Kinas
Žiūrovų ir kritikų išliaupsintas filmas „Viskas iškart ir visur“ („Everything Everywhere All at Once“, JAV, 2022) turi taiklų pavadinimą. Tikėtis iš filmo reikėtų daugmaž visko. Galima pamanyti, kad sulaukėme naujojo „Parazito“ („Parasite“, Pietų Korėja, 2019), tačiau šis filmas negalėtų pretenduoti į „Oskarą“ geriausio užsienio filmo kategorijoje. Nors dauguma aktorių azijiečiai ir vartojamos mandarinų bei kantono kinų kalbos, tai JAV studijos „A24“ darbas. Režisierių ir scenarijaus autorių duetas Danas Kwanas ir Danielis Scheinertas prieš kelerius metus jau spėjo sužibėti su ekscentriška komedija „Šveicarų armijos žmogus“ („Swiss Army Man“, JAV, 2016). Šiemet jie pristato fantastinę veiksmo komediją apie kelionę paralelinėmis visatomis.
Pasakojimas sukasi apie vidutinio amžiaus kinę Eveliną Vang (Michelle Yeoh), kurios šeima sunkiai suduria galą su galu. Jų skalbyklos verslas JAV kenčia nuo mokesčių audito, bet netikėtai Eveliną aplanko jos vyras (Ke Huy Quan) iš paralelinės visatos. Šis praneša, kad tik ji gali išgelbėti multivisatą nuo pražūties. Evelina, besilankydama alternatyviuose pasauliuose, pamato, kuo ji galėjo būti, jei būtų pasukusi kitais gyvenimo keliais. Pamažu ji suvokia, kad gyvena prasčiausią savo gyvenimo versiją.
Mokslinės fantastikos filmui „Ryšys“ („Coherence“, 2013) apie paralelines visatas pasitelkta trilerio ir siaubo forma, o filmui „Viskas iškart ir visur“ netrūksta komiškumo. Šio filmo sumanymą galima prilyginti Christopherio Nolano konceptualumui. Kaip ir „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“, 2014), čia sumanymas gan įmantrus, tačiau galiausiai abiejų kūrinių pasakojimas tėra apie paprastą, nors ir komplikuotą, dalyką – šeimos santykius. Šiame spalvingame nuotykyje svarbiausia tampa motinos ir dukters (Stephanie Hsu) nesusikalbėjimas.
Pasakojimo tonas nuolatos laviruoja tarp dramatiškų, komiškų ir kovos scenų. Iš pirmo žvilgsnio tokią mišrainę galima traktuoti kaip kupiną patoso cirką, bet „Viskas iškart ir visur“ vis geba nustebinti. Filmas remiasi absurdo filosofija, kuri teigia, kad prasmės ieškome beprasmiškame pasaulyje. Veikėjai, kontempliuodami gyvenimo prasmę, kviečia ir žiūrovą pamąstyti apie savo gyvenimo pasirinkimus, prioritetus, bėgantį laiką. Taip pat kyla klausimas, kaip kam nors gali šauti į galvą mintis iliustruoti nihilistinę pasaulėžiūrą šalia „La Troškinio“ („Ratatouille“, 2007) parodijos.
Neverta ginčytis dėl filmo originalumo: čia esama ir skoningo humoro, sveikos saviironijos, ir pamąstymų apie šiandienos dilemas. Kūrėjai pasiūlo alternatyvą superherojų filmų žanrui. Šio uždavinio, ko gero, siekta ir kūriniu „Deadpool“ (JAV, 2016), bet „Viskas iškart ir visur“ yra neabejotinai mažiau erzinantis ir turiningesnis variantas. Nuorodų, simbolių, reprezentacijų ir kitų dalykų daugis, pateikiamas filme „Viskas iškart ir visur“, nesiskiria nuo to, ką kasdien patiriame virtualybėje. Be to, užkabinamos tokios temos kaip iššvaistyto potencialo baimė ir šeimos vertybės nuolatinio skubėjimo fone.
„Viskas iškart ir visur“ – postmodernus kino ir televizijos kultūros kokteilis, tikra amerikietiška karuselė tiems, kurie Bolivudo ieško Holivude. Kartu čia susipina daugybė kontekstų, kuriems pastebėti vienos peržiūros gali ir neužtekti. Norisi tikėti, kad panašaus žanro režisieriai ir scenaristai priims jį kaip svarbų pareiškimą, išlaisvinantį drąsą ir vaizduotę. Tad galbūt sulauktume daugiau klasikinės formulės nesivaikančių darbų, kurie taptų gaiviu oro gūsiu.
