7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kanų festivalio apžvalga nuo sofos

Filmai ir konfliktai

Nr. 21 (1428), 2022-05-27
Kinas
Filmo „Asas Maverikas“ premjera
Filmo „Asas Maverikas“ premjera

Atsiliepimai apie paskutinį Manto Kvedaravičiaus filmą „Mariupolis 2“

Filmo „Mariupolis 2“ premjera įvyko Kanų kino festivalyje. Liūdna, kad, pagal kai kurias naujienas, paskutiniame seanse dalyvavo vos keli žmonės. Tačiau pateikiame įžvalgas tų, kurie filmą pasižiūrėjo.

„Le Monde“ autorei Clarisse Fabre filmą žiūrėti buvo sunku, nes neapleido mintis, kad asmens, fiksavusio Mariupolio civilių žmonių kasdienybę, jau nebėra tarp gyvųjų. Jis žuvo su kitais, bandydamas palikti miestą. Kvedaravičius grįžo į Mariupolį, kad surastų žmones, filmuotus dar 2014–2015 metais. Režisierius visuose savo dokumentiniuose filmuose rinkosi stebėtojo poziciją. Jo kamera nesikišo į karą išgyvenusių ar vis dar išgyvenančių paprastų žmonių dar likusią privačią erdvę. Kamera stebėjo jų kasdienę rutiną (jei tokia išvis įmanoma per karą): žmones, ieškančius malkų po gretimo namo griuvėsiais, dėkojančius Dievui ir tiems, kurie išgelbėjo nuo baisių praėjusios dienos bombardavimų, kieme kūrenamą ugnį, puodą virš jos.

Didžioji filmo dalis nufilmuota bažnyčioje, kurioje prieglobstį rado apie dvidešimt žmonių. Nuolat dalijamasi naujomis žiniomis, fone girdėti sprogimai. „Bent jau saulėta“, – pasako kažkas...

Portale „Meduza“ publikuota ir rusų kino kritiko Antono Dolino recenzija. Anot jo, filmas jau įėjo į istoriją. Be to, jis įžvelgia ir skaudžią ironiją, mat Kvedaravičius pagal išsilavinimą buvo antropologas, tyrinėjęs kankinimų fenomeną. Vertėtų priminti, kad debiutinis jo filmas „Barzakh“ apie tai ir pasakojo – tik ne Ukrainoje, o Čečėnijoje. Šiame filme, kaip ir ankstesniuose režisieriaus darbuose, nėra jokios pompastikos – juk kare kitaip ir būti negali. Filmo herojai – Vitia ir Olegas, kurie priglaudžia benamį šunį, jie nuolat kruopščiai šluoja bažnyčios kiemą, taip lyg priešindamiesi visa naikinančiam karo absurdui; kad iš gretimo sugriauto namo pasiimtų generatorių, tenka patraukti du negyvus kūnus. Juk šio prietaiso labiausiai reikia dėl vaikų... O gamindami maistą filosofuoja apie atominį ginklą – ar pakaktų vieno atominio ginklo planetai sunaikinti?

Dolinas „Mariupolį 2“ vadina ir meno kūriniu, ir dokumentu – unikaliu liudijimu apie žmogų, kurį filme galima girdėti ir beveik matyti (vis pastebimas jo šešėlis). Buvo taip sumanyta ar ne – filme atkuriama šiurpi ir hipnotizuojanti buvimo ten atmosfera. Žiūrovas tarsi tampa liudininku.

Pro tą patį langą užfiksuotas miesto peizažas: naktį, dieną, temstant, tolumoje rūkstant juodiems dūmams, skrendant raketoms. Vienu momentu vaizdas staiga krinta ant žemės. Tai operatorius, kartu ir filmo autorius, vykdantis komandą „Gultis!“. Kažkas už kadro pasako: „Jeigu ir nenorėjai į tualetą, užsinorėsi.“

Pasak Dolino, tai filmas apie laukimą ir šviesos ieškojimą. „Mariupolis 2“ prasideda scena rūsyje, kur visiškoje tamsoje vyras ir šuo žvelgia į duris – už jų šviesa, bet ir pavojus. Šviesos šaltiniu tampa ir ugnis, ant kurios šildomas maistas, ir horizonte liepsnojantis daugiabutis. „Po tamsiausios nakties tikrai išauš naujas rytas. Tačiau Mantas Kvedaravičius šios aušros nebematys“, – baigia Dolinas.

