Kinas
„Scanoramą“ šiais metais uždarys ilgai lauktas Marijos Stonytės dokumentinis filmas „Švelnūs kariai“, o lapkričio pabaigoje filmas pasieks ir šalies kino teatrus. Šia proga su režisiere kalbamės apie pasitaikančius dokumentikos stebuklus bei debiutinio ilgametražio filmo kūrybinį procesą.
Iki filmo „Švelnūs kariai“ kūrėte trumpametražius filmus. Pirmasis iš jų buvo vaidybinis, tačiau akivaizdu, kad vėliau visiškai atsidavėte dokumentikai. Kokių temų ieškote ir kaip sumanėte kurti filmą apie savanorišką jaunų moterų tarnybą kariuomenėje?
Manau, kiekviena istorija turi savo trukmę. Nenusisuku nuo trumpametražio kino, bet „,Švelnūs kariai“ pareikalavo daugiau laiko. Tarsi netyčia išeina, kad mano dėmesio centre yra moterys. Personažai, kuriuos pasirenku, dažniausiai eina į savotišką kovą, kuri turi išorinę išraišką. Taip pat mane labai domina vidiniai iššūkiai, vedantys į savęs pažinimą, leidžiantys šį tą suprasti apie gyvenimą. Filmas, kuris mane atvedė į dokumentiką, – tai „Kalnai kalnai“. Jis man uždavė labai svarbų klausimą apie vidinius kalnus, kuriuos žmogus turi įveikti, kad atrastų save, kad gyvenimas įgytų prasmę...
Jei kalbame apie „Švelnius karius“, mane pirmiausia sudomino šalyje atnaujinta privalomoji karinė tarnyba. Toje jautrioje politinėje situacijoje atsirado daug žmonių, kurie ryžosi tarnybai, atsirado ir grupelė jaunų Lietuvos moterų. Supratau, kad karinė tarnyba, kurią merginos pasirinko savanoriškai, joms padės atsakyti į kažkokius labai svarbius gyvenimo klausimus. Buvo įdomu pamatyti, ką laiko perspektyvoje žmogui reiškia tokia patirtis, ar ji padės surasti savo vietą pasaulyje, ar tai bus žingsnis asmeninės brandos link. Viskas prasidėjo nuo iš pirmo žvilgsnio paprasto susidomėjimo iki bendražmogiškų, universalių klausimų kėlimo – tai ir tapo pagrindine motyvacija.
Filmo pavadinimu nepabrėžiate, kad Jūsų herojės – moterys. Kodėl?
Gyvename moderniais laikais ir atskirties tarp moterų ir vyrų neturėtų būti. Galbūt dėl kažkokių įsisenėjusių papročių ar mąstymo modelių vis dar turime tokį skirstymą. Šiuo atveju aš į merginas žiūrėjau kaip į žmones, jokiu būdu nenorėjau jų išskirti, tik paryškinti įsisenėjusį mąstymą, kad moterys privalo užimti tam tikras profesijas ar pozicijas visose gyvenimo srityse.
Atrodo, norimą išryškinti moterišką trapumą bei laisvės troškimą filme fiksuojate gamtos motyvais. Ar šie motyvai buvo suplanuoti ir ieškojote būdų, kaip tai realizuoti, ar jie atsirado spontaniškai?
Kaip dokumentinio kino režisierė pastebėjau, kad iš kažkur aukščiau yra siunčiami tam tikri ženklai ir scenos turi tendenciją kartotis. Jeigu esi atviras ir pastabus lokacijoje, gali pamatyti kertinius filmo elementus ir juos kryptingai užfiksuoti. Taigi išsikelta užduotis buvo išlaukti momento, kada galėsiu užfiksuoti į kareivines vis užklystančius paukštelius. Norėjau, kad tos gyvybės taptų metafora pagrindinėms filmo herojėms. Prisimenu, kartą su operatoriumi ir garsistu buvom tokie pavargę, kad belaukdami užsnūdom vidury kareivinių. Vienu metu pajutau, kad kažkas tapšnoja per ranką, – tai buvo budintis kareivis, kuris pranešė apie atskridusią zylutę. Mes tyliai su visa sunkia technika prisliūkinome ir nufilmavome zylutę, ieškančią išėjimo. Taip užfiksavome sceną, kuri filme tapo labai svarbi.
