Vėl reikia, kad kinas nebūtų nebylus

Gegužės 17 d. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis kreipėsi į 75-ojo Kanų kino festivalio atidarymo ceremonijos dalyvius. Savo dešimt minučių trukusioje kalboje, skirtoje karui Ukrainoje, jis citavo Charlie Chaplino filmą „Didysis diktatorius“ („The Great Dictator“, 1940), Franciso Fordo Coppolos „Šių dienų apokalipsę“ („Apocalypse Now“, 1979), prisiminė Roberto Benigni filmo „Gyvenimas gražus“ („La vita e bella“, 1997) ir Quentino Tarantino „Negarbingų šunsnukių“ („Inglorious Bastards“, 2009) personažus. Pateikiame kalbą pagal prezidento biuro paviešintą tekstą.

Ponai ir ponios, draugai!

Man didelė garbė kreiptis į jus. Labai ačiū.

Papasakosiu jums vieną istoriją. Iš tikrųjų žodžiais „Papasakosiu jums vieną istoriją“ prasideda toli gražu ne viena istorija. Bet šioje daug svarbiau už pradžią bus jos pabaiga. Ir tai nebus atvira pabaiga. Pagaliau ji galės padėti tašką kovoje, kuri trunka ilgiau nei šimtą metų.

Ši kova prasidėjo traukinio atvykimu. Iš jo išlipo herojus ir antagonistas. Ir taip ekrane atsirado susipriešinimas, perėjęs į tikrą gyvenimą. Iš pradžių kinas atsirado mūsų gyvenime, po to tapo mūsų gyvenimu. O paskui iš dalies ir nuo kino priklausė, kokia bus mūsų ateitis.

Mano istorija šiandien – būtent apie šią kovą. Apie kovą. Ir apie ateitį.

Žinome, kad patys baisiausi XX amžiaus diktatoriai mėgo kiną. Bet iš to, kas liko po jų, svarbiausia yra siaubingi dokumentiniai kino kronikos kadrai. Taip pat ir filmai, kuriais buvo mestas iššūkis tiems diktatoriams.

1939 m. rugsėjo 1-ąją Kanuose turėjo prasidėti pirmasis festivalis. Bet kilo Antrasis pasaulinis karas. Šešerius metus kinas kartu su visa žmonija buvo šio karo frontuose. Šešerius metus kinas kovojo ir už laisvę, ir, deja, diktatūros naudai.

Dabar, grįždami prie kino, mes galime pamatyti, kaip laisvė judėjo link pergalės. Ir kaip galiausiai ji neleido diktatoriams užkariauti žmonių širdžių.

Šiame kelyje buvo daug svarbių taškų. Tačiau vis dėlto pats iškiliausias 1940 metais, kai pasaulis pamatė antagonisto priešingybę – iš pirmo žvilgsnio paprastą vaikiną, visai nepanašų į didvyrį. Bet jis toks buvo.

Charlie Chaplino „Didysis diktatorius“ tada nesunaikino tikro diktatoriaus. Tačiau jo dėka kinas liovėsi būti nebylus. Nebylus visomis šio žodžio prasmėmis. Kinas kalbėjo, ir tai buvo būsimos laisvės pergalės balsas.

Jau tada, 1940 metais. Kai iš ekrano nuskambėjo: „Žmogiškoji neapykanta pasibaigs ir diktatoriai mirs, ir valdžia, kurią jie atėmė iš žmonių, sugrįš žmonėms. Ir kol žmonės miršta, laisvė niekada nežus...“

Nuo tada, Chaplino herojaus žodžiais tariant, žmonija sukūrė nemažai nuostabių filmų. Atrodė, kad visi jau suprato, kad žmones galima nugalėti grožiu, surenkant juos prie ekranų, o ne bjaurastimi, surenkant juos slėptuvėse nuo bombų. Atrodė, visi jau suprato, kad siaubo filmas, vaizduojantis  didelio masto karą, kuris gali apimti visą žemyną, jau nebeturės tęsinio.

Bet ir vėl, kaip ir tada, yra diktatorius. Vėl, kaip ir tada, vyksta karas už laisvę. Vėl, kaip ir tada, reikia, kad kinas nebūtų nebylus.

2022 m. vasario 24 d. Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą. Rengdamasi eiti tolyn, į Europą. Koks tai karas? Noriu atsakyti į šį klausimą kuo tiksliau. Apsiginklavęs žodžiais, kurie jau buvo pasakyti kinematografo per metus, praėjusius nuo prieš tai žemyne vykusio karo.

Jūs jau girdėjote daugumą tų žodžių. Jie skamba siaubingai. Ekrane. Bet, deja, jie tapo realybe.