Lenkų kino kritikė Barbara Hollender neslėpė, kad filmą žiūrėti buvo sunku. Tai ne trumpi televiziniai epizodai, transliuojami per žinias. Šimtą penkias minutes rodomas gyvenimas ten, kur jo beveik neliko. Iš pažiūros baisūs pokalbiai tapo žmonių kasdienybe: kalbamasi ir apie vis dar besiginančius karius „Azovstalyje“, apie teatro, kuriame slėpėsi keli šimtai žmonių, subombardavimą. Kai netoliese nukrenta bomba, vienas vyras sako: „Čia stovėjo mano namas. Norėjau atnaujinti vonios kambarį. Dabar to daryti nebereikės.“ Prie sprogimų priprato net šuo.

Hollender prisimena, kaip Kanuose prie Buñuelio kino salės žmonės laukė ilgoje eilėje, kad pirmi pamatytų filmą „Asas Maverikas“ („Top Gun: Maverick“, rež. Joseph Kosinski), nors tarptautinė filmo premjera – gegužės 25 dieną. „Mariupolio 2“ premjera įvyko toje pačioje salėje. Tačiau pusė kėdžių buvo tuščios. Maža to, rodant filmą vis kas nors išeidavo. O paskutiniame seanse pasirodė tik keli žmonės. Nors, anot Hollender, tik išėjęs iš kino salės suvoki, kaip stipriai „smogė“ filmas, ir galvoji, ar ta bažnyčia vis tebestovi. Galima pasidžiaugti bent tuo, kad filmo pasižiūrėti atėjo Agnieszka Holland.

Vis dėlto jautriausiai apie filmą parašė Rasa Paukštytė – vienintelė profesionali kino kritikė iš Lietuvos, viešinti Kanuose. Pateikiame jos citatą, pasakančią apie filmą viską.

„Filmo pradžioje vyras švysteli tolyn rastą kulką-mirtį – lyg tai darytų (daro!) nuolat.

Su stulbinančiu atkaklumu žmonės vis šluoja savo laikinų namų – bažnyčios šventorių, lyg valydami iš jo kažką tikrai daugiau nei griuvėsių likučius (taip moteris balino namų lubas filme „Barzakh“). Nuolatinio apsivalymo ritualas yra vienas iš pastebimų šio filmo motyvų, nors „Mariupolis 2“, kaip ir ankstesni M. Kvedaravičiaus filmai, rišlia, apgalvota ir motyvuota struktūra nepasižymi. Tiesą sakant, į struktūras nelabai sugrūsi gyvenimą, kurį taip gerbia režisierius. Bet kartu tai, kas sudėta į šį filmą, kas M. Kvedaravičiaus pamatyta, yra toli nuo atsitiktinių akimirkų. Atvirkščiai – kiekvienas filmo blokas, kiekviena plyta šiame statinyje yra reikšminga, pirmiausia žmonių išgyvenimui. Ilgai iš griuvėsių du vyrai traukia taip jiems reikalingą generatorių – ir, atrodo, nepastebi šalia gulinčių dviejų žmonių kūnų, lyg miegančių pavasarinės saulės atokaitoje, čiulbant paukščiams. Visgi mirusių, dabar, šį pavasarį. Iš kadro kūnai dingsta palaipsniui, kai jau, atrodo, pripratai (pripratai?!) prie jų, gulinčių ten, ekrano kampe... Įsimintina malda už valgį, gražios ir tikrai skanios sriubos virimo ritualas. Vyras, namus remontavęs vykstant karui. Šešėliai ir gaisrai, degantis, rūkstantis pasaulis. Ir langai kaip klasikinis slenkstis į (ekrano) tikrovę. Daug išdaužtų langų, arkų, angų, pro kurias jam taip brangų Mariupolį ir jo žmones stebi M. Kvedaravičius...“ (lfc.lt)      

 

Rusų kultūros boikotas?

Kai Kirillo Serebrennikovo – didžiojo Rusijos disidento – naujausias filmas „Čaikovskio žmona“ („Žena Čaikovskogo“, Rusija, Prancūzija) buvo įtrauktas į pagrindinę Kanų konkursinę programą, daugumai atrodė, kad nepasitenkinimą reiškė Ukrainos „kultūros aktyvistai“ (Sergejaus Loznicos sugalvota niekinanti formuluotė). Daug kas, ir Kanų organizatoriai, aiškino, kad nesiims masinio rusų kultūros boikoto, o kiekvieną atvejį vertins atskirai. Tuo, regis, ir pasinaudojo Serebrennikovas per savo filmo spaudos konferenciją, griežtai pasisakęs prieš Rusijos kultūros boikotą, net pavadinęs jį „nepakeliamu“. Maža to, paragino panaikinti sankcijas savo filmų rėmėjui, rusų oligarchui Romanui Abramovičiui.

