7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Norėjosi kitokio filmo

Pokalbis su režisieriumi Andriumi Blaževičiumi

Nr. 35 (1400), 2021-11-05
Kinas
„Bėgikė“
„Bėgikė“

Lapkričio 10-ąją Europos šalių kino forume „Scanorama“ įvyks Andriaus Blaževičiaus filmo „Bėgikė“ premjera, o nuo lapkričio 19 d. filmas pasieks ir šalies kino teatrus. Tarptautinius kino festivalius apkeliavęs naujausias režisieriaus filmas pasakoja filmo herojės Marijos laisvės ir pasiaukojimo dramą. Apie „Bėgikės“ kūrybinį procesą, plėtojamas temas, darbą su aktoriais ir premjeros Lietuvoje laukimo nuotaikas kalbamės su režisieriumi Andriumi Blaževičiumi.

 

Gal galėtum išsamiau papasakoti apie filmo „Bėgikė“ kūrybinį procesą?

 

Sugalvojau pirminį siužetą ir po truputį pradėjo dėliotis istorija, įkvėpta asmeninių patirčių. Supratau, kad šios patirtys man gali padėti kalbėti apie laisvės temą taip, kaip aš ją suprantu. Galbūt daugelis žmonių žiūrėdami filmą šios temos nepastebės. Matys meilę, atsidavimą, pasiaukojimą, kontrolę – šios temos dominuoja labiausiai. Tačiau man šis filmas yra apie laisvę.

 

Kūrybiniame procese iš pradžių buvo daug įvairių siužetinių linijų, bet man tai nepatiko ir supratau, kad viską reikia verti ant paieškos siužetinės linijos. Taip viskas susiveržė, personažas tapo aiškesnis, įdomesnis ir sudėtingesnis. Atsirado pagrindinė veikėja – jauna moteris, nors pradžioje įsivaizdavome vyrą. Klausiausi Cate Blanchett interviu. Gal ir banalu, tačiau ji pasakojo, kaip skaitydama scenarijų mato, koks įdomus vyrui skirtas vaidmuo, ir jei pakeistum vyrišką vardą į moterišką, filmas dėl to nepasikeistų. Tenka vaidinti antraplanius vaidmenis, moterų personažai nuvertinti. Pamaniau, kad tai neteisinga, o ir pats visuomet režisuoju vyrus. Supratau, kad reikia išeiti iš komforto zonos. Taip atsirado moters personažas.

 

Norėjau, kad šis filmas būtų visiškai kitoks nei „Šventasis“. Mane erzino vis prikišama rumunų režisūra. Jaučiau, kad jei kažką darysiu, bus tikimasi socialinių temų. Žinoma, jų yra ir „Bėgikėje“, tačiau tai nedominuoja. Todėl viską norėjosi daryti priešingai: veiksmas vyktų mieste, tempas taptų greitesnis, būtų visiškai priešingas veikėjas. Norėjosi paerzinti visus, kurie tikėjosi kažko panašaus.

 

Kuris etapas buvo sunkiausias?

 

Sunkiausia buvo baigus filmavimą. Iki tol viskas klostėsi tvarkingai, laukėme montažo režisierės, o kai turėjome važiuoti į Čekiją dėl garso montažo, viskas užsidarė. Buvo daug streso, nežinojome, kada baigsime. Filmus dažnai baigiame gana greitai, todėl nebuvome pratę prie tokios situacijos. Dėl pandemijos sunkus ir dabartinis etapas. Filmas baigtas, įvyko festivalinė premjera, tačiau pajutome nemažą konkurenciją, didelį srautą filmų, kurie buvo susikaupę per šiuos pandeminius metus. Daug investuoji, dirbi, o skaičiai kritę, žmonės neina į kiną – liūdna. Laukiame premjeros, bet nežinome, ar kino teatrai neužsidarys didėjant susirgimų skaičiui. Ši įtampa, nestabilumas vargina labiausiai.

 

Kartu su Marija ir Tekle Kavtaradzėmis dirbote prie Tavo debiutinio filmo, bendradarbiavimą pratęsėte ir prie filmo „Bėgikė“. Papasakok plačiau apie šį jūsų trio ir darbą kartu. Ar pasitaikydavo, kad nuomonės išsiskirtų?

