7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Apie geismą ir automobilius

Julia Ducournau apie „Titanę“

Nr. 33 (1398), 2021-10-22
Kinas
Julia Ducournau
Julia Ducournau

Julios Ducournau filmas „Titanė“ („Titane“, Prancūzija, Belgija, 2021) – kūno siaubo filmas, šiemet Kanų kino festivalyje pelnęs pagrindinį prizą (tai tik antras moters režisierės filmas, pelnęs „Auksinę palmės šakelę“), vis dar rodomas kino teatruose. Filmas taip pat išrinktas Prancūzijos pretendentu į „Oskarus“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. „Titanė“, vadinama skandalingiausiu metų filmu, padalijo kritikus. Vieni giria režisierę už drąsą, novatoriškumą, radikalumą ir unikalią viziją, kiti filmą vadina kvailu, beprasmišku ir keliančiu šleikštulį. Pateikiame fragmentus iš režisierės interviu žurnalams „Film Comment“ ir „Trois Couleurs“.

 

Filmo pradžioje Aleksos kaukolė sutvirtinama titano plokšte. Todėl ją galima vadinti kiborgu. Ar šioje perspektyvoje kūrėte savo personažą?

Tikrai nepagalvojau apie kiborgo terminą. Nors turiu pasakyti, kