Jei jis praras valdžią, praras ir gyvybę

Uolūs currenttime.tv žiūrovai pastaruoju metu turėjo ne vieną progą prisiminti garsaus rusų dokumentininko Vitalijaus Manskio filmus, tarp jų ir „Putino liudininkus“ („Svideteli Putina“, 2018). Šiame filme rodoma pirmoji Vladimiro Putino rinkimų kampanija, jo artimas ratas, Boriso Jelcino šeima. 2014 m. Manskis persikėlė gyventi į Rygą. Dabar Manskis jaučiasi atsakingas už tai, kokioje situacijoje atsidūrė Rusija. Apie tai ir „Gazeta Wyborcza“ pasirodęs pokalbis su Maciejumi Grzenkowicziumi. Pateikiame jo fragmentą.

Rusija užpuolė Ukrainą ir dabar daug rusų, kad ir socialiniuose tinkluose, skundžiasi rusofobija. Jūs taip pat ją pastebite?

Kokia prasme „rusofobiją“?

Pavyzdžiui, skundžiamasi, kad Europos Sąjungos gyventojai dabar, vykstant karui, yra nusiteikę prieš rusus.

Taip, jaučiu, bet manau, kad tai natūrali Vakarų visuomenių reakcija. Tai tikrai ne ta rusofobija, kuri buvo prieš Rusijos agresiją. Maža to, manau, kad kiekvienas žmogus, turintis Rusijos pasą, iš dalies yra atsakingas už tą karą. Negarbinga sakyti: „Aš nebalsavau už tą valdžią, tad nesu kaltas už tai, kas vyksta kare.“ Esi kaltas kad ir dėl to, jog moki mokesčius, už kuriuos perkami ginklai. Tai jau kaltė.

O kaip tylintys Rusijos kultūros žmonės? Kodėl jie tyli?

Gal nuskambės paradoksaliai, bet gerbiu tuos kūrėjus, kurie atvirai remia karą. Žmogiškai, žinoma, aš jų nekenčiu. Jų pozicijos kategoriškai nesuprantu. Tačiau jie bent jau savo niekšybėje yra garbingi. Baisiausias yra tylėjimas. Tai didžiausia išdavystė, kurią gali padaryti menininkas. „Putino liudininkų“ finale pasakiau svarbius žodžius: „Gyvenimas parodė, kad tylintis stebėjimas paverčia liudininkus bendrininkais.“ Gal pernelyg šią mintį pagražinau ir ji nepasiekia visų. Pasakysiu paprasčiau: tie, kurie tyli, dalyvauja nusikaltime. Menininkas, kuris šiandien išeina į sceną, kuris išeina į filmavimo aikštelę, visi, kurie filmuoja serialus, žmonės, uždirbantys pinigus šiai valdžiai, – visi jie yra nusikaltimo bendrininkai. Jūs klausiate apie menininkus, bet tai tinka ir kitoms profesijoms. Mokytojams, vairuotojams, gydytojams – visiems. Gal tik gydytojai, darantys gyvenimą gelbstinčias operacijas, dabar turi moralinę teisę dirbti.

„Putino liudininkuose“ rodote, kad Putinas siekia atgaivinti Sovietų Sąjungą. Ar karas su Ukraina yra šio proceso dalis?

Be abejo. Visa filmo dramaturgija veda į tai, kad jau pirmaisiais prezidentavimo metais Putinas priima sprendimą sugrąžinti du svarbius SSRS simbolius – vėliavą ir himną. Jis sakė, kad toks simboliškas gestas bus tegu ir menka kompensacija už tai, kad Rusija nuėjo kitu keliu. Jo žodžiais, kompensacija tiems, kuriems jėga buvo pakeistas gyvenimas. Ši maža kompensacija iš esmės negalėjo nieko pakeisti. Dabar iš laiko perspektyvos matome, kad iš paskos simbolinėms neišvengiamai eina realios permainos.

Dauguma rusų ne tik tyli, bet ir remia karą.

Kadaise susipykau su vienu kubiečiu, kuris tvirtino, kad Dalai Lama yra teroristas. Kurį laiką su juo ginčijausi, bet paskui įsivaizdavau, kad sėdžiu Kuboje, kur nėra jokio alternatyvaus informacijos šaltinio, tik valstybiniai. Galiausiai jo paklausiau, ar kada nors buvo užsienyje. Atsakė, kad ne. Tai iš kur žinai, kad Dalai Lama yra teroristas? Jis buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad tai, ką girdi televizijoje, yra tikras pasaulio atvaizdas ir kad gali jį ginti kalbėdamasis su žmogumi, kuris atvyko iš to didelio pasaulio ir žino visą informaciją.

Kodėl apie tai kalbu? Jei žmogui diena po dienos grūda į galvą konkrečias nuomones, jos neišvengiamai taps nuoširdžiu to žmogaus įsitikinimu. Jei rusai dvidešimt metų girdi, kad SSRS žlugimas – tai ne milijonų skirtingų tautų žmonių laisvės atgavimas, bet didžiausia geopolitinė katastrofa, su niekingais Vakarų planais susijęs Rusijos pralaimėjimas ir pažeminimas, ką jie gali galvoti? Dabar Ukrainoje miršta aštuoniolikos, devyniolikos metų vaikinai, gimę jau esant šiai valdžiai. Jie negirdėjo nieko kito. Putino melas tapo jų gyvenimo pamatu.

Pasaulis pakeitė nuomonę apie Rusijos valdžios ir armijos galią. Putinas grubiai apsiriko. Ar tai šansas rusų opozicijai?

Manau, kad šio karo rezultatas bus tokios Rusijos, kokia egzistuoja dabar, irimas, dezintegracija. Reikės viską pradėti nuo nulio. Tuo momentu opozicijos vaidmuo ir veiksmai labai esmingi ir svarbu, kad naujo Rusijos steigimo neperimtų žmonės, jau susiję su valdžios struktūromis. Pavyzdžiui, nacionalistai.

O kas atsitiks Putinui, jei pralaimės karą?

Šis klausimas nėra gerai suformuluotas. Jei jis pralaimės karą ir liks valdžioje, tai bus milžiniška tragedija. Viena vertus, tai bus Ukrainos pergalė, bet besitęsianti tragedija pasauliui ir, žinoma, Rusijai, kuri taps uždara, totalitarine valstybe. Tikruoju Putino pralaimėjimu būtų valdžios praradimas. Jei jis praras valdžią, praras ir gyvybę. Manau, kad Hagoje, teisiamųjų suole, jis ilgai nesėdės.

Parengė K. R.