Dalyvavote didžiausio Europos dokumentinio kino festivalio IDFA organizuojamose kino dirbtuvėse „IDFAcademy Summer School“. Ką montažo konsultantai Jums patarė ir ar teko ko nors atsisakyti kuriant galutinę filmo versiją?
Iš tiesų dalyvavome ne vienose dirbtuvėse, taip pat gavome įvairiausių patarimų pitching’o forumuose. Žinoma, į kai kuriuos atsiliepimus atsižvelgėme, tačiau nuoširdžiai manau, kad reikia būti labai atsargiam tokiuose forumuose ar mokymuose, nes jei nori kurti autorinį kiną, negali klausytis dvidešimt skirtingų nuomonių ir bandyti įtikti kiekvienam. Mokymai buvo naudingi, nes mokėmės apginti savo darbą. Kartu su montažo režisiere Mirjam Jegorov kai kurias pastabas tikrai dėkingai priėmėme, bet taip pat radome argumentų sau ir kitiems, kodėl norime tam tikrus dalykus palikti taip, kaip mes manome, jog turėtų būti. Labai džiaugiuosi šiomis patirtimis, man kaip autorei tai savotiški išbandymai. Yra labai daug žmonių, norinčių patarti, bet reikia klausyti savęs – tai pagrindinis autorinio kino principas. Būti nuolankiam, būti dėkingam, bet galiausiai klausyti savęs. To iš tiesų daugiausia ir mokiausi.
Filmo pasaulinė premjera įvyko gana tolokai – Kinijoje, Azijos dokumentinių filmų festivalyje Guangdžou. Kokių atsiliepimų sulaukėte ir kurie įsiminė labiausiai?
Deja, labai apmaudu, kad filmui teko pasirodyti karantino laikotarpiu. Turbūt skaudžiausia, kad tuo metu, kai filmas buvo rodomas užsienio kino festivaliuose, nebuvo galimybės nuvykti ir gyvai susitikti su žiūrovais. O tai labai svarbus filmo gyvavimo etapas. Kai režisierius išgirsta reakcijas, kai kartu su žiūrovais sėdi kino salėje ir galbūt net pirmą kartą pamato savo darbą, atsitraukęs nuo kūrybinio proceso. Buvo gaila, kad negalėjau nuvykti į visus festivalius, bet kartu nudžiugino, kad atradau bendraminčių kažkur labai toli, Kinijoje. Sulaukiau nemažai žinučių, žiūrovai susirado mane socialinėse medijose ir norėjo su manimi padiskutuoti filmo temomis bent jau taip. Viena labiausiai įkvėpusių žinučių buvo iš jaunos Kinijos režisierės. Ji parašė visą filmo recenziją, bet svarbiausia tai, kad ji suprato, jog šis filmas ne apie kariuomenę, o apie jaunos merginos brandos kelionę. Ji rašė, kad žiūrėdama filmą pajuto įkvėpimą atviriau pažvelgti į personažus supantį pasaulį. Pasidžiaugiau ta bendryste, kad mergina iš visai kitos šalies taip jautriai pajautė filmą.
Norisi daugiau sužinoti apie pačius filmavimus – kiek laiko jie truko ir kaip buvo organizuojami?
Procesas truko beveik trejus metus. Tikiu, kad filmavau būtent tiek, kiek reikėjo, filme daug vietos užima kadrai, nufilmuoti pačią pirmą ir pačią paskutinę filmavimų dieną. Kai filmavau, dar nežinojau, kad tos scenos bus tokios svarbios, kertinės. Taip jau įvyko, kad tik po daug laiko galėjau įvertinti, ką herojėms reiškia ši kelionė, ir užfiksuoti tas scenas, kurios sudaro pagrindinę dramaturginę plėtotę. Į kareivines vykdavome tik kartu su operatoriumi ir garsistu. Žinoma, vien suplanuoti filmavimą pačioje kariuomenėje jau buvo iššūkis, bet tai sakau kaip komplimentą Lietuvos kariuomenei, nes sistema tikrai sudėtinga ir kariuomenė labai gerbia save bei savo veiklą. Patekti ten nėra lengva. Esu dėkinga Krašto apsaugos ministerijai už didelį pasitikėjimą ir mums suteiktą laisvę. Jie tikrai mums daug leido, turint omenyje, kad visa kareivinių vidinė veikla yra labai sergima ir jie retai kada įsileidžia pašalinių. Kai tik pavykdavo gauti galimybę atvažiuoti, mes ją išnaudodavome šimtu procentų ir praleisdavome ten visą dieną. Labai norėjome būti pačiame įvykių sūkuryje, pasiruošdavome kaip kariai, su sunkiomis kuprinėmis. Tik mūsų kuprinėse buvo ne karinė amunicija, o filmavimo technika. Iš tiesų, patys patyrėme nemažai karinių išbandymų, vadai net kartais juokaudavo, kad mes irgi nusipelnėme ženklelio. Kartu su kariais šliaužėme tamsoje per gūdų mišką arba ridenomės nuo kalnų vien tam, kad užfiksuotume pačius geriausius momentus.
