Ko bijome?

Łukaszas Ronduda – ne tik kino režisierius, bet ir Modernaus meno muziejaus Varšuvoje kuratorius. Ankstesnis jo filmas „Meilės širdis“ („Serce miłości“, 2017) buvo rodytas begalėje tarptautinių kino festivalių: tarp jų – Berlyno ir Roterdamo. Pelnė Lenkijos režisierių gildijos skiriamą Krzysztofo Krauze’s apdovanojimą už nonkonformizmą.

Łukaszas Guttas – kino operatorius ir režisierius, filmavęs Leszeko Dawido dramą „Mano vardas Ki“ („Ki“, 2011), Filipo Bajono „Kamerdinerį“ („Kamerdyner“, 2018) ir kt.

Naujojo jų filmo „Visos mūsų baimės“ („Wszystkie nasze starchy“, 2021) premjera Lietuvoje įvyks birželio 10 d., tad siūlome pokalbio su režisieriais fragmentus.

Filmo personažo prototipas – menininkas Danielis Rycharskis, kuris, pasak režisierių, sugrąžino krikščionybei radikalumą.

Kada pirmą kartą sutikote Danielį Rycharskį?

Łukaszas Ronduda: Tai buvo beveik prieš dešimtmetį. Tuomet Varšuvos modernaus meno muziejuje kuravau parodą ir pakviečiau Danielį parodyti savo darbus. Mane sudomino jo šiuolaikiškas menas, tačiau kuriamas jis buvo kaime, įtraukiant pačią bendruomenę, jo kūriniai – stipriai susiję su kaimo bendruomenės gyvenimu.

Beje, jis yra tikintis gėjus.

Ł. R.: Tuomet savo tikėjimo meninėje aplinkoje ir LGBT bendruomenėje jis dar nebuvo atskleidęs. Kita vertus, savo gimtajame katalikiškame kaime jis neatsiskleidė, kad yra homoseksualus. Ši situacija jam buvo psichologiškai sunki.

Taigi jis nusprendė atsiskleisti du kartus: kaip tikintysis meno pasaulio kontekste ir kaip LGBT asmuo kaimo kontekste. Tada pirmą kartą iš jo išgirdau apie organizaciją „Tikėjimas ir vaivorykštė“. Anksčiau nebuvau girdėjęs apie LGBT tikinčiųjų egzistavimą, man tai atrodė nepaprastas paradoksas. Regis, Danielis, peržengdamas visas Lenkijos socialines ir politines ribas, suvienijo kraštutinius dalykus. Būtent tada jis sudomino kaip filmo personažas.

Verta paminėti, kad jo atsiskleidimas nebuvo toks, kokį jį įsivaizduojame: paprastai kaime gyvenantys homoseksualūs asmenys vėliau išvyksta į miestus, kur jie yra anonimiškesni. Danielis lieka kaime. Bendruomenė, su kuria jis stipriai susijęs, turėjo iš naujo apibrėžti savo požiūrį į „naująjį“ Danielį. Santykiai su gyventojais komplikavosi – kai kuriems nepatiko, kad jis „demonstruojasi“, tačiau nemaža dalis su jo orientacija susitaikė ir toliau jį palaikė.

Danielio kūrinys „Kryžius“ tiesiogiai įkvėpė filmo siužetą. Jis nuvyko į nedidelį miestelį pietų Lenkijoje ir iš medžio, ant kurio pasikorė du LGBT paaugliai, padarė kryžių. Tada su organizacija „Tikėjimas ir vaivorykštė“ jie organizavo Kryžiaus kelio stotis, skirtas homofobijos aukoms Lenkijoje atminti.

