Režisierius su kulkosvaidžiu rankose

Nuo pat pirmųjų karo dienų ukrainiečių kino režisierius Olehas Sencovas nusprendė nesitraukti iš šalies. Jis sako, kad sprendimą stoti į kariuomenę priėmė nedvejodamas, nes Rusijos invazija į Ukrainą „buvo tik laiko klausimas“.

Žurnalistas Ihoris Shavro pakalbino režisierių apie „blogiausią“ jo gyvenimo dieną, filmo „Raganosis“ („Nosorih“, Ukraina, Vokietija, Lenkija, 2021) pasirodymą „Netflix“ platformoje, „kultūrinę diplomatiją“ ir Rusijos kultūros bei jos atstovų boikotą.

Nuo pat pirmųjų invazijos dienų prisijungėte prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų. Ar jums, kaip meno žmogui, sunku buvo priimti tokį sprendimą ir kamerą pakeisti kulkosvaidžiu?

Jūs mažai apie mane žinote. „Meno žmogaus“ etiketė iškart apibrėžia individą kaip „kariaujantį“ ant sofos, labai trapios sielos asmenybę.

Esu visiškai kitoks, mano pasirinktas kelias irgi kitoks. Kinas – tik dalis mano gyvenimo. Darau daug kitų dalykų.

Dabartiniame kare – taip pat. Jau iki 2014 m. buvau įgijęs tam tikrą fizinį ir karinį pasirengimą. Kai buvau paleistas po įkalinimo Rusijoje, nemažai prisidėjau prie antiteroristinės operacijos, su vaikinais buvau „fronte“, stebėjau, kaip jie dirba. Man buvo svarbu sužinoti, kaip iš tiesų vyksta karas. Todėl dabartinė situacija man nebuvo staigmena: jau tuomet sakiau, jei prasidės karas – eisiu į frontą.

Rašėte, kad nuo 2014 m. užsiiminėjote Geštalto terapija ir tai tapo viena iš priežasčių, kodėl išvykote į fronto liniją.

Pagrindinė priežastis – mus užpuolė priešas. Ir manau, kad visi vyrai, kurie gali, kurie nori, turi eiti kovoti. Fronte yra daugybė galimybių įrodyti savo vertę, nebūtina kovoti pačioje pirmojoje fronto linijoje. 2014 m. mane ėmė graužti sąžinė, kad kažkas kovoja, o aš sėdžiu kurorte, saugomas tų kovojančių žmonių.

Ar dabar, praėjus keturiems mėnesiams po invazijos, galėtumėte apibūdinti, koks buvote iki vasario 24 d. ir kokiu žmogumi tapote dabar?

Nesu tik kino režisierius. Įsivaizdavimas, kad režisierius gyvena spalvingą gyvenimą, tėra klišė. Niekad taip negyvenau: nemėgstu vakarėlių, visos tos bohemos, tai ne man. Gyvenu paprastą gyvenimą – mėgstu žygius, turizmą, sportą, varžybas. Tiesiog per pastaruosius mėnesius patobulinau savo karinius įgūdžius.

O kaip jus pakeitė mūšiai, kuriuose dalyvavote?

Man 45-eri. Gyvenime mačiau daug gerų dalykų, bet dar daugiau blogų. Mano asmenybė jau susiformavusi, ne taip, kaip į frontą siunčiamų aštuoniolikmečių, dar gyvenusių su motinomis. Taigi į viską reaguoju šalčiau ir ramiau.

Paminėjote, kad neseniai išgyvenote baisiausią dieną savo gyvenime. Ar galite apie ją papasakoti?

Atsidūrėme tarp dviejų kaimų, prie Bachmuto (Donecko sritis) plento. Toje teritorijoje labai daug rusų karių; prasidėjo labai smarkus apšaudymas, kuris vis stiprėjo. Pradėjome trauktis į atsargines pozicijas, paskui dar toliau. Visą tą laiką mus „daužė“ artilerija, „Gradai“... Praradome ne tik daug vyrų, bet ir pozicijas. Dabar irgi vyksta labai įnirtingos kovos, mums sunku. Tačiau laikomės, kartais esame priversti atsitraukti, juk net ir išdegintoje žemėje privalome išsaugoti žmonių gyvybes.

Neseniai „Netflix“ platformoje pasirodė jūsų filmas „Raganosis“. Ukrainietišką filmą dabar išvys platesnė auditorija. Jame netrūksta ir žiaurumo, ir juodo humoro, tačiau veiksmas vyksta ne dabar, o 10-ajame dešimtmetyje. Taigi kokią Ukrainą dabar pamatys Vakarų žiūrovas?

Vis sulaukiu kritikos, esą kodėl kūriau filmą apie 10-ąjį dešimtmetį, juk mes parodomi nelabai gražioje šviesoje. Atsakau, kad tokia kritika – mūsų vis dar jaučiami kompleksai. Iki šiol nesugebame „suvirškinti“ savo nepilnavertiškumo jausmo, problemų, iškart norime apsivilkti paradines uniformas.

Filme kalbama apie korupciją, juk ir dabar esama tam tikrų problemų ir kariuomenėje, ir politiniame lygmenyje. Visi tai žino. Apie 10-ąjį dešimtmetį apskritai mažai kalbėta.

Juk matėme rusišką TV serialą „Brigada“ (rež. Aleksejus Sidorovas, 2002), Piotro Buslovo „Bumerį“ (2003) ir kt. Filmas „Raganosis“ – visai kitoks žvilgsnis: labiau ukrainietiškas, realistiškesnis, deromantizuojantis šią epochą.

Dešimtajame dešimtmetyje tokią situaciją išgyveno visos posovietinės respublikos. Ukraina irgi tai išgyveno ir dabar yra kaip niekada arti europietiškų standartų. O Rusija iki šiol gyvena pagal to meto mentalitetą, net didžiuojasi juo. Žiaurius nusikaltimus Bučoje, Irpinėje įvykdė jaunikliai, prisižiūrėję „brigadų“ ir „bumerių“ ir manantys, kad yra labai kieti.

Prasidėjus plataus masto invazijai, dauguma ukrainiečių ėmė kalbėti, kad reikia boikotuoti visa, kas rusiška. Kultūros srityje – taip pat. Tačiau vis išgirstame (pavardžių neminėsime), kad tai nepriimtina, net archajiška. Kaip manote, ar toks boikotas gali būti traktuojamas kaip ginklas ir ar jis efektyvus Rusijos atžvilgiu?

Aš palaikau boikotą. Jau anksčiau apie tai rašiau. Esu įsitikinęs, kad visų nužudytų, nukankintų ir išprievartautų ukrainiečių krauju susitepęs kiekvienas Rusijos pilietis. Tie, kurie tai padarė, tie, kurie armiją čia pasiuntė, tie, kurie palaikė arba tylėjo, ir tie, kurie Kanų festivalyje kalbėjo, kad reikia palaikyti ir rusų kareivius. Būtina, kad Rusija sumokėtų už viską. Šis boikotas – tik mokėjimo pradžia; jų skola didžiulė ir mokėti jie turės labai ilgai, nes nusikaltimų skaičius Ukrainoje tik auga.

Pagal „Suspilne kultura“ medžiagą parengė S. L.