 

Pirminę abiejų filmų idėją sugalvojau aš, o „Bėgikei“ buvau sugalvojęs ir siužetą, parašęs scenarijaus traktuotę. Su šia traktuote visi trys ir pradėjome dirbti, ją tobulinome. Dirbame sesijomis, rašome visi kartu, tariamės. Žinoma, vykstant procesui būna visko, nedidelių ginčų, tačiau dėl šio filmo jų buvo mažiau nei dėl „Šventojo“. Gal dėl to, kad atsirado daugiau patirties, filmo struktūra buvo aiškesnė – buvome įrėminti vienos paros bėgimo proceso. Žinoma, paskutinį žodį tariu aš, tačiau be sesių nebūčiau parašęs. Visada pavydėjau režisieriams, kurie patys gali parašyti scenarijų, todėl kitam filmui noriu pabandyti rašyti pats. Laikas nupjauti bambagysles, norisi daugiau laisvės, todėl laukia įdomūs iššūkiai.

 

Prisimenant pirmojo filmo kūrybinį procesą, kokių esminių pokyčių būta perėjus prie antrojo filmo kūrimo? Ar tapo lengviau? Kokių įžvelgi savo režisūros pokyčių?

 

Kaip jau minėjau, šio filmo stilius visiškai kitoks. Galbūt skamba juokingai, bet kalbu sąžiningai – iš principo norėjosi padaryti kitaip. Kartu atsirado istorija, kuriai natūraliai reikėjo kitokio ritmo ir vizualinio stiliaus. „Šventajame“ scenos daugiausia vyko statiškame kadre, „Bėgikėje“ atsirado daugiau kadrų. Daug svarsčiau, kaip montažu sukurti kitokią atmosferą. Pavyzdžiui, galvojau, kaip septyniais kadrais perteikti tėvo ir dukters santykį, kad tikrai jaustųsi. Nors jie kalbėtų visai ką kita, kaip iš kadrų suprasti, kad kažkas ne taip? Tiesiog buvo kitoks priėjimas, norėjau pabandyti režisuoti kitaip, kelti kitokius iššūkius.

 

Filme susipina net keletas svarbių temų – bipolinis sindromas, kopriklausomybė versus vidinė laisvė, besąlygiškas pasiaukojimas. Tačiau minėjai, kad esminė tema Tau yra laisvė. Koks Tavo asmeninis santykis su šiomis nagrinėjamomis temomis?

 

Iš arti teko matyti daug sudėtingų situacijų. Šis filmas nėra apie pačią ligą, tačiau tai pasitarnavo kalbant apie temas, kurios mane domina labiausiai, – meilę, laisvę, kontrolę. Filme rodome ne ligą, bet žmones, kurie gyvena šalia, ir tai, ką jie patiria. Daugelį tai gali suerzini, nes tai subtili tema, o mes rodome visiškai kitą jos pusę. Tačiau pastaruoju metu filmuose ir serialuose vis dažniau pastebiu vaizduojamą bipolinį sutrikimą, juo sergančius žmonės. Vis dėlto man šiuo metu įdomiau žmogus, kuris yra šalia, – kai reikia suprasti, kas tikra, o kas ne, atsakyti sau į krūvą klausimų. Visi gyvenime susiduriame su sudėtingais dalykais – artimųjų ligomis, netektimi. Man atrodo, labai įdomu, kaip žmonės su tuo tvarkosi.

 

Pagrindinį vaidmenį „Bėgikėje“ atliko Žygimantė Elena Jakštaitė. Kokią aktoriaus viziją turėjai prieš prasidedant aktorių atrankos procesui? Kaip sekėsi dirbti kartu? Juk šis vaidmuo sunkus tiek fiziškai, tiek psichologiškai. 

 

Turėjau gana aiškų įsivaizdavimą, kokia turėtų būti aktoriaus energija, ką jis turi daryti su personažu. Kai buvo aišku, kad pagrindinė veikėja bus mergina, surengėme aktorių atranką. Kadangi Žygimantės nepažinojau, paklausinėjęs aplinkui sužinojau daugiau apie ją pačią, jos gyvenimo peripetijas. Pamatęs, kaip ji vaidina, skaito scenas, supratau, kad tai tobulas variantas. Ir buvau teisus. Po pirmųjų rodymų festivaliuose kritikai jos vaidmenį vertina labai gerai. Žinojau, kad šis vaidmuo bus sunkus visomis prasmėmis. Ji buvo kiekviename kadre, 98 procentų viso filmo. Mes visą laiką esame su personažu, jos galvoje, ir filmą stebime būtent iš jos perspektyvos. Žygimantei tai buvo vienas pirmųjų didesnių vaidmenų kine. Iš pradžių buvo šiek tiek neramu, tačiau po pirmos pamainos nerimas dingo. Tuomet tiesiog stebi, jei reikia – padedi, bet ji tvarkėsi labai gerai. Kartais reikia tiesiog netrukdyti.

 

Daugelyje savo filmų dirbi su aktoriumi Mariumi Repšiu, kuriam šį kartą teko antraplanis vaidmuo. Papasakok apie šią jūsų kino draugystę.

