7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Karo dokumentavimas

Kaip Rusijos invazija paveikė Ukrainos dokumentininkų darbą

Nr. 24 (1431), 2022-06-17
Kinas
Yuliia Hontaruk
Yuliia Hontaruk

Ukrainos dokumentininkai karą su Rusija fiksuoja nuo pat jo pradžios 2014 metais. Taigi jiems naujasis jo etapas nebuvo netikėtas, nors ir smarkiai paveikė galimybes dirbti. Pirmiausia, labai išaugo rizika ir grėsmė gyvybei. Invazija taip pat paveikė finansavimą – tiek iš ukrainiečių, tiek iš užsienio pusės. Ir galiausiai, dabar jiems reikia ne tik atstovauti šaliai svarbiuose renginiuose, bet ir nuolat aiškinti, kodėl Rusijos atstovų dalyvavimas yra nepriimtinas. Pateikiame Alexo Malyshenkos parengto straipsnio, publikuoto „Suspilne kultura“ portale, fragmentus.

 

Kaip naujasis karo etapas pakeitė jūsų darbą?

Yuliia Hontaruk, ciklo „Mariupolio tvirtovė“ („Fortetsya Mariupol“, 2022) režisierė

Mano darbe niekas nepasikeitė, nes dirbu su tais, kurie sutiko filmuotis dar 2014 ar 2015 metais. Tiesiog dabar yra daugiau galimybių mirti. Tai jau nebėra tranšėjų karas. Juk rusai sutelkė ir visą aviaciją, ir artileriją.

Apskritai šis karo etapas labai skiriasi nuo ankstesniojo, nes dabar jis apima visą šalį. Anksčiau dažnai girdėdavau žmones sakant, pavyzdžiui, centriniuose Ukrainos regionuose, kad „šis karas yra kažkur Rytuose, tai politinis karas, mums tai nerūpi“.

Dabar karas palietė mus visus. Pasikeitė perkelto asmens supratimas – tai jau ne vien žmonės iš Donecko ir Luhansko sričių, kai kurie gyveno Kyjivo centre ir buvo priversti palikti šalį.

Norint dokumentuoti karą, nebereikia vykti į Rytus, nes jis pasiekė tavo namų slenkstį. Karą ir jo padarinius galima pamatyti šalia savęs. Mane, kaip dokumentininkę, vasario 25 ar 26 d., kai prasidėjo mūšiai Nyvkyje prie Beresteisko (Kyjivo rajonas – red. past.), apėmė siaubas, ir aš be jokios filmavimo įrangos nuėjau į metro. Tuomet pasijutau taip, tarsi vaidinčiau filme apie Antrąjį pasaulinį karą Didžiojoje Britanijoje. Aplink tave tokia realybė – išsigandusios motinos su vaikais, pagyvenę žmonės su antklodėmis, katės, šunys.

 

Yuriy’us Gruzinovas, filmo „Pirmasis šimtas“ („Persha sotnya“, 2018) režisierius

Dėl ugnies stiprumo ir tankumo, aktyvių karo veiksmų jau žuvo daug žurnalistų. Nežinau, kaip yra su dokumentininkais. Tikėkimės, kad jie visi gyvi, labai norėčiau, kad jie liktų gyvi. Žuvo daug puikių fotografų.

Štai kodėl į kiekvieną klausimą reikia žvelgti suprantant, ką darai. Nes, kaip tolerantiškai sako mano vadas, kiekvienas gali būti 200-asis (krovinys 200 – tai kodas, kuriuo žymimi gabenami žuvę kariai, – red. past.). Niekas nėra apsaugotas nuo artilerijos sviedinio ar minos. Dabar visiems Ukrainos gyventojams gresia vienodas pavojus, nes smūgių pasitaiko visur.

 

Ar pateisinama, kad dokumentininkai dabar rizikuoja savo gyvybe?

Yuriy’us Gruzinovas

Į šį klausimą atsakiau veiksmais – įstojau į kariuomenę, kad būčiau arčiau. Jei turėčiau duoti patarimą, tai, žinoma, nerizikuokite savo gyvybe. Jei kalbėčiau apie tai, ką darau ir toliau darysiu, tada, žinoma, rizikuoju savąja. Nenoriu niekam liepti rizikuoti savo gyvybe, nes tai to asmens pasirinkimas. Kai ką nors darai, nelieka jokių klausimų.

Per pirmąjį karo etapą buvo žmonių, kurie įsitraukė į kovą ir ją filmavo. Žurnalistui to daryti nereikia. Juk jis atvažiuoja vienai dienai, nufilmuoja reportažą ir išvažiuoja. O dokumentininkui su tais žmonėmis reikia laužyti duoną, kad juos suprastum, išsiaiškintum ir rastum būdą, kaip jų necenzūruoti.

