Mokėti juoktis sunkiose situacijose

Du kartus „Sidabrine gerve“ už trumpametražius filmus apdovanota režisierė Dovilė Šarutytė Talino tarptautiniame kino festivalyje „Juodosios naktys“ debiutų konkursinėje programoje šiemet pristatė juostą „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (2021). Asmenine patirtimi paremtas kūrinys pasakoja apie tėvo netektį išgyvenančią Dovilę, kuriai greitai reikia suorganizuoti laidotuves. Pagrindinį dukters vaidmenį filme vaidina neprofesionali aktorė Agnė Misiūnaitė, kurią režisierė pastebėjo bendruose susibūrimuose ir atkreipė dėmesį į jos kontrastingą veidą. Kartu su Titu Lauciumi parašytame scenarijuje sujungiami dramos ir komedijos žanrai. Kaip teigia pati Šarutytė, sunkiomis temomis svarbu kalbėti su humoru.

Plačiau apie filmo atsiradimą, scenarijaus rašymą ir kūrybinius sprendimus kalbamės su „Ilgo metro filmo apie gyvenimą“ režisiere.

Tavo debiutinis ilgametražis filmas pasakoja apie asmeninę patirtį, tėvo netektį. Ar nebuvo baisu kurti filmą tokia asmeniška tema?

Baisu. Bet turbūt kitaip nemoku. Kalbu apie tai, ką geriausiai žinau, – apie savo patirtis. Mane pačią veikia asmeniška kūryba ir vertinu kitų kūrėjų drąsą.

Istoriją pradėjai plėtoti nuo užrašų, savo išgyvenimų. Gal gali plačiau papasakoti, kaip vystėsi scenarijus?

Taip, pradėjau nuo užrašų. Užsirašinėjau savo būsenas ir jausmus. Po kiek laiko viską perskaičiusi supratau, kad tai visai įdomi medžiaga. Kalbu apie universalią patirtį. Mes juk visi esame laikini ir vėliau ar anksčiau teks susidurti su artimojo mirtimi. Taip prasidėjo šios temos nagrinėjimas. Susitikau su Uljana  (filmo prodiuserė Uljana Kim – I. Š.), papasakojau temą, kurią noriu vystyti. Labai džiaugiuosi, kad ji mane palaikė. Prasidėjo scenarijaus rašymas. Užrašytas pastabas ir detales bandžiau sudėti į vieną pasakojimą. Iš draugų, šeimynos prisirinkau  istorijų, nutikimų, susijusių su laidotuvėmis, kaip jie jose jautėsi.  Reikėjo surasti stuburą, ant ko viską sumauti. Žinoma, visko sudėti neįmanoma. Bandant išsigryninti temą tenka atsisakyti daug gerų idėjų. Vėliau prie rašymo prisijungė Titas Laucius (scenarijaus bendraautoris – I. Š.). Dėl to labai džiaugiuosi. Scenarijaus rašymas yra „lengvas grobis velniui“, jeigu jį rašai vienas: vieną dieną tai, ką rašai, atrodo genialu, kitą – niekam nereikalinga. Tad tos šokinėjančios nuotaikos gali išvesti iš proto. Kai atsirado scenarijaus bendraautoris, viskas pagerėjo.

Sprendžiant iš Tavo ir Tito Lauciaus filmų atrodo, kad jūsų humoro jausmas gan panašus. Ar dėl to jį pasikvietei kartu dirbti su scenarijumi?

Man patinka Tito humoro jausmas. Tai viena iš priežasčių, bet svarbiausiai tai, kad radome bendrą kalbą. Mes juokavome, dalinomės kūrybinėmis idėjomis. Daviau jam paskaityti scenarijų ir gana natūraliai išėjo, kad jis prisijungė.

„Ilgo metro filme apie gyvenimą“ naudoji archyvinę, Tavo tėvo filmuotą medžiagą. Kaip sugalvojai ją įtraukti į vaidybinį filmą?

Ieškodama inspiracijų pradėjau žiūrėti šeimos archyvinę medžiagą. Mano tėvas filmuodavo ne tik šventes, atostogas, bet fiksuodavo ir kasdienybę. Buvo provokatorius už kadro. Tad kuo daugiau žiūrint vis labiau atrodė, kad negaliu palikti šios medžiagos gulėti stalčiuje. Dokumentiniai kadrai visada yra paveikūs. O dar kitaip veikia, jei jie užfiksuoti ne stebėtojo, o dalyvio.

Iki filmavimo likus nedaug laiko, kai jau buvo pradėti pasiruošimo darbai, nusprendžiau pabandyti turimą medžiagą panaudoti filme. Kartu su Titu galvojome, kur ką būtų galima įdėti. Peržiūros procesas buvo tikrai ilgas. Tuomet su Aneta Bublyte išsirinkome preliminarias scenas, kurios galėtų būti filme. Ji man padėjo susitvarkyti su medžiaga ir pamatyti ją iš šono.

Tavo filme pagrindinį Dovilės vaidmenį atliekanti Agnė Misiūnaitė nėra profesionali aktorė, prieš tai niekada nevaidino. Kaip ją atradai ir kuo ji Tave patraukė?

