Kinas
Pasaulis nenumaldomai keičiasi. Anksčiau lietuviai laukdavo vasaros, o kalėdinius filmus žiūrėdavo gruodį. Bet štai nuo 2022 m. gegužės 6-osios „Forum Cinemas“ rodo kalėdinę britų komediją „Tyli naktis“ („Silent Night“, D. Britanija, 2021). Pramuštam programavimo dugnui ieškau šmaikščių pateisinimų: turbūt norėta, kad lengviau atsikvėptų šienlige sergantys žiūrovai, kuriuos užkniso saldūs pavasario kvapai ir balsai, – filme draugų kompanija rengiasi niūriai pasaulio pabaigai. Nors „rengiasi“ – per stiprus žodis, nes geriausiais sprendimais už juos pasirūpino vyriausybė: (beveik) kiekvienam paruošė po tabletę ir per mobiliąją sveikatos apsaugos programėlę paskelbė, kurią minutę ją reikėtų nuryti, kad netektų patirti skausmingų mirties kančių.
Debiutiniame filme britų režisierė Camille Griffin šaiposi iš vidurinės klasės, kuriai svarbiausia gyvenime yra skaniai pavalgyti, daug dulkintis, laisvai gerti ir vartoti narkotikus, tokiu būdu susirasti gerą partnerį, susilaukti vaikų ir toliau daryti tą patį: valgyti, dulkintis ir svaigintis. Šie tikslai yra šventi, todėl niekas nesikeičia ir besiartinant mirčiai. Tad platintojų teiginys filmo aprašyme, kad „geriausi draugai dar turi laiko pagyventi taip, kaip niekada anksčiau“ yra klaidingas – čia vaizduojamas ganėtinai tipiškas britų gyvenimo būdas: problemų sprendimas arba tikrovės neigimas baliais. (Ar žinojote, kad Londono vandenyse dėl kokaino kiekio nustojo veistis unguriai?) Taigi ir išeitis iš susiklosčiusios padėties – mirtini migdomieji – yra svaigaus kokteilio sudedamoji dalis, tik anglakalbiams ši sąsaja akivaizdesnė, nes tiek vaistams, tiek narkotikams jie gali vartoti tą patį žodį „drug“.
„Tylioje naktyje“ vaidina žinomi aktoriai: Keira Knightley, Matthew Goode’as, Annabelle Wallis, Lily-Rose Depp, Roman Griffin Davis, tačiau personažai plokšti, turintys tik po vieną savybę, todėl greitai pabosta. Pavyzdžiui, viena veikėja visada elgiasi kaip kvaiša, kita visada teisi, trečia mėgsta išgerti, ketvirtas nuobodus, penktas gražus ir t.t. Kita vertus, puikiai atskleistas tokių kompanijų homogeniškumas tautiniu atžvilgiu. Nors tarp į kalėdinį vakarėlį susirinkusiųjų yra pora juodaodžių, pora lesbiečių ir netgi viena amerikietė, įvairovė yra tik išorinė, britai bendrauja su britais ir nebent su broliais amerikiečiais, o ir tai su išlygomis – veikėja amerikietė jaučiasi nejaukiai, svetima. Nes egzistuoja dvi Anglijos: viena britams, kita atvykėliams.
Ne ką lėčiau pabosta ir tėvų neklausantys, nemandagūs ir keliais aukštais besikeikiantys vaikai. Pirmus porą kartų išgirsti „fucking“ gal ir smagu, tačiau galų gale ausis prie jų pripranta, o vėliau ima varginti.
Geriausias juokelis, kuriam išsiskleisti prireikia visos filmo trukmės – tai aklai valdžiai paklūstančių žmonių ir pačios valdžios kritika. Jei filmas būtų pasirodęs praėjusį gruodį, jį žiūrėdami smagiai būtų čepsėję tiek tikintys sąmokslo teorijomis apie „Covid-19“ vakcinų žalą, tiek iš jų besijuokiantys. Tačiau dabar, prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, šios temos ir problemos atrodo nublankusios ir nutolusios, „so last year“, o humoras, kad ir netobulas, visgi labiau orientuotas į savus, t.y. britišką auditoriją. Nors mes į tokį gyvenimo būdą gana sparčiai žingsniuojame, tai dar netapo lengvai atpažįstamais štampais.