Labai norėčiau, kad jis vaidintų visuose mano filmuose ir būtų pagrindinis arba antraplanis aktorius. Kodėl taip nusprendžiau? Galbūt iš elementaraus smalsumo stebėti, kaip bėga laikas. Matau, kaip jis keičiasi – vadinasi, keičiuosi ir aš. Antrame akademijos kurse užsimezgęs ryšys tęsiasi iki šiol. Vienintelis filmas, kuriame jis nevaidino, man pavyko blogiausiai. Atsirado prietaringumas, kad jeigu jo nebus – viskas žlugs (juokiasi). Manau, kad jis nuostabus aktorius, galiu su juo susitapatinti. Nepaisant apdovanojimų, kuriuos yra gavęs, autoriniame lietuviškame kine su juo dirbu vienintelis. Gal tai jam ir kenkia (juokiasi). Tiesiog manau, kad jis vertas kur kas daugiau.

 

Tavo kuriamuose filmuose atsikartoja veikėjų vardai: Marija, Vytas, Jūratė. Dažnai sutampa ir juos įkūnijantys aktoriai. Posakis, kad režisierius visą gyvenimą kuria vieną ir tą patį filmą, Tau tinka? Kas slypi už tokio pasirinkimo?

 

Dar studijų metais nusprendžiau, kad visi personažai vadinsis tais pačiais vardais. Būtų idealu, jei visada vaidintų ir tie patys aktoriai. Galvojau, kaip būtų faina, jei kitame filme pagrindinis aktorius būtų Valentinas Krulikovskis ar Indrė Patkauskaitė. Žmonės klausia, bet nesu sau suformulavęs aiškaus atsakymo, kodėl priėmiau tokį sprendimą. Tiesiog čia yra kažkas žavaus, gero ir tikro. Filmus pirmiausia kuriu apie savo šalį, savo aplinką, savo laiką, norisi tai tęsti. Taip pat yra ir asmeninės charakterio savybės. Aš šeimyniškas, man norisi dirbti su tais pačiais žmonėmis. Gal esu ir bailys, nenoriu išeiti iš komforto zonos. Aktoriai šį komfortą ir sukuria, galima labiau gilintis į kūrybą.

 

Viename interviu perskaičiau, kad nereikėtų užsiminti apie filmą „Bėk, Lola, bėk“. Nemėginsiu lyginti, tačiau įdomu, iš kur vis dėlto sėmeisi įkvėpimo?

 

Žinoma, įkvėpimų yra, bet jie nėra sąmoningi. Buvome prisiminę brolių Safdie filmą „Geras laikas“ („Good time“) dėl greito veiksmo, lėkimo. Jei ir darė kažkokią įtaką, tai šis filmas, bet ne „Bėk, Lola, bėk“ („Lola rennt“). Tik vėliau supratau, kad jei prikišdavo rumunus, tai dabar lygins su šiuo filmu, bet ką padarysi. Labai mėgstu raudoną spalvą – tai nuo vaikystės mano mėgstamiausia spalva. Su Kavtaradzėmis parašėme scenarijų, kuriame pagaliau galėjau šią spalvą panaudoti. Vėliau prisiminiau, kad filmo „Bėk, Lola, bėk“ herojė net raudonus plaukus turėjo (juokiasi). Tačiau šie filmai tikrai labai skirtingi.

 

Sprendimai dėl filmo formos, tempo, muzikos man pasirodė labai pamatuoti, aiškūs. Ar esi režisierius, kuris prieš prasidedant filmavimams jau yra viską suplanavęs iki smulkiausių detalių? Ar įsileidi į kūrybinį procesą spontaniškumo?

 

Išties nelabai suprantu, ką reiškia suplanuoti iki detalių. Esu girdėjęs, kad kai Kubrickas filmavo „Plačiai užmerktas akis“ („Eyes wide shut“), turėjo asistentą, kuris fotografavo visus prabangius vartus Didžiojoje Britanijoje, nes režisierius juos įsivaizdavo labai ypatingus. Dėl tokių detalių tikrai neinu iš proto. Labai sudėtinga kažką kurti ir įsivaizduoti su mūsų biudžetais, tai vis tiek labai apriboja. Norėčiau galėti perdažyti sienas, idealiai sutvarkyti spalvas, bet vis tiek turiu taikytis prie esamos aplinkos. Tačiau ką tikrai darome, tai fotografuojame detalias kadruotes. Filmas iš tikrųjų gimsta dar iki filmo – žinai, kaip viskas veiks, kokių problemų gali būti, bet net ir maksimalus pasiruošimas neapsaugo nuo klaidų. Atrodo, viską darai teisingai, bet praeis kiek laiko ir matysi, kad galėjai daryti kitaip.

