Svarbiausia, kad visi būtų gyvi ir nugalėtų

Kanų kino festivalio oficialiojoje programoje „Ypatingas žvilgsnis“ parodytas jauno ukrainiečių režisieriaus Maksymo Nakonechnyi filmas „Drugelio žvilgsniu“ („Bačennya metelyka“, Ukraina, Švedija, Čekija, Kroatija, 2022). Kartu su kitais kūrėjais stovėdamas ant Debussy salės laiptų režisierius laikė plakatą, kuriame buvo parašyta: „Rusai žudo ukrainiečius. Ar kalbos apie šį genocidą jums atrodo įžeidžiančios ir kelia nerimą?“ Jam atrodė nepriimtina, kad Kirillas Serebrennikovas, kurio filmas „Čaikovskio žmona“ („Žena Čaikovskogo“) rodytas pagrindiniame festivalio konkurse, spaudos konferencijoje gyrė oligarchą Romaną Abramovičių. Kaip ir dauguma ukrainiečių kino kūrėjų, Nakonechnyi mano, kad jų prioritetas – visur ir visada kalbėti apie karą Ukrainoje.

„Drugelio žvilgsniu“ – tai filmas apie moterį karę, kuri atsisako būti auka. Jo siužetas primena filmus, paskutiniais XX a. dešimtmečiais kurtus buvusioje Jugoslavijoje arba pasakojusius apie šioje Europos dalyje vykusį karą bei jo pasekmes. „Drugelio žvilgsniu“ herojė Lilia (Rita Burkovska debiutavo Manto Kvedaravičiaus filme „Partenonas“), kurios šaukinys „Drugelis“, pateko į Donecko separatistų nelaisvę. Filmas prasideda, kai ją apkeičia ir sugrąžina į namus pas motiną ir vyrą. Nelaisvėje Lilia patyrė fizinę ir psichologinę prievartą, ji buvo išprievartauta ir yra nėščia. Kaip jai pasielgti: daryti abortą ar pabandyti pamilti dar negimusį kūdikį? Sapnuose Lilią persekioja didžiulis drugelis.

Kartu su režisieriumi debiutantu filmą kūrė scenarijaus bendraautorė Iryna Tsilyk („Mėlyna kaip apelsinas žemė“), montuotoja Alina Gorlova, vieną veikėją suvaidino režisierė Natalya Vorozhbit („Blogi keliai“). Pateikiame „Laisvės radijo“ interviu su Nakonechnyi fragmentus. Kanų festivalio išvakarėse su juo kalbėjosi Dmitrijus Desiaterikas.

Dalyvavote televizijos vaikų šou „Pats protingiausias“. Ar tai jus paveikė?

Net labai: programos prodiuseris Volodimiras Oseledčikas dėstė režisūrą V. Karpenkos-Karo universitete. Jis rinko kursą ir patarė man ir mano artimai draugei pabūti laisvais klausytojais, o po to apsispręsti. Kiekvieną šeštadienį važinėjome į Kyjivą – aš iš Odesos, Julija iš Chersono. Iki tol lankiau teatro mokyklą, norėjau stoti į aktorių fakultetą, bet būtent Kyjive įsimylėjau režisūrą.

Daug kino fakulteto absolventų prisimena mokslo metus gana ironiškai...

Mano atsiminimai tik geriausi. Taip, sąlygos buvo sudėtingos, bet man pasisekė su meistrais, mokiusiais specialybės. Kiekvienas užsiėmimas ir kiekvienas darbas buvo sąmoningas, turiningas, daugialypis. Kursas taip pat buvo puikus. Mes labai susidraugavome ir dabar stebime vienas kitą. Iki šiol išnaudoju patirtį ir kontaktus, įgytus universitete.

Jūsų filmas sukurtas „TABOR Production“ kompanijoje, esate vienas jos steigėjų. Kompanijos projektai gavo Berlinalės, IDFA, Leipcigo kino festivalių prizus. Kaip pavyko tiek daug pasiekti per palyginti trumpą laiką?

Sukūrėme kompaniją būdami labai jauni, primygtinai patarus vienos mūsų kolegės močiutei, nelabai suvokdami, ką darome. Bet galiausiai tai, kad patys esame prodiuseriai, leidžia mums prioritetu laikyti autoriaus sumanymą. Taip pat labai padėjo, kad mes keitėmės vaidmenimis – buvome vienas kito projektų režisieriais ir prodiuseriais.

Kaip atsirado filmo „Drugelio žvilgsniu“ idėja?

