Nonkonformistas

Prancūzų aktorius Jeanas-Louis Trintignant’as buvo neįprasta kino žvaigždė, pasižymėjusi santūrumu ir diskretiškumu, jokios bravūros. Dažniausiai kūrė sudėtingus, nevienareikšmiškai vertinamus, tarsi susidvejinusius personažus. Būtent dėl to jis dešimtmečiais traukė kino režisierius ir tapo daugelio klasikinių filmų, tokių kaip „Vyras ir moteris“ („Un homme et une femme“, rež. Claude Lelouch, 1966), politinių ir kriminalinių trilerių, romantinių filmų ir dramų herojumi. Atrodo, kad šis įvairialypis aktorius nuolat atrasdavo save iš naujo. „Geriausi pasaulio aktoriai yra tie, kurie daugiau jaučia nei rodo“, – sakė jis.

Akys, kurios nieko nepraleidžia. Alenai ką tik persikėlė į Džersio salą Lamanšo sąsiauryje ir rengia vakarėlius, kad įsitvirtintų visuomenėje. Jaunoji Melanija (Isabelle Huppert) šoka, geria ir flirtuoja. O jos gerokai vyresnis vyras Vikas ramiai sėdi ant sofos ir, regis, nesidomi tuo, kas vyksta. Vienas iš jaunuolių, su kuriuo flirtuoja Melanija, net pagiria Viką, kad jis toks ramus, bet šis ramiai paprieštarauja: „Jei vyras man tikrai trukdo, aš jį nužudysiu!“ Akimirką iššiepia dantis, tarsi norėdamas parodyti, kad jo santūriame kūne slepiasi gana pavojingas plėšrūnas.

Michelio Deville’io psichologinėje dramoje „Gilūs vandenys“ („Eaux profondes“, 1981) iš tikrųjų matome, kaip Vikas netrukus nužudo savo žmonos meilužį, tiksliai ir be jokių ypatingų emocijų. Tolesnė įvykių seka tiek pat netikėta, kiek ir logiška: vyras neslepia nuo savo žmonos, kad yra atsakingas už nusikaltimus, ir taip įgyja viršenybę jos atžvilgiu. Teisėsauga jo nelaiko nusikaltėliu ne tik dėl įkalčių trūkumo, bet visų pirma dėl jo pabrėžtinai santūrios asmenybės. Išskyrus žmoną, niekas netiki, kad jis galėjo įvykdyti žmogžudystes.

„Gilūs vandenys“ – vienas iš tų filmų, kuriame sunku įsivaizduoti kitą prancūzų aktorių nei Jeaną-Louis Trintignant’ą. Tikriausiai niekam kitam nebūtų pavykę taip tiksliai perteikti apskaičiuoto ir nenuspėjamo smurto derinio.

Kamerai priartėjus, išryškėja aktoriaus profilis: griežta smakro ir skruostų linija, lygi, aukšta kakta, pilnos lūpos, galinčios ir nemaloniai, ir švelniai šypsotis, ir skvarbiai žvelgiančios akys. Ne glotnus grožis, o paslaptingas patrauklumas, už kurio slypi intelektas, pažeidžiamumas ir charakterio tvirtumas.

Nepaisant to, sėkmė kine nebuvo savaime suprantamas dalykas. Drovumas, kuriuo Trintignant’as pasižymėjo daugelyje savo vaidmenų, buvo ne tik vaidyba, bet ir vienas iš asmenybės bruožų. Pirmuosius pasirodymus prieš kamerą jis taip pat priėmė nedrąsiai ir buvo nustebintas populiarumo bangos, kai 1956 m. nusifilmavo Rogerio Vadimo „Ir Dievas sukūrė moterį“ („Et Dieu... créa la femme“). Filme gimė Brigitte Bardot kaip vaikiškos, naivios, užtat gundančios moters kultas, kuris pritraukė ir Trintignant’ą, suvaidinusį apgaudinėjamą vyrą.

Tai, kad filmavimo metu jiedu suartėjo, neliko nepastebėta spaudos. Bardot daugelį metų buvo žiniasklaidos dėmesio centre, o Trintignant’as pasinaudojo proga, kai buvo pašauktas į karinę tarnybą, ir dvejus metus išvengė žiniasklaidos dėmesio. Tai buvo patirtis, kuri jam dar labiau įskiepijo santūrumo vertę. Pačiame Alžyro karo įkarštyje jam, kaip socialistiškai nusiteikusiam kolonializmo priešininkui, nebuvo lengva tarnauti kariuomenėje, tačiau tarnyba sustiprino jo politinį sąmoningumą.