 

Filmo kūrimas, pristatymas išsitęsia. Ypač kai filmo premjera nusikėlė dėl pandemijos. Kaip pasikeitė Tavo santykis su filmu? Ar šiandien į filmą žiūri jau kitaip nei iškart pasibaigus filmavimams?

 

Meluočiau sakydamas, kad pandemija ir visas užsitęsęs procesas nepaliko kartėlio. Tačiau nemanau, kad santykis su filmu pasikeitė, – ką norėjau, tą padariau. Krzysztofas Kieślowskis yra sakęs, kad jei galiausiai filme lieka 10 procentų pirminių idėjų, režisierius jaučiasi laimingas. Niekada to nesupratau. Man šis filmas labai mylimas ir svarbus. Tačiau įdomiausia, kaip jį vertins žiūrovai ir kritikai. Neslepiu, kad kritikų nuomonė man labai svarbi, – nuo 16 metų intensyviai skaitau kino kritikos straipsnius. Su žiūrovų reakcijomis prasideda dar kitas etapas, kuriame atsiranda keistų dalykų. Gali pradėti žiūrėti į filmą visai kitaip. Galbūt tai, ką sugalvojai, nepersiskaito. Ar persiskaito daugiau, nei sugalvojai. Tai labai įdomu. 

 

Filmas jau apkeliavo nemažai festivalių, pasirodė ir keletas recenzijų, galbūt buvo ir progų susitikti su žiūrovais. Kokie atsiliepimai labiausiai įstrigo, pradžiugino ar priešingai – nuvylė? Ar pasigendi konstruktyvios kino kritikos Lietuvoje?

 

Pirmos recenzijos labai nudžiugino. Leidiniai, kurie parašė, taip pat ganėtinai solidūs. „Šventasis“ labiau žmones erzino, o „Bėgikė“ – gerokai mažiau. Lankiausi keliuose festivaliuose, džiaugiuosi pozityviomis reakcijomis. Tačiau pastebėjau, kad vakarų ir rytų europiečiai šį filmą priima skirtingai. Vakariečiai dažnai nesupranta, kodėl herojė bėga. Į viską žvelgiama racionaliau, klausiama, ar verta dėl meilės tiek stengtis. Rytų europiečiai šį personažą užčiuopia geriau. Tačiau vis tiek įdomiausia, kaip įvertins Lietuvos žiūrovai. Užsienyje filmą parodai ir išvažiuoji, o Lietuvoje būni visą laiką. Su „Šventuoju“ šis laikas buvo išties savotiškas.

 

Kaip ieškai filmų temų šiandieniniame stilių, žanrų ir pačių filmų gausos kontekste? Kokios temos Tave domina?

 

Norisi kurti filmus apie tikras, realias problemas. Nesu mėgėjas skrajojančių, pakilusių nuo žemės personažų, kurių visos problemos yra vidinės, jų galvose. Man įdomiau, kai jų gyvenime kažkas vyksta realiai – jie praranda darbą ar turi tvarkytis su mylimo žmogaus sveikatos problemomis. Veikėjui atsiranda rimtas iššūkis. Suprantu, kad galiu kažką įžeisti taip sakydamas, nes kas tos realios problemos? Tačiau man kol kas įdomiausios išorinio pasaulio problemos.

 

Kai Jono Meko viename interviu paklausė, ką daryti, jei viduje tūno kritiški balsai ir neleidžia užsiimti kūryba, jis atsakė: „Tai nekurk.“ Jis kūrybą įvardijo kaip vidinį pareikalavimą, kuriam negali atsispirti. Koks Tavo santykis su kūryba?

 

Labai panašus. Darai tik tada, kai labai nori ir reikia, nes tai sunkus procesas. Neseniai Liuksemburge buvau sutikęs režisierių, kuris kalbėjo labai juokingai: „Auginau vaikus. Vaikai, palyginti su režisūra, – lengva. Dirbau statybose. Statybos, palyginti su režisūra, – lengva. Dirbau scenaristu. Scenarijus, palyginti su režisūra, – lengva.“ Žinoma, priklauso nuo charakterio, tačiau patiri daug streso, per filmavimus numeti svorio, nes rūpi tai, ką darai. Įdomi patirtis, kai išleidi filmą, investuoji daug jėgų, sveikatos, o atėjęs žmogus sako, kad tai šūdas. Man asmeniškai tai tikrai daug klausimų keliantis dalykas.

 

 

Kalbėjosi Laura Bartusevičiūtė

„Bėgikė“
„Bėgikė“
„Bėgikė“
„Bėgikė“
„Bėgikė“
„Bėgikė“
Andrius Blaževičius
Andrius Blaževičius
Žygimantė Elena Jakštaitė
Žygimantė Elena Jakštaitė