Senatvės pilkuma

Ką darytum, jei tau senatvėje pasiūlytų savaitei susigrąžinti aštrų protą, bet už tai turėtum paaukoti likusią senatvę? Tokį klausimą kelia prieš porą mėnesių „Apple TV+“ platformoje pasirodęs draminis Walterio Mosley serialas „Paskutinės Ptolemėjaus Grėjaus dienos“ („The Last Days of Ptolemy Grey“, JAV, 2022) pagal jo to paties pavadinimo romaną. Šešių serijų mini serialas patraukia dėmesį tuo, kad pagrindinį vaidmenį atlieka žavusis Samuelis L. Jacksonas. Tačiau čia jis įkūnija ne iš Quentino Tarantino, M. Nighto Shyamalano ar fantastinių filmų atpažįstamą tipažą, o 91 metų senolį Ptolemėjų Grėjų, sergantį demencija.

Iš šešių valandos trukmės serijų pirmoji ir antroji, ko gero, stipriausios. Jose atskleidžiamas sudėtingas ir daugiabriaunis Ptolemėjaus psichologinis portretas. Jis gyvena vienas, apleistas artimųjų, jį nuolat lanko tik sūnėnas Redžis (Omar Benson Miller) – šis santykis abiem vyrams ypatingas. Tad nenuostabu, kad kyla nuoširdus liūdesys stebint kasdienę Ptolemėjaus vienatvę, pasimetimą, sunkius bandymus susikalbėti su žmonėmis. Nors serialo pradžioje itin paveikiai vaizduojamas veikėjo bejėgiškumas, tolesnė plėtotė, deja, pernelyg standartiška, tad galiausiai šis projektas visiškai praranda bent kokį išskirtinumą.

Norėdamas išsilaisvinti iš esamos situacijos, Ptolemėjus ryžtasi naujai gydymo programai, kuri sugrąžina jam prisiminimus ir gebėjimą blaiviai protauti. Tokį sprendimą jis priima todėl, kad nebegeba susitaikyti su pakrikusiu mąstymu, vidury sakinio pameta mintį, neįstengia deramai pasirūpinti asmenine higiena. Kita priežastis – sūnėno Redžio žūtis, kuri tampa pasakojimo ašimi. Netektis pastūmėja Ptolemėjų siekti keršto: jis ima rinkti informaciją, kad išaiškintų nusikaltimą ir įvykdytų teisingumą. Nuo čia serialo stilistika pasuka kriminalinio detektyvo su veiksmo elementais linkme.

Kiti žmonės, laikinai atgavę atmintį ir normalų mąstymą, galbūt planuotų praleisti laiką su šeima ir draugais, norėtų su jais pabendrauti, pasakyti tai, ko negalėjo pasakyti sutrikus protinei veiklai. O Ptolemėjus savo paskutines dienas paaukoja sūnėno žudikui nužudyti. Todėl serialo pasakojimas neįtikina, o „sirgti“ už herojų pasidaro nelengva.

Ptolemėjus Grėjus savo vardą sieja su karaliumi Ptolemėjumi, bet kitas, geriau žinomas, Ptolemėjus teigė, kad Žemė yra visatos centras. Nors pastarasis buvo genialus to meto matematikas, mes jį prisimename iš esmės dėl tam tikro klaidingo dalykų suvokimo. Galima sakyti, kad toks Ptolemėjaus Grėjaus santykis su pasauliu ir buvo prieš prasidedant stebuklingam gydymui. Ar toks pat suklaidintas lieka jis ir po gydymo – spręsti žiūrovui.

Seriale bandoma supriešinti jaunystę ir senatvę. Tačiau susidaro įspūdis, kad kūrėjus labiau žavi jaunystės kulto idėjos, nes brandų amžių jie pateikia kaip gąsdinantį. „Paskutinės Ptolemėjaus Grėjaus dienos“ nepasiūlo orios, ramios, laimingos senatvės vaizdo. Neva senatvėje gyvenimas atrodo tiesiog pilkas. Taigi kūrėjai veikiau moko skubėti džiaugtis jaunyste, jei dar laikome save jaunais, ir vertinti dabartį, jei dar esame sveiki. O senatvėje tik beliks laukti Mefistofelio, kuriam teks paaukoti likusius metus už galimybę vėl pasijausti jauniems.

Kai kritikai vadina „Paskutines Ptolemėjaus Grėjaus dienas“ Samuelio L. Jacksono „viso gyvenimo svajone“, galvoje turi tai, kad kūrinys nebūtinai puikus ar nusisekęs, bet svarbus pačiam aktoriui. Be galo apmaudu, kad taip anksti seriale apleidžiama gyvenimo su senatvine demencija tema, kuri ir yra įdomiausia kūrinio dalis. Šio serialo verta nepamiršti nebent todėl, kad kada nors netyčia neužliptumėte ant to paties viliojančio grėblio ir nepasižiūrėtumėte antrą kartą.