„Rusų kultūra visada propagavo žmogiškąsias vertybes, žmogiškąjį trapumą, užuojautą“, – sakė Serebrennikovas. Pasak jo, žodžiai „kultūra“ ir „karas“ yra antagonistiniai. Režisierius paprašė ir atšaukti sankcijas Romanui Abramovičiui, mat šis veikėjas jau seniai padeda menui, ypač nepriklausomam; vien jo dėka esą Rusijoje buvo kuriamas autorinis kinas. Anot Serebrennikovo, net pats Volodymyras Zelenskis kreipėsi į Joe Bideną prašydamas atšaukti sankcijas gerajam oligarchui. Tik neišplėtojo konteksto – sankcijų atšaukimo buvo prašoma dėl Abramovičiaus dalyvavimo derybose siekiant nutraukti karą. Kiek pamename, tos derybos nebuvo vaisingos.

Ne itin maloniai nuskambėjo Serebrennikovo atsakymas į klausimą, ar skirs pinigų karo Ukrainoje aukoms paremti. Ukrainos aukas jis sulygino su Rusijos, mat ir ten tam tikras skaičius gyvenimų buvo sugriautas. Pasak jo, svarbu padėti visiems, nes išsiųstų kariauti rusų kariškių šeimos prarado pagrindinius maitintojus. Serebrennikovas tiems žmonėms irgi padeda.

Mūru už rusų kultūrą stojo ir pasaulio pilietis, turintis Ukrainos pasą, režisierius Sergejus Loznica. Esą mes visi dabar esame fronto linijoje, o kai kuriuos Ukrainos „aktyvistus“ jis prilygino Rusijos FSB, mat šie reikalauja net ir jo filmų rodymus atšaukti demokratinėje Europos Sąjungoje. Savo situaciją ir konfliktą su Ukrainos kino akademija jis sutapatino su Andrejaus Tarkovskio likimu, kai 1969-aisiais, vienintelį kartą istorijoje, Kanų festivalio organizatorių buvo reikalaujama išimti iš programos filmą „Andrejus Rubliovas“. „Reikalavimas uždrausti kultūrą tolygus reikalavimui uždrausti kalbą. Šis reikalavimas yra tiek pat amoralus, kiek ir beprotiškas. Kaip galime uždrausti kalbą, kuria visame pasaulyje kalba 350 milijonų žmonių?“ – retoriškai klausė režisierius.

Sergejus Loznica nuo 2001-ųjų gyvena Vokietijoje. Įdomu, ar jis bent pasidomėjo, kad kai kurie talentingiausi Ukrainos kino kūrėjai dabar yra karo fronto linijose ir savo kameromis (o kartais ir ginklais) kovoja už savo kultūrą ir kalbą: Olehas Sencovas, kurio paskutinio filmo „Raganosis“ („Nosorih“, 2021) premjera įvyko Venecijos kino festivalyje. Prie Sencovo prisijungė ir filmo aktorius Serhijus Filimonovas. Valentynas Vasyanovychius, kurio filmas „Atlantida“ („Atlantis“, 2019) apdovanotas Venecijos kino festivalio programos „Horizontai“ pagrindiniu prizu. Lietuvos kino teatruose greit pasirodysiančio filmo „žeme, stop“ („stop-zemlia“, 2021) prodiuserė Olga Beshmelnitsyna. Operatorius Serhiyjus Myhalchukas, filmavęs ir Aleksejaus Germano jaunojo filmą „Po elektriniais debesimis“ („Pod elektricheskimi oblakami“, 2015).

Pabaigai – Ukrainos režisierės Irynos Tsilyk, kurią Kanuose po savo sparnu priglaudė Agnieszka Holland, minties laisvas vertimas: šiedu žinomi kino režisieriai [Serebrennikovas ir Loznica] Kanų festivalio platformą naudoja siekdami apginti ne bet ką kitą, o pirmiausia apsaugoti rusų kultūrą; kaip Irina ir Albina, nešančios vieną kryžių.

Primename, kad dabartinio popiežiaus Pranciškaus sumanymu per Velykas Vatikane kryžių nešė ukrainietė ir rusė, esą draugaujančios visą gyvenimą. Moterys kryžių nešė vienoje iš 14 Kryžiaus kelio stočių. Tai ir buvo Irina su Albina...

 

Parengė S. L.

Filmo „Asas Maverikas“ premjera
Filmo „Asas Maverikas“ premjera
„Mariupolis 2“
„Mariupolis 2“
„Mariupolis 2“
„Mariupolis 2“
Kirillas Serebrennikovas
Kirillas Serebrennikovas