbitą ir tapo susižavėjimo savimi forma: susižavėjimo savo „kultūros kodu“, savo tikrąja tiesa, tikrąja teisybe. Prievarta užsidėjo gerumo kaukę (visai pagal George’ą Orwellą). Šis siaubingas perkėlimas ir tapo esminiu posovietinės kultūros aspektu – ji mokė didžiuotis prievarta „vardan aukščiausio teisingumo, vardan tiesos“. Perėmęs techninius Holivudo formos metodus, rusų kinas visiškai iškreipė jo etiką: užuot perspėjęs apie blogį, mūsų kinas ėmė žavėtis prievarta, mirtimi, vadinasi, ir blogiu. „Silpnus muša, stipresnis trenkia pirmas“, – visos tos negudrios nuostatos buvo transliuojamos iš paties Kremliaus ir perlydytos į atitinkamo turinio kūrinius.

Bejėgiškumas sprendžiant egzistencinius klausimus mūsų visuomenėje sutapo su dar vienu veiksniu: melagingu, iškreiptu postmodernizmo epochos suvokimu. Ji mums buvo ne apmąstymų ir ieškojimų rezultatas, o nemokamas prisijungimo prie civilizuoto pasaulio priedas. Posovietinei sąmonei postmodernizmas tapo „visa ko sąlygiškumo“, taip pat ir gėrio bei blogio sąvokų sąlygiškumo, simboliu. Rusijoje postmodernizmas buvo suvoktas ne kaip sudėtingesnis pasaulis, ne kaip didesnės asmeninės kiekvieno atsakomybės skatinimas, bet priešingai – kaip savęs išlaisvinimas nuo sąžinės, atsakomybės, rimto požiūrio į bet ką. Posovietinis žmogus vertino postmodernizmą dostojevskiškai – „viskas leista“ dvasia.

Būtent neapmąstyti santykiai su blogiu atvedė prie pilietinės visuomenės demoralizavimo Rusijoje, kurios elitas (ir, būkime atviri, dauguma mūsų), bendradarbiaudamas su Putino režimu, teisino save „mažesnio blogio“ formule. („Tenka taikytis su kompromisu, žaisti pagal taisykles, bet užtat kultūra gyva! Užtat institutai dirba! Užtat šiuolaikinis menas matomas visur! Taip, mano pozicija – prisitaikymas, bet aš darau daug mažiau kompromisų nei mano kolega ar mano viršininkas.“ O viršininkas ar kolega savo ruožtu galvojo tą patį apie savo viršininkus: „Padariau mažiau blogio už juos.“) Ir šitie saviapgaulės laiptai kilo iki pat viršaus. Tai klasikiniai moraliniai spąstai, apie kuriuos perspėja krikščionybė, bet mes į juos patekome neturėdami patirties šiais klausimais. „Mažesnio blogio“ pasirinkimo praktika galiausiai atvedė prie paprasto blogio dauginimo.

Blogio neatpažinimo savyje ir supančiame pasaulyje problemą galime įvardyti kaip esminę posovietinės sąmonės problemą, atvedusią prie katastrofos. Blogio savyje neatpažinimas veda prie blogio neatpažinimo savo valstybės veiksmuose. Prie nesugebėjimo suprasti, kad valstybė be visuomenės kontrolės yra tik blogio instrumentas. Galų gale, tai ir nesugebėjimas pasipriešinti blogiui. Istorija nubaudė mus už šį abejingumą, ir tai baisiausia iš visų įmanomų pamokų: ji mus privertė stoti akistaton su Putino karu – grynu, be jokių priemaišų blogiu, naikinančiu tūkstančius nekaltų gyvybių.

Karčiai šypsodamasi istorija mus moko tik vieno: blogis niekur nedingo, kad ir kokiais drabužiais rengtųsi. Mūsų kaltė – taip pat ir kultūros kaltė, – kad laiku jo neatpažinome.

Parengė Ž. P.