Todėl, mano supratimu, tai yra tam tikra duoklė, kurią reikia atiduoti, jei norite suprasti ką nors apie karą ir žmonių motyvaciją. Jumis labiau pasitikės, jei su tuo žmogumi būsite tame pačiame lygmenyje, o ne tik praeinantis svečias. Tai – tarsi brolystė. Turite prisijungti prie šios brolijos, jei norite prieiti prie slaptų žinių.

Priešakinėje fronto linijoje esančių žmonių požiūris visiškai kitoks. Ten viskas vienareikšmiška: priešas yra ten, draugas yra čia – ir viskas. Jei nuvažiuosi penkis kilometrus, taps nebeaišku, kas yra priešas. Nors šalies susivienijimas įkvepia, kai po trijų mėnesių aktyvaus karo atvažiuoji į Kyjivą, matai, kad čia žmonėms karas jau baigėsi...

 

Kostiantynas Kliatskinas, filmo „Krymas: įvykių kronika“ („Krym, yak tse bulo“, 2016) režisierius

Jei ketinate filmuoti tikrą karą, akivaizdu, kad rizikuojate. Bet ar ši rizika pagrįsta, nežinau. Mano nuomone, žmogus, kuris yra sveikas, turi rankas ir kojas ir nėra sužeistas, gali duoti daugiau naudos nei tas, kuris rizikavo, nuvyko ten ir susižeidė.

Taip pat esu giliai įsitikinęs, kad dabar reikia filmuoti ten, kur nebūsi trukdis. Viskas paprasta: jei tu, kaip dokumentininkas, atvyksti į fronto liniją, kažkas už tave turi prisiimti atsakomybę. Tai reiškia, kad kažkas iš kariškių turi pasirūpinti, kad, grubiai tariant, tavęs nenužudytų, ir todėl atitraukti dėmesį nuo savo užduočių.

Pavyzdžiui, kai filmavome fronto linijoje per pirmąjį karo etapą 2014–2015 m., gyvenome kartu su vaikinais žeminėse. Tuomet situacija buvo kitokia: fronto linija buvo stabili, buvo daugmaž aišku, kas vyksta, kai kas nors smogia.

Apskritai mums ten buvo palyginti saugu, bet net ir tada kažkas visada turėjo mumis pasirūpinti. Tokie nereikšmingi dalykai kaip nuėjimas į tualetą už 300 metrų nuo posto, kuriame buvome dislokuoti, – net ir tada turėdavo ką nors pasiųsti su mumis.

Dabar filmavimo situacija visai kitokia: kariškiai gali kurti savo vaizdo įrašus. Jei jums reikia tikros karinės medžiagos, galite tai suorganizuoti – nusiųsti „GoPro“ kameras. Nebūtina, kad visi žmonės eitų į pragarą.

 

Yuliia Hontaruk

Man šis klausimas sudėtingas, nes 2015 m., kai su vaikinais prisijungiau prie karinio dalinio, aiškiai suvokiau, kad rizikuoju savo gyvybe. Ir turi su tuo susitaikyti, jei dėl filmo nori vykti į tokią vietą. Ar verta, ar ne, kiekvienas sprendžia pats.

Štai prieš kelias savaites nuvykau į Mykolajivo sritį, į ten esančią pilkąją zoną, filmuoti. Turėjau pasirinkimą, tačiau pagrindinis mano filmo herojus, kuris visą tą laiką buvo nepasiekiamas, pagaliau susisiekė. Privalėjau jį nufilmuoti, nes žinojau, kad vėliau tokios galimybės gali nebebūti.

Tai buvo gegužės 9 d., visi manė, kad rusai pajudės. Žinoma, tavo gyvybė yra brangiausia, ką turi, tačiau kariaujantys asmenys nuolat rizikuoja savo gyvybe. Jie pasiryžę rizikuoti dėl tam tikrų įsitikinimų ir idealų. Manau, mes taip pat rizikuojame savo gyvybe dėl tam tikrų įsitikinimų.

 

Kaip karas paveikė finansavimą?

Andriijus Kotliaras, filmo „Geležiniai drugeliai“ („Zalizni metelyky“, filmuojama) prodiuseris

Prieš karą buvo du dideli šaltiniai, iš kurių buvo galima gauti valstybinį finansavimą filmų kūrimui, – Ukrainos valstybinė kino agentūra ir Ukrainos kultūros fondas. Šiemet viskas galėjo likti taip pat, papildomai Kultūros fondas būtų skyręs lėšų pilnametražių dokumentinių filmų vystymui, o tai yra puiku.

Dabar visa tai drastiškai pasikeitė, valstybės finansavimas kultūros ir kinematografijos srityse pakibo ore. Situacija nėra iki galo suformuluota valstybės lygiu, o tai reiškia, kad dokumentininkas – turint omenyje, kad jis neturi jokių pažinčių, – nežino, ko tikėtis.