Man buvo įdomu ją stebėti. Aš ją vis kur nors sutikdavau. Ji labai charizmatiška. Jos akyse esama gylio – patirties, liūdesio. Bet kai nusišypso, šypsena nušviečia visą veidą. Man labai gražus šis kontrastas. Buvo gana rizikinga kviesti žmogų be patirties atlikti pagrindinio vaidmens, ir dar debiutiniame ilgametražiame filme. Tai įdomi kelionė, turbūt saugiau būtų buvę rinktis profesionalią aktorę. Bet man buvo svarbu, kad žmogus laikytų mano dėmesį. Agnę įdomu stebėti – jos buvimą čia ir dabar. Be to, ji turi panašios asmeninės patirties, tad nereikėjo kurti naujų aplinkybių, aptartus išgyvenimus galėjome pritaikyti siužetui.

Dovilės santykiai su motina, kurią vaidina Nelė Savičenko, atrodo labai universalūs. Žiūrėdami, kaip jos bendrauja, manau, daugelis galėtų pamatyti save – ar tai būtų tėvai, ar jų vaikai.

Labai didelis indėlis yra pačios Nelės, kuri puikiai pagavo vaidmenį. Ji nuostabi aktorė, labai ja žaviuosi. O kuriant vaidmenis įtakos turėjo ir asmeninės aktorių santykių patirtys. Džiaugiuosi, kad ten galima pamatyti save. Žiūrovo susitapatinimas su personažu yra kūrėjų tikslas.

Filme rodoma archyvinė medžiaga ir laidotuvių ruošimo procesas, tačiau neaiškini, kaip išsiskyrė tėvai ar pašlijo Dovilės ir tėvo santykiai.

Turbūt vieno atsakymo nėra. Mes linkę romantizuoti praeitį. Atrodo, kad dabar šalta, pilka ir niūru, o praeity buvo gražiau. Aš pati keliu klausimą, kas nutinka, kad žmogus nustoja mylėti gyvenimą.

Nors filme kalbama sunkia tema, jame yra nemažai humoro ir absurdiškų situacijų. Kodėl pasirinkai tokią prieigą?

Sunkiomis temomis svarbu kalbėti su humoru. Man taip atrodo. Džiaugiuosi, kad žiūrovams buvo juokinga. Žmogaus organizmas į ribinę situaciją reaguoja sukurdamas atstumą. Kai pradedi gyvenimą matyti iš šono, gali įžvelgti humoro ir absurdo situacijose, kuriose paprastai nesitikėtum to pamatyti. Nuo to viskas prasidėjo. Laidotuvės, rodos, turėtų būti jautrus laikotarpis, kai atsisveikini su artimuoju, priimi netektį. Bet organizaciniai kuriozai atitolina šį suvokimą ir tas laikotarpis virsta drama su absurdo komedijos elementais.

Beveik visas veiksmas vyksta Vilniuje, tačiau filmavimo vietomis pasirinkai ne senamiestį, bet sovietmečiu statytus rajonus, kuriuos matome ir archyvinėje medžiagoje. Ar tai kaip nors siejasi su Tavo vaikystės prisiminimais?

Sovietiniai daugiabučiai yra didelė Vilniaus dalis. Tokios lokacijos padėjo sujungti archyvus su dabar vykstančiu veiksmu – grįžimu į vaikystės namus. Kita jungtis yra Dovilės vardas, nes archyvuose jį girdime. Senamiesčio šiek tiek yra. Yra ir Naujamiesčio. Kita vertus, laidojimo namų senamiestyje nelabai ir rasi.

Tavo filme skamba kompozitoriaus Vytauto Rasimavičiaus kurtos dainos, tačiau taip pat ir mūsų tėvų jaunystės, pavyzdžiui, Džordanos Butkutės. Gali plačiau papasakoti apie muzikos pasirinkimą? Kiek Tau muzika buvo svarbi pasakojant istoriją?

Butkutės dainą pasirinkau, nes ji skamba archyvuose. Taip pat ji buvo to laikotarpio hitas. Norėjau, kad šarvojimo scena atrodytų kaip šventė, ir dainos žodžiai tiko šiai situacijai. Kitas pasirinktas muzikinis kūrinys atrodė tinkamas tematiškai – tiek tekstas, tiek vargonų skambesys. Mes su Vytu bandėme derinti muziką prie tų scenų, kuriose mums atrodė, kad jos reikia: vargonų temą, psichodelinio roko momentus, to laikotarpio skambesį. Kartu klausėmės daug kitos muzikos, galvojome, koks skambesys tiktų filmui, ir susidėliojome muzikinį paveikslą.

Su Vytautu Rasimavičiumi, garso režisieriumi Sauliumi Urbanavičiumi ir operatoriumi Eitvydu Doškumi esi dirbusi ir prie trumpametražių filmų. Ar esi iš tų režisierių, kurie atradę sau tinkamus žmones dirba su jais visada, ar juos pasirinkai todėl, kad tiko Tavo filmui?

Jeigu yra sukurtas kūrybinis santykis – lengviau, nes nereikia iš naujo ieškoti bendros kalbos. Tačiau būna įvairiausių situacijų. Vienam projektui tinka toks kūrybinis braižas, kitam kitoks. Šiuo atveju sutapo abu dalykai.

Kalbėjosi Ieva Šukytė