Montavau dokumentinį filmą apie moteris kare „Nematomas batalionas“. Viena jo herojė pasakė frazę apie nelaisvę ir aš susimąsčiau, kas laukia moters tokioje situacijoje. Kas gali būti baisiau už mirtį? Taip atsirado užuomazga. Paskui su Iryna Tsilyk sugalvojome, kaip rutulioti siužetą.

Kaip pats suformuluotumėte, apie ką filmas?

Apie traumos pasekmių nugalėjimą ir apie išgyvenimą. Apie išsigelbėjimą. Mes kalbame apie karo sukeltos traumos pasekmes, to karo, kuris iš tikrųjų buvo tik dar didesnio karo nuojauta.

Pastebėjau, kad nuolatinis daugumos jūsų filmų motyvas – stiprios savarankiškos moterys ekstremaliomis aplinkybėmis, o filmų siužetai įkūnijami gana neįprastu, iš dalies siurrealistiniu stiliumi.

Bandėme skirtingomis meninėmis priemonėmis išreikšti tai, ką herojė patiria ne tik asmeniniame ar socialiniame, bet ir metafiziniame, egzistenciniame kontekste. Klausėme savęs, kiek tai yra pateisinama. Bet paskui realybė įrodė, kad toks požiūris visai aktualus.

Ar daug bendravote su buvusiais nelaisvėje?

Taip, rengdamiesi filmavimui kalbėjomės su buvusiais belaisviais – ir su moterimis, ir su vyrais. Su tais, kurie patyrė vienokią ar kitokią prievartą. Pagrindinio vaidmens aktorė atliko atskirą tyrimą. Filmą kuriant dalyvavo ir buvę įkaitai. Stengėmės panaudoti jų patirtį filmuojant.

Kuo jus nustebino tos istorijos?

Visos jos stebina skirtingai. Moterų, kurios buvo belaisvės ir vienaip ar kitaip patyrė prievartą, taip pat ir seksualinę, istorijos labai skaudžios. Bet labiausiai stulbina kas kita: priešais tave – perėjęs pragarą žmogus, bet jo dvasios jėga leidžia jam gyventi toliau, ir tu pajunti paties kasdieniškiausio, atrodytų, paprasto gyvenimo vertę. Tai sukrečia labiausiai.

Kaip jaučiatės sužinojęs, kad filmas atrinktas į oficialiąją Kanų programą?

Gana dviprasmiškai. Žinoma, suprantu, kad turėčiau džiaugtis. Ir aš džiaugiausi, buvo labai malonu apie tai pranešti bendraautoriams ir aktorei, nes jie labai ilgai kūrė filmą, labai daug į jį įdėjo. Bet visiškas džiaugsmas neatėjo.

Kodėl?

Todėl, kad dabar viduje nėra pakankamos emocinės erdvės. Ją tenka atiduoti kitiems poreikiams ir svarbesniems klausimams.

Ar jums taps problema rusų filmo dalyvavimas pagrindiniame konkurse?

Suprantame, kad ten bus rusiškų filmų. Mes taip pat suvokiame, kad valdantys, privilegijuoti kino sluoksniai primena politinius ir ekonominius privilegijuotus sluoksnius. Kad jie yra veidmainiai, yra nepaslankūs, nenori keisti komfortiško savo gyvenimo būdo. Bet mūsų prioritetas vienas: visur, kur tik galima, kalbėti apie karą Ukrainoje, vienaip ar kitaip artinti pergalę, artinti mūsų europinę integraciją, stiprinti ukrainiečių balsą, nugalėti imperinį naratyvą, auginti antikolonijinį diskursą. Jausmai – tai viena, siekiai – kas kita.

Kur jus užklupo karas?

Visą laiką buvau Kyjive. Tik kartą nuvykau į Odesą aplankyti mamos ir per tą savaitę buvo išlaisvintos Kyjivo apylinkės. Todėl grįžau ir pradėjau filmuoti. Mes su kolegomis iš tikrųjų apsigyvenome „TABOR“ biure, daug filmuojame ir suprantame, kad iš tų istorijų kada nors atsiras trumpametražis arba pilno metražo filmas, bet dabar sunku pasakyti, apie ką jis bus. Tai jau po karo. Ir dar truputį savanoriaujame. Prieš karą rengiau paraišką Ukrainos kultūros fondui antro vaidybinio filmo scenarijui rašyti. Labai tikėjau sumanymu. Pažadėjau sau, kad po „Drugelio žvilgsniu“ būtinai nufilmuosiu komediją. Bet, žinoma, istorija keisis. Bus kuo užsiimti. Svarbiausia, kad visi būtų gyvi ir nugalėtų.

Parengė Ž. P.