Šių institucijų biudžetai buvo atiduoti kariuomenės reikmėms, ką aš asmeniškai laikau absoliučiai teisingu sprendimu, atsižvelgiant į situaciją. Visiškai natūralu, kad dabar kariniai poreikiai yra aukščiau visko. Tačiau, deja, šios institucijos nepasiūlė jokio europinio šių lėšų atitikmens.

Būtų buvę gerai, jei Kultūros ministerija, Kino agentūra ir Kultūros fondas būtų parašę laišką pagrindinėms Europos institucijoms, tokioms kaip „Eurimages“ ar „Kūrybiška Europa“, ir pasakę joms maždaug taip: „Vaikinai ir merginos, mes ketiname rengti konkursus, bet neturime pinigų jiems įgyvendinti, nes šalyje vyksta karas. Galime padaryti atranką, sukurti projektų fondą, kuris atitiktų Ukrainos realijas, nes būtina formuoti adekvačius naratyvus, svarbu kalbėti apie karą ir žmonių didvyriškumą.“

Šiandien dokumentininkai turi daug darbo, o ateityje jo turės dar daugiau. Praėjo daugiau nei 100 karo dienų, bet nieko panašaus šioje industrijoje nebuvo pasiūlyta. Kalbama, kad galbūt Fondas grąžins finansavimą, bet situacija su pitchingais ir konkursų tęstinumu neaiški. Fondas įvertino projektus ir parengė klausimyną, kuriame klausiama, ar svarstome galimybes įgyvendinti savo projektus per tris mėnesius. Jokio konkretumo. Tai, manau, dabar yra didžiausia problema, nes žmonės dirba iš savo santaupų, o jos nėra begalinės.

Šia prasme tokioms organizacijoms kaip „Babylon‘13“ (Ukrainos dokumentinių filmų kūrėjų kolektyvas – red. past.) yra lengviau. Nesakau, kad mes viską išsiaiškinome, yra daugybė problemų ir atvirų klausimų. Bet kadangi jau turėjome tam tikrą institucinį pripažinimą ir užsienyje įtvirtintą prekės ženklą, per pirmuosius tris mėnesius sugebėjome pritraukti keletą dotacijų „Babylon’13“ veiklai remti. Tai leido mums padidinti montavimo ir gamybos pajėgumus. Turėjome kontaktų, kurie buvo užmegzti anksčiau, tad tiesiogiai kreipėmės į tas organizacijas.

Kitoks metodas būtų filmuoti pagal užsakymą. Tai labiau susiję su operatoriais ir garso režisieriais, mažiau – su režisieriais, tačiau paklausa didžiulė. Juk filmuota medžiaga ir parduodama. Tai reiškia, kad vykstate į karštą ar kinematografiškai įdomią vietą, daug filmuojate, o tada siūlote filmuotą medžiagą. Tokie komerciniai pasakojimai ne mano skonio, tačiau tai duona. Galima greitai užsidirbti pinigų – 500 ar net 1000 dolerių per dieną, tačiau turite suprasti, kad nufilmuota medžiaga bus nebe jūsų: privalėsite pasirašyti teisių perdavimo sutartį ir tos filmuotos medžiagos nebeturėsite teisės nei naudoti, nei perparduoti. Geriausiu atveju jus paminės titruose.

 

Ar atsirado naujų galimybių dokumentininkams?

Darya Bassel, filmo „Drugelio žvilgsniu“ („Bachennya metelyka“, 2022) prodiuserė

Manau, tai šiek tiek apgaulinga mintis. Susidomėjimas ukrainietišku turiniu tikrai yra, tačiau tai nereiškia, kad iš karto gavome daugybę būdų užsitikrinti finansavimą.

Pinigų vis dar gana sunku gauti, ypač jei kalbame ne apie naujienų formatą ar publicistiką, o apie tikrą kūrybinį dokumentinį kiną. Žinau, kad daug žmonių, kurie dabar kuria filmus, o jų yra daug, vis dar kovoja, kad tą finansavimą užsitikrintų.

Beveik visi užsienio kino fondai yra pasirengę remti Ukrainą ir ukrainietiškus projektus, tačiau yra ir kliūčių: galite pateikti paraišką, bet jums reikia užsienio prodiuserio. Tada kyla klausimas: kaip Ukrainos prodiuseris gali išsaugoti savo subjektyvumą? Ir kaip ukrainietiškas projektas gali išlikti ukrainietišku, netapdamas kokios nors kitos šalies projektu?

Tie fondai, kurie rėmė mūsų projektus, ir toliau tai daro. Vis dėlto daugelis jų skiria nedideles dotacijas. 10 000 eurų iš esmės yra niekas, turint omenyje, kad norint filmuoti reikia daug važinėti, reikia degalų.

