Kinas
Kada ateina gyvenimo pabaiga? Vienus gyvenimo pabaigos jausmas gali apimti dar esant gyviems, turintiems ryškių, bet nebeprikeliamų prisiminimų. Kiti – jau seniai tapę gyvais numirėliais, nebeatskiriančiais praeities nuo dabarties ir nebejaučiančiais savo gyvenimo.
Negailestingame (kaip įprasta) austrų režisieriaus Ulricho Seidlio filme „Riminis“ („Rimini“, Vokietija, Prancūzija, Austrija, 2022) žiūrovai stebi gyvenimo pabaigą žmogaus, kuriam, regis, dar gyvent ir gyvent. Deja, pagrindinis veikėjas Ričis Bravo, atrodo, susitaikė su tuo, kad jo gyvenimas baigėsi pasibaigus estrados šlagerių dainininko karjerai. Kažkada populiarus Ričis Bravo dabar koncertuoja abejotinos reputacijos klubuose kelioms dešimtims vokiečių ir austrų turistų, atvykusių pigiai paatostogauti Riminyje ne sezono metu. Šie pasirodymai – tarsi gyvybės palaikymo aparatas, nepajėgus prikelti Ričio niekam daugiau, nei diena po dienos slenkanti pilka egzistencija, vaikštant pirmyn atgal nesvetingais pajūrio takais ir paguodos ieškant butelyje. Nors gali pasirodyti, kad dainuodamas scenoje Ričis atiduoda visą save ir jaučią prasmę, tai yra tik spektaklis. Įtikinamai vaidinama ne tik atstumiančiose ištuštėjusių viešbučių salėse, bet ir kambariuose, kuriuose Ričis su gerbėjomis užsiima seksu už pinigus.
Turiu pripažinti, kad vienareikšmiškai pasakyti, ar Ričis tikrai vis dar mėgaujasi estrados atlikėjo amplua ir intymiu pagyvenusių gerbėjų dėmesiu, ar viską daro dėl varganų kelių šimtų eurų, gana sunku. Vertinimą apsunkina geniali Michaelo Thomaso vaidyba, o gal toks buvo ir režisieriaus sumanymas, siekiant komplikuoti žiūrovų ir Ričio santykį. Tačiau esu tikra dėl štai ko: pagrindinis filmo veikėjas gyvena praeityje. Kai į Riminį atvyksta ir pinigų pradeda prašyti kadaise apleista dukra (Tessa Göttlicher), Ričis yra priverstas grįžti į dabartį ir spręsti keblią situaciją. Praeityje apleisto vaiko ir žymaus tėvo ar mamos / disfunkcinės šeimos naratyvas gal ir nėra labai originalus, bet šiame filme grąžina Ričiui suvokimą, kad pabaiga jau čia pat ir dabar puikus laikas savo gyvenime turėti nors vieną tikrą dalyką. Tariamai vaikystėje apleista dukra sumaniai pasinaudoja kaltės ir vienatvės jausmo kamuojamo vyro naivumu bei nuovargiu.
Gyvenimo pabaiga tiesiogine ir perkeltine prasme yra viena pagrindinių filme analizuojamų temų. Veikėjai susiduria su fizine mirtimi – vienintele ir neišvengiama tiesa. Tačiau iki kūno mirties žmones taip pat aplanko sielos, karjeros, meilės mirtis. Net ir Riminis ne sezono metu kaip vaiduoklis baltu rūku, simboliškai klaidinančiu veikėjus, apgaubia visus, išdrįsusius atvykti prie šaltos Adrijos jūros. Šis žiemos rūkas neleidžia matyti toliau kelių metrų ir labai tiksliai komentuoja pagrindinio veikėjo vidinį pasaulį. Ilgi, statiški kadrai leidžia žiūrovams į save sugerti visą Ričio Bravo gyvenimo tragikomiškumą ir absurdą. Lyg ir norisi žvilgsnį nukreipti šalin, bet negalima, nes toks jausmas, kad kiekviename kadre slypi kažkokia gyvenimiška pamoka, kurią praleidus gresia Ričio likimas. Kita vertus, nemanau, kad filmu siekta moralizuoti, – tik parodyti gyvenimą ir žmones tokius, kokie jie yra.
Paraleliai gvildenamos temos turi stiprų socialinį ir politinį moralą, kuris ne kiekvienam žiūrovui gali būti akivaizdus. Taip pat subtiliai pateikiamas „gavo, ko nusipelnė“ naratyvas. Analizuojant dar gilesnius sluoksnius atsiskleidžia prieštaringas „dėl tėvų nuodėmių kenčia vaikai“ motyvas. Nacistinės ideologijos sužlugdyta karta vaizduojama per paskutines gyvenimo dienas senolių globos namuose leidžiantį Ričio tėvą. Viena filmo scena ypač įsimena dėl savo paradoksalumo. Ričio tėvas globos namų koridoriuje dainuoja nacistinę Vokietiją šlovinančią dainą, o Ričis bandydamas užgožti tėvo balsą pradeda dainuoti vieną iš savo šlagerių. Simbolika kaip ir aiški – nacių propagandą keičia pigus popsas. Viena karta atėmė gyvenimą iš kitos. Nevaldomo fanatizmo griuvėsiuose užaugo tušti, blizgučiais padabinti, bet į nieką nevedantys gyvenimai.
Šaltose Riminio gatvėse dienas ir naktis leidžia pabėgėliai iš Afrikos valstybių. Ksenofobiškus sentimentus neigiančiam Ričiui jie tarsi „gyvas priekaištas“, dalis blogai nutapyto kurorto paveikslo, kuriame kažkas tarpusavyje nedera. Režisieriaus sprendimas kadruose sugretinti paplūdimio takais skubantį pagrindinį veikėją su, atrodo, laike ir rūke įstrigusiais pabėgėliais siūlo mintį, kad pastarųjų socialinis ir politinis kontekstas reikalauja didesnės atjautos. Tam tikra prasme Ričis – privilegijuotos žmonių grupės narys, kuris daugiau ar mažiau yra didžiausias savo priešas. Pabėgėlių padėtis tokiame kontekste yra kitokia.
„Riminis“ žiūrovams patiekia bekompromisį gyvenimo grimasų kokteilį be laimingos pabaigos. Nėra jokios atomazgos, jokio palengvėjimo arba jausmo, kad „viskas bus gerai“. Bet tokie jau Ulricho Seidlio kuriamų filmų veikėjų likimai. Visada yra per vėlu.