Łukaszas Guttas: Niekas nenorėjo padėti Danieliui organizuoti Kryžiaus kelio. Galiausiai jo kryžius buvo eksponuojamas Varšuvos šiuolaikinio meno centre „Zamek Ujazdowski“. Tačiau Danielis su kryžiumi ėjo alternatyvų Kryžiaus kelią Varšuvos gatvėmis, aplankė kelias svarbias vietas – Seimą, Kultūros ir mokslo rūmus, Nežinomo kareivio kapą... Statistika rodo, kad dauguma LGBT žmonių Lenkijoje yra tikintys. Tačiau dažnai jie nereprezentuoja LGBT judėjimų, didmiesčių bendruomenių, einančių į lygybės paradus. Norėjome, kad šiuo filmu jie taptų labiau matomi. Parodyti, kokie jie vieniši. Šio personažo patrauklumas kyla ne tik iš jo paradoksalumo. Danielis nepriklauso nė vienam pasauliui, jis netelpa į jokias kategorijas. Jam atrodo, kad šis pasaulis turi problemų, kurių neturėtų turėti.

Kai kurie žmonės jus kaltina, kad ginate Bažnyčią, kuri yra kovos su „LGBT ideologija“ priešakyje.

Ł. G.: Neakcentuojame Bažnyčios patologijos, rodome herojų, kurio elgesys atskleidžia šios institucijos trūkumus ir problemas. Danielis laikosi krikščioniškų vertybių, kurias Bažnyčia pamiršo. Institucinis religingumas šiandien yra paviršutiniškas, ir tai patvirtina ne tik priešiškos kampanijos LGBT bendruomenės atžvilgiu ar pedofilijos slėpimas. Kartu negirdėjau apie Bažnyčios veiksmus, kuriais būtų siekiama padėti užbaigti humanitarinę krizę šalies rytiniame pasienyje.

Ł. R.: Bažnyčia neatitinka krikščioniškųjų vertybių – meilės artimui, pagalbos silpniesiems, rūpinimosi jais. Kristus visada buvo su silpniausiais. Danielis rimtai vertina viską, kas įtvirtinta tikėjimo principuose, grąžina krikščionybei jos radikalumą. Galbūt dėl to Danielis kritikuoja Bažnyčią, pamiršusią gailestingumo artimui ir kitam idėją.

Bet ar nematote prieštaros Rycharskio veiksmuose? Jis kryžių paverčia LGBT žmonių simboliu, o juk būtent kryžius tapo smurto prieš šią bendruomenę simboliu.

Ł. R.: Mūsų herojus šį simbolį apvalo, atkuria pirminę jo prasmę – krikščionišką pasiaukojimą už kitą žmogų. Kryžius Danieliui yra simbolis, suteikiantis viltį suprasti ir dvasiškai atnaujinti savo bendruomenę.

Ł. G.: Bažnyčia jau ne kartą prieštaravo krikščioniškoms idėjoms. Visi žinome apie siaubingus dalykus, kuriuos ji yra padariusi – nuo inkvizicijos, elgesio su primityvesnėmis, mažiau išsivysčiusiomis pasaulio tautomis iki požiūrio į LGBT asmenis. Nenorime to neigti. Tačiau filme mus domina mikropasaulis ir jo paradoksai. Mums neakivaizdūs dalykai pasaulyje yra daug įdomesni nei paprastai apibrėžiami. Pasakojame apie žmogų, kuris susijęs ne tiek su institucija, kiek su tikėjimu, kuriam ši institucija turėtų atstovauti. Nesame tokie naivūs ir nemanome, kad filmas išspręs abipusės nemeilės problemą. Tačiau tikimės, kad jis gali suteikti pradžią pokalbiui.

Ar įmanoma, kad kaimo bendruomenės gali pasikeisti, kol Bažnyčia jų gyvenime vaidina tokį svarbų vaidmenį?

Ł. G.: Galbūt apmąstymai ateis iš „apačios“. Gal motinų, tėvų, brolių ir seserų, senelių, kurie priešinasi smurtui prieš persekiojamus savo vaikus, spaudimas bus veiksmingas.

Kampanijos prieš LGBT bendruomenę vis dažniau lyginamos su prieš žydus nukreiptomis kampanijomis Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Ar jūs irgi matote šią analogiją?

Ł. G.: Neigiamų nuotaikų kurstymo mechanizmas yra tas pats – viskas prasideda nuo kalbų. Mažuma visada buvo lengva auka, o daugumą nuteikti prieš mažumą nepaprastai lengva. Blogis yra užkrečiamas ir paralyžiuoja teisingumo, empatijos, užuojautos refleksus.

Pagal užsienio spaudą parengė S. L.