Pamenate tai? Pamenate, kaip tai skambėjo kine?

„Jauti? Tai napalmas, sūneli! Šito kvapo su niekuo nesupainiosi. Mėgstu rytais napalmo kvapą...“

Taip, tai prasidėjo Ukrainoje paryčiais. Ketvirtą valandą, kai išgirdome pirmuosius raketų sprogimus. Kai prasidėjo oro antskrydžiai. Ir kai mirtis, ėjusi per sieną į Ukrainą, pažymėjo savo techniką svastikos analogu – „Z“ simboliu.

„Visi jie nori būti geresni naciai už Hitlerį....“

Dabar nepraeina nė vienos savaitės, kad teritorijoje, kur buvo arba iki šiol yra rusų daliniai, nerastų masinių kapaviečių su nužudytais ir nukankintais žmonėmis. 229 vaikai žuvo dėl rusų įsiveržimo.

„Jiems nieko kito nepavyksta, kaip tik žudyti, žudyti, žudyti. Jie nusėjo Europą lavonais...“

Jūs matėte, ką rusų kariai padarė mažame Bučos miestelyje. Jūs matėte Mariupolį. Matėte „Azovstal“. Matėte rusų bombų susprogdintą miesto teatrą. Beje, jis primena tą, kuriame dabar esate. Ten nuo apšaudymų slėpėsi paprasti civiliai žmonės. Du dideli ir labai matomi užrašai „Vaikai“. Jie buvo ant asfalto šalia teatro. Ir mes to niekad nepamiršime, nes tai net ne pragaras.

„Karas – ne pragaras. Karas – tai karas, o pragaras – tai pragaras. Iš jų dviejų karas daug blogiau...“

Daugiau nei du tūkstančiai rusiškų raketų jau smogė į Ukrainą. Dešimtys miestų visiškai sugriauti. Sudeginti kaimai. Daugiau kaip 500 tūkstančių ukrainiečių jėga deportuoti į Rusiją. Dešimtys tūkstančių jų yra Rusijoje, lageriuose, sukurtuose pagal nacių lagerių pavyzdį. Niekas nežino, kiek ten įkalintųjų išgyvens. Bet visi žino, kas dėl to kaltas.

„Manai, muilas tave nupraus?“

Abejoju. Tai jau pats baisiausias karas Europoje nuo Antrojo pasaulinio laikų. Pirmiausia dėl to kaltas vienas žmogus Maskvoje. Žmonės žūsta kiekvieną dieną. Ir jie neatgis po frazės: „Stop, nufilmuota!“

Bet ką mes girdime dabar? Kinas tylės ar kalbės?

Jei yra diktatorius, jei vyksta karas už laisvę ir jei vėl, kaip ir tada, viskas priklauso nuo mūsų vienybės, tai ar kinas liks nuošalyje nuo tos vienybės?

Mūsų miestus sugriovė ne virtuali grafika. Daugelis ukrainiečių virto Gvidais ir bando paaiškinti vaikams, kodėl tenka slėptis rūsyje. Daugelis ukrainiečių tapo kaip Aldo Reinas. Mūsų šalies žemė jau išvagota tūkstančio apkasų.

Žinoma, mes tęsiame kovą. Ir mes neturime kito pasirinkimo, kaip kovoti už laisvę. Esu įsitikinęs, kad diktatorius pralaimės.

Bet turi nuskambėti žodžiai. Kaip 1940-aisiais. Nuskambėti iš visų laisvojo pasaulio ekranų. Reikia naujo Chaplino, kuris ir dabar įrodys, kad kinematografas nelieka nebylus.

Prisiminkite, kaip tai skambėjo tada:

„Godumas apnuodijo žmonių sielas, pripildė pasaulį neapykantos, nuvedė mus į nelaimę ir kraujo praliejimą.

Mes įgijome pagreitį, bet užsidarėme savyje. Technika, kuri mums davė gerovę, paliko mus skurde.

Žinios pavertė mus cinikais. Mūsų racionalumas – žiaurus ir piktas.

Mes pernelyg daug galvojame ir per mažai jaučiame. Labiau už mašinas mums reikia žmogiškumo. Labiau nei racionalumo mums reikia gerumo...

Tiems, kurie mane girdi, sakau – nenusiminkite... Žmogiškoji neapykanta pasibaigs ir diktatoriai mirs.“

Mes turime pagaliau nugalėti šioje kovoje. Ir mums reikia kino, kuris užtikrins būtent tokią pabaigą. Kad kiekvienas balsas būtų laisvės pusėje. Bet pirmiausia, kaip tai visada ir buvo, kino balsas.

Dėkoju jums visiems!

Šlovė Ukrainai!

Parengė Ž. P.