Esama ir televizijos kanalų susidomėjimo, tačiau tai gana ilga istorija. Europos televizijos kanalai yra biurokratinės struktūros, jiems reikia derinti sprendimus keliais lygmenimis, ir visa tai vyksta lėtai. O Ukrainoje viskas vyksta greitai, tad ir pinigų reikia greitai. Todėl dokumentininkai, kurie filmuoja ne publicistiką pagal užsakymą, o kuria tikrus filmus, dažniausiai dirba iš savo santaupų, tikėdamiesi, kad galiausiai gaus finansavimą.

Įvairios žiniasklaidos milžinės, tokios kaip „The Guardian“, „The New York Times“, „Al Jazeera“, žinoma, palaiko ryšius su ukrainiečiais ir yra linkusios pirkti nedideles istorijas, kurias laikau publicistiniu turiniu. Tai leidžia dokumentininkams užsidirbti pinigų maistui ir kitoms išlaidoms.

Mano nuomone, tokios „ūmios“ paramos iniciatyvos nieko iš esmės nekeičia. Tai nepalyginama su valstybiniu finansavimu, kuris leido per pastaruosius porą metų įgyvendinti kelis šimtus projektų. Manau, kad jei karas nesibaigs šiais metais, nei Kino agentūra, nei Kultūros fondas netęs savo veiklos. Po dvejų trejų metų pajusime, kad projektų yra daug mažiau arba jų visai nėra. To bijau.

 

Andriijus Lytvynenko, nepriklausomas prodiuseris, filmo „Askanijos rezervatas“ („Zapovidnyk Askaniya“, 2019) režisierius

Išaugo vadinamųjų fikserių (fixer – angl. „organizatorius“) paklausa. Fikseris – tai asmuo, kuris organizuoja filmavimą, analizuoja ir verčia naujienas užsienio žurnalistams, padeda kurti ir atrinkti temas, o kartais tampa ir vairuotoju. Fikseriai taip pat gali siūlyti personažus. Tačiau pagrindinė tokio asmens užduotis – versti.

Žinoma, daug kas priklauso nuo to, su kokia organizacija dirbama. Dirbau trijose didelėse kompanijose. Pavyzdžiui, „Sky News“ turi redakciją, vadovaujančią trijų keturių padalinių veiklai, kurių kiekvieną sudaro vairuotojas-sargybinis, operatorius, reporteris ir grupės prodiuseris. Jie yra pasirengę įvairioms situacijoms, nes supranta, kad kare gali nutikti bet kas.

Kai kurios kompanijos dirba kitaip, nes stengiasi sutaupyti pinigų. Jie siunčia reporterį ir operatorių, kurie iki vakaro turi sumontuoti reportažą, o paskui jį paskelbti per žinias. Iš esmės tai biatlono lygio darbas, keliantis pavojų žmonėms. Bet net ir tokiomis aplinkybėmis atsiranda žurnalistų, kurie to imasi, nes karas yra pernelyg patraukli tema, neįtikėtina galimybė pakelti reitingus ir sulaukti daugiau peržiūrų.

Iki invazijos niekada nedirbau fikseriu, tačiau dabar užklausų skaičius išaugo 10–20 kartų. Į šią veiklą įsitraukė daug anglų kalbos mokytojų, bet tokiose situacijose nerimauju, ar dalyvaujantys žmonės liks gyvi. Remiantis statistika, šiame kare žuvo daug žurnalistų, nors didžioji jų dalis dirbo dideliuose leidiniuose, turėjo karinės patirties ir suprato, kam pasirašo. Pavyzdžiui, Irake buvo istorijų su fikseriais, kurios baigėsi tragiškai. Nekalbėsiu apie užsienio žurnalistus, kurie kelia pavojų fikseriams, kad nufilmuotų įdomų reportažą, bet taip nutinka nuolat.

Sėkmė ir reitingai priklauso nuo to, kaip arti žurnalistas priartėjo prie karo veiksmų vietos. Taip, kai kam įdomios prievarta perkeltų žmonių istorijos, tačiau patraukliausios išlieka trys S – mirtis, seksas ir skandalas (ukrainiečių kalboje žodis „mirtis“ prasideda raide S – red. past.). O to kare apstu.

 

Parengė I. V.

Yuliia Hontaruk
Yuliia Hontaruk
Yuriy Gruzinov
Yuriy Gruzinov
Kostiantyn Kliatskin
Kostiantyn Kliatskin
Andrii Kotliar
Andrii Kotliar
„Geležiniai drugeliai“
„Geležiniai drugeliai“
Darya Bassel
Darya Bassel
Andrii Lytvynenko
Andrii Lytvynenko