Pasirinkote stebėjimo ir interviu metodą, fiksuodami šauktinių gyvenimą ir bendraudami su merginomis. Atrodo, nesiekėte per didelio asmeniškumo, išlaikėte atsitraukimą nuo savo herojų, nemažai filmo trukmės užima bendras kariuomenės šauktinių ir savanorių gyvenimas. Kokia šios distancijos priežastis?
Iš tiesų filme labai svarbus atsitraukimo momentas, nes buvo reikalinga pajausti visą ten vyraujančią dinamiką. Buvo svarbu ne nukreipti kamerą vien į merginas, bet pajusti jų dinamiką su vaikinais. Norėjosi su šypsena pasižiūrėti į lyčių stereotipus, kurie vis dar nėra svetimi mūsų visuomenėje. Aišku, dėmesio centre buvo merginos, labai norėjosi jų autentiškumo, ne lįsti į asmeninio gyvenimo detales, o sudėlioti filmą iš jų patirčių čia ir dabar. Iš tų būsenų, kurios jas aplankė pačios kelionės metu, išgyventi kad ir flirto akimirką pačioje netikėčiausioje vietoje. Norėjosi pažvelgti į tas tris iš prigimties laisvas merginas, pakliuvusias į tradiciškai vyrišką teritoriją, ir su jomis pabūti. Interviu dalis atsirado iš noro kartu su jomis reflektuoti kelionę. Kaip minėjau, buvo labai svarbu atsitraukti ir atkeliauti su jomis iki to taško, kai jos yra jau brandesnės, kai supranta, kad ši kelionė buvo tik žingsnelis jų dideliame ir spalvingame gyvenime.
Ar buvo sudėtinga atrasti savo herojes?
Visų pirma bendravau su merginomis, kurios tik planavo eiti į kariuomenę. Jų buvo daugiau, galbūt dešimt. Galiausiai nuo dešimt sumažėjo iki penkių. Buvo svarbu pajausti, ar žmogus pasiruošęs dalintis savo kelione, ar įvertina tai, kad jo gyvenimas bus stebimas ir sunkiais, ir džiugiais momentais. Tos penkios merginos labai norėjo dalintis, bet kai pradėjome filmuoti, supratau, kad reikia kuo skirtingesnių personažių, kurios tuo pačiu metu ir panašiai išgyvens šią kelionę. Natūraliai įvyko, kad filme pagrindines linijas gavo Karina, Agnė ir Gintarė. Įdomu, kad šios trys merginos savo kelionę baigė skirtinguose taškuose. Man atrodo, tai leidžia pažvelgti į filmo temą daugiau klausimų keliančiu žvilgsniu.
Ar pasiteisino Jūsų filmo idėjos lūkesčiai? Įgyvendinote viską, ką norėjote?
Šis filmas išmokė nekelti lūkesčių, o labiau atsiduoti gyvenimui, laiko tėkmei. Tik tai padariusi iš tikrųjų galėjau išlaukti tos labai svarbios scenos, kuri įvyksta filmo pabaigoje. Dokumentinis kinas man brangus, nes jame nėra neteisingų atsakymų, nėra kažkokių labai didelių klaidų. Dokumentinis kinas yra režisieriaus galimybė pažvelgti į mus supantį pasaulį tiriančiu, klausiančiu žvilgsniu. Galbūt yra šimtas kitų kelių, kaip galėjau tai padaryti, bet tai jau bus kitos istorijos. Galiu pasakyti, kad lūkesčių stengiausi neturėti, bet iš kitos pusės, džiaugiuosi savo filmu. Labiausiai džiaugiuosi dėl to, kad turėsiu dialogą su žiūrovu, kuris žiūrės mano filmą, ir tai svarbiausia.
Kalbėjosi Gina Kimantaitė