Todėl vėlesni jo vaidmenys filmuose, pasisakančiuose prieš autoritarines ir fašistines sistemas, yra vieni įspūdingiausių, nes buvo giliai išjausti. Tarp jų – jaunas dešiniųjų ekstremistas filme „Kova saloje“ („Le combat dans l’île“, rež. Alain Cavalier, 1962), šį personažą Trintignant’as vaidina pabrėžtinai atgrasiai. Nepatogus tardytojas filme „Z“ (rež. Costa-Gavras, 1969), nepaisantis grasinimų netęsti kairiojo politiko nužudymo bylos, ir, žinoma, išskirtinis vaidmuo Bernardo Bertolucci filme „Konformistas“ („Il conformista“, 1970). Šiame filme aktorius vaidina profesorių, kurio noras būti tokiam kaip visi, vaikystės trauma ir slopinamas homoseksualumas lėmė sprendimą sudaryti buržuazinę santuoką ir įstoti į fašistų partiją 4-ojo dešimtmečio Italijoje. Trintignant’as meistriškai kuria šį dviprasmišką ir atstumiantį personažą, kurio pamišėliškas rigidiškumas slepia kaltę ir tamsią prigimtį.

Jeanas-Louis Trintignant’as pasižymėjo nepaprasta niuansų gausa ir santūriu intensyvumu, kuriuo nuo 7-ojo dešimtmečio pasinaudojo daugybė režisierių. Po 1966 m. Claude’o Leloucho melodramos „Vyras ir moteris“ Trintignant’as pateko į kino mylėtojų šlovės galeriją. Jo personažas buvo labiau apgalvotas ir neryžtingas, nei būtų buvę galima tikėtis iš aistringo scenarijaus. Tačiau sunku nesutikti, kad jis taip pat jaučia, kada meilės istorijoje reikia spustelėti greičio pedalą.

Panašiai intensyvus jis ir Pierre’o Granier-Deferre’o filme „Traukinys“ („Le train“, 1973), kuriame vaidino kartu su Romy Schneider. Trintignant’o vaidinamas vedęs vyras Antrojo pasaulinio karo metais pabėga iš savo kaimo nuo besiveržiančių vokiečių, atsiskiria nuo šeimos ir susipažįsta su Vokietijos žyde. Tarp apolitiško prancūzo ir persekiojamos moters užsimezga romanas, tačiau stiprėja ne tik vyro aistra, bet ir politinės situacijos suvokimas. Filme Trintignant’as sukuria vieną subtiliausių vaidmenų, kas ypač akivaizdu finalinėje scenoje: išvydęs suimtą mylimąją, Trintignant’o personažas iš pradžių apsimeta nepažįstąs moters, tačiau jį užvaldo emocijos: paniekinančią veido išraišką keičia švelni šypsena, kai jis laiko mylimosios veidą savo rankose.

Prieš „Traukinį“ Trintignant’as sukūrė visiškai kitokio tipo meilužį Erico Rohmero filme „Mano naktis su Mod“ („Ma nuit chez Maud“, 1969), kur vaidino pamaldų inžinierių Žaną Luji, pasiryžusį išlikti „tyrą“ iki vedybų su jauna moterimi, kurią pastebėjo bažnyčioje. Ilgame pokalbyje su Françoise Fabian personaže Trintignant’as bando žodžiais įprasminti savo supratimą apie „padorų gyvenimą“ ir nepastebėti akivaizdžios gražios jaunos moters pagundos. Tokiu būdu aktorius pabrėžia vyro, ne atmetančio gundymą, o tik užkertančio jam kelią, dvilypumą. Mat kai naktis baigiasi „skaisčiai“, jis pasineria į santykius su kita moterimi, kuri idėjiškai jam artimesnė.

Trintignant’o suvaidintas susimąstęs intelektualas paliko neišdildomą pėdsaką jo įvaizdžiui, nors šiuo laikotarpiu jis taip pat ne kartą vaidino tiesmukus veiksmo vyrus, pavyzdžiui, nebylų spagečių vesterno keršytoją filme „Didžioji tyla“ („Il grande silenzio“, rež. Sergio Corbucci, 1968) arba simpatišką šantažuotoją Claude’o Leloucho filme „Sukčius“ („Le voyou“, 1970). Dar prieš „Gilius vandenis“ Michelis Deville’is puikiai panaudojo aktorių filme „Įsiutęs bulius“ („Le mouton enragé“, 1974), pasakojančiame apie banko tarnautoją, kuris, pamynęs visus moralinius skrupulus, staiga padaro karjerą ir sugeba suvilioti geidžiamiausias moteris.

Kelis kartus Trintignant’as patenka ir į kafkiškas situacijas, kuriose negali kontroliuoti įvykių. Rūstus kino verslo farsas „Terasoje“ („La terrazza“, rež. Ettore Scola, 1980) sukelia jam nervinį šoką, tamsi bankų komedija „Svetimi pinigai“ („L’argent des autres“, rež. Christian de Chalonge, 1978) priverčia susidurti su antihumaniška didžiųjų bankų architektūra ir veikla. François Truffaut filme „Tai bent sekmadienis“ („Vivement dimanche!“, 1983 m.) bent jau Fanny Ardant ateina jam į pagalbą, kad išgelbėtų nuo įtarimų žmogžudyste. Tačiau didžiausias kontrastas aktoriaus filmografijoje tikriausiai atsiskleidžia jo paties režisuotuose darbuose – „Gerai praleista diena“ („Une journée bien remplie“, 1973) ir „Plaukimo instruktorius“ („Le Maître‑nageur“, 1978 m.), kurių juodą ir siurrealistinį humorą žiūrovai atmetė.

Pirmą kartą apie norą pasitraukti iš kino Trintignant’as paskelbė netrukus po Claude’o Leloucho didžiojo filmo tęsinio „Vyras ir moteris po 20 metų“ („Un Homme et une femme 20 ans deja“, 1986) nesėkmės. Tačiau sugrįžo 10-ajame dešimtmetyje. Projektai buvo kruopščiau atsirenkami, todėl jų buvo mažiau; be to, tuomet kuriami personažai buvo griežtesni, ciniškesni, net mizantropai. Vėl kiti Trintignant’o aktoriniai aspektai (kartumas, kartais grubumas) atsiskleidė Jacques’o Audiard’o filme „Žiūrėk į krentančius žmones“ („Regarde les hommes tomber“, 1993), kur jis suvaidino nusivylusį profesionalų lošėją, ar Krzysztofo Kieślowskio filme „Trys spalvos. Raudona“ („Trois couleurs: Rouge“, 1994), kur aktorius įkūnijo vienišą į pensiją išėjusį teisėją, slapčia besiklausantį kaimynų pokalbių telefonu. Ir vėl aktorius pasirodė įspūdingai, įrodydamas, kad jo žvilgsnis ir balsas vis dar tokie pat stiprūs.

Po dukters Marie nužudymo 2003 m. Trintignant’as dar kartą nutraukė ryšius su kinu. Tik tris kartus buvo įkalbėtas filmuotis. Michaelio Haneke’s „Meilėje“ („Amour“, 2012) sukūrė pagyvenusio, atsidavusio vyro Žoržo, stebinčio, kaip jo žmonos (Emmanuelle Riva) fizinė ir psichinė sveikata pamažu prastėja, vaidmenį. Filme Trintignant’as subtiliai derina meilę, susierzinimą ir gailestį. Kitame austrų režisieriaus filme „Laiminga pabaiga“ („Happy End“, 2017) Trintignant’as suvaidino buržuazinės šeimos patriarchą, kuris vis makabriškesniais metodais nori sukelti savo mirtį.

Paskutinis filmas – „Gražiausi gyvenimo metai“ („Les plus belles années d’une vie“, 2019), kuriame Claude’as Lelouchas antruoju bandymu norėjo suteikti meilei iš „Vyro ir moters“ naują kvėpavimą. Įsimylėjėliai vėl susitinka po 53 metų, tačiau dabar jau nebe su viltimi, kad jų ateitis bus sėkminga, o su bendrų nostalgiškų prisiminimų šviesa. Tai filmas, kuriame beveik nėra siužeto, o visas dėmesys sutelkiamas į dialogus ir aktorių veidus, pasakojančius savo pačių istoriją, – Trintignant’o atšiaurumas, būdingas 10-ajam dešimtmečiui, vėl užleido vietą švelnesniems bruožams. Gražus, ramus atsisveikinimas su kinu. 2022 m. birželio 17 d. aktorius mirė savo namuose, sulaukęs 91 metų.

Parengė I. V.