Kinas
Holivudo aktorė Mira (Alicia Vikander), nusivylusi savo darbu ir gyvenimu, atvyksta į Paryžių, kad sukurtų pagrindinį vaidmenį Louis Feuillade’o „Vampyrų“ („Les Vampires“, 1915–1916) adaptacijoje. Chaotiškas filmavimas, desperatiškas režisierius (puikus Vincent’as Macaigne’as), įtakingi prodiuseriai ir investuotojai, taip pat slegiantis garsiojo originalo mitas įplieskia virtinę konfliktų... Tai ne pirma Olivier Assayaso „Vampyrų“ adaptacija – 1996 m. jis nufilmavo „Irmą Vep“, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Maggie Cheung. Filmas ir autobiografiniai motyvai (Assayasas ir Maggie Cheung buvo susituokę) tampa vienu iš „Vampyrės“ („Irma Vep“, Prancūzija, JAV, 2022) prasminių sluoksnių. Kaip ir „Dvilypiuose gyvenimuose“ („Doubles vies“, 2018), seriale Assayasas derina komiškumą ir melodramatiškumą su apmąstymais apie Vakarų kultūros būklę, kiną ir kūrybą, realybės ir fikcijos santykį. „Vampyrė“ žaismingai klausia, ar Louis Feuillade’as turėtų šansų 2022 metais. Tad serialas prasideda ten, kur baigėsi „Irma Vep“. Tik nuo to laiko kinas ir pasaulis labai pasikeitė. Vietoj globalizacijos procesų, kuriuos Assayasas komentavo 10-ajame dešimtmetyje, šiandien matome internetinės televizijos iškilimą. Irma Vep tampa savotiška superheroje, taip pat kalbama apie #metoo, reklamos sandorius, socialinius tinklus ir blokbasterius. Kartu miniserialas – itin asmeniškas Assayaso darbas. Pateikiame režisieriaus interviu, publikuoto žurnale „AnOther“, fragmentus. „Vampyrę“ galima žiūrėti HBO platformoje.
Esate sakęs, kad nemėgstate žiūrėti savo filmų. Kas pasikeitė ir kodėl nusprendėte sugrįžti prie „Irmos Vep“?
Kurdamas „Irmą Vep“ turėjau labai mažą biudžetą, filmas atsirado tiesiog iš užgaidos. Turėjau šiek tiek laiko prieš kuriant didesnį filmą – scenarijų parašiau per devynias dienas, nufilmavau per keturias savaites – vos spėjau suvirškinti viską, kas vyko, o filmas jau buvo baigtas. Tai tikrai nėra mano sėkmingiausias filmas – nevertinčiau jo tokiais terminais, bet jis yra tas, kuris „užkabino nervą“ ir dėl kurio sulaukiau tarptautinio dėmesio. „Irma Vep“, kaip ir ilgesnė serialo versija, yra mano paties keisto požiūrio į kiną ir kūrybą portretas.
Tai pirmas jūsų serialas nuo 2010 m. pasirodžiusio „Karloso Šakalo“ („Carlos“), be to, remiatės autobiografiniais motyvais, koks jausmas buvo vėl imtis „Irmos Vep“?
Iš pradžių neįsivaizdavau, kur link judu. Kai pradedi rašyti kažką, kas truks aštuonias valandas, tiesiog nežinai, kaip reikės plaukti tais vandenimis. Kai kūriau „Karlosą Šakalą“, laikiausi chronologijos, daugiausia rėmiausi šiuolaikine istorija ir elementais, kurie buvo labai gerai dokumentuoti. Taigi, daugiau ar mažiau žinojau, kokia bus serialo konstrukcija. „Vampyrės“ atveju galėjau pasukti bet kuria įmanoma kryptimi. Turėjau puikius partnerius – HBO, A24 – ir jie tikrai man suteikė didelę laisvę. Visos durys buvo atviros ir tai, kas man buvo nepasiekiama, kai kūriau originalų filmą, staiga tapo įmanoma. Galėjau išplėtoti tai, apie ką, kaip man atrodė, tik užsiminiau filme. Serialas neturėjo būti apie mane patį, neturėjo tapti intymiu projektu, tiesiog pakeliui toks tapo.
Kai kūriau originalų filmą, galvojau, kaip šiuolaikiškai perteikti Louis Feuillade’o kūrinį. Seriale yra daugiau sluoksnių. Vienas jų – pasakojimas apie Musidorą ir jos memuarai. Juos atradau vėliau, nes nuolat domėjausi Feuillade’o kūryba. Mano asmeninis ryšys su šiuo filmu tapo dar vienu istorijos sluoksniu, juk buvome susituokę su Maggie Cheung... Staiga tapau šios istorijos dalimi – man visada buvo nepaprastai svarbus tikrovės ir kino kūrybos santykis. Kai kurias scenas buvo net skausminga rašyti. Tad serialo dinamiką daugiausia lėmė Musidoros linija ir autobiografiniai motyvai.
Teko skaityti interviu su Alicia Vikander, kuriame ji ir pašnekovas ėmė painiotis, apie ką kalbasi, nes seriale yra Alicios Mira ir Miros Irma Vep, Maggie originaliame filme, Maggie Irmos Vep interpretacija – daugybė sluoksnių. Ar jūsų paties netrikdė serialo intertekstualumas?
Jei norėčiau kalbėti moderniai, būtų galima sakyti, kad tai „meta“, o jei pasitelktume kitą perspektyvą, galima sakyti, kad tai prustiška. Manau, kad tai susiję su laiko sluoksniais. Kaip dabartis ir praeitis palaiko dialogą, kaip prieš šimtmetį sukurtas meno kūrinys gali įkvėpti sukurti kažką labai modernaus. Taip, tarp laiko sluoksnių yra daug painiavos, tačiau tai yra mūsų tapatybės pagrindas. Mes visada klaidžiojame laiko sluoksniuose – bent jau aš.
Savo filmuose daug dėmesio skiriate menininkams ir pačiam kūrybiniam procesui. Kodėl?
Daugelį kino kūrėjų įkvepia kinas. Stengiuosi įkvėpimo semtis iš gyvenimo. Tik nedidelę laiko dalį praleidžiu kino pasaulyje. Tikrovė mane įkvepia labiau, bet galbūt tai lemia mano auklėjimas – pradėjau nuo tapybos ir mano meninis išsilavinimas pirmiausia buvo susijęs su tapybos, o ne kino istorija. Mane visada žavėjo, kaip kinas siejasi su kitais menais. Mano tėvas buvo rašytojas, mama – drabužių dizainerė, abu jie buvo savotiški menininkai ir apie kiną daug negalvojo. Mano tėvas rašė scenarijus, jam patiko pasakoti istorijas, bet tuo viskas ir baigėsi. O man priešingai – dialogas tarp meno istorijos ir šiuolaikinio kino yra labai įdomus. Jau kurį laiką esu apsėstas Davido Hockney kūrybos, manau, kad jis yra geriausias kino teoretikas. Jis to nežino. Susipažinau su juo ir bandžiau kalbėtis apie kiną, tačiau jis nelabai norėjo eiti ta linkme. Bet nuoširdžiai manau, kad jis supranta kiną geriau nei dauguma kino kūrėjų.
Ar svarstėte galimybę, kad Alicia vaidintų save taip, kaip Maggie originaliame filme?
Nemanau, kad tai būtų prasminga. Tuo metu [kai buvo kuriamas originalus filmas – red. past.] Honkongas buvo viena įdomiausių vietų kurti kiną. Ne kartą lankiausi Honkonge, maitinausi jo energija. Norėjau, kad kas nors galėtų tą kino modernumą perteikti Vakaruose, ir Maggie buvo akivaizdus pasirinkimas. Šiandien iš to, kas buvo Honkongo kinas, liko nedaug. Jį daugeliu atžvilgių prarijo Kinija. Daug mano draugų, gyvenančių Honkonge ar Taivane, persikėlė į žemyninę Kiniją ir kuria filmus ten, nes ten yra pinigai ir žiūrovai, o Honkongo kinas tapo marginalizuotas. Tad nebūtų prasminga Maggie vaidinti kitai Honkongo aktorei, nes Maggie buvo to meto Honkongo energijos simbolis, labai specifinis ir unikalus personažas.
Alicia kuria visiškai kitokią veikėją. Užtenka pasakyti, kad ji įkūnija šiuolaikinės aktorės konfliktą – viena vertus, ją traukia šiuolaikinio Holivudo kino potencialas, tačiau ji taip pat nori dirbti prie ambicingesnių filmų. Daugelyje blokbasterinių filmų aktoriams lieka mažai vietos, o ir filmuotis nėra taip smagu, nes visur vien žali ekranai ir laidai. Alicia filmavosi „Kapų plėšikėje“ („Tomb Raider“, 2018), kur filmavimo aikštelėje turėjo praleisti kone 100 dienų. Manau, kad jai patiko „Vampyrėje“ suteikta laisvė, be to, ji tipiška amerikiečių aktorė, vadinasi, geriausia ir talentingiausia. Amerikiečių aktoriai filmuojasi brangiuose Holivudo filmuose, bet galiausiai žino, kad juos į aktorystę patraukė ne visai tai. Kartu jai pasitaikė galimybė būti kūrybingai, daryti kažką, kas nėra parašyta scenarijuje, bandyti eiti viena ar kita kryptimi, pasikliaujant nuojauta. Tai buvo mano bendradarbiavimo su Kristen Stewart pagrindas ir manau, kad jis labai panašus į tai, ką patyriau su Alicia.
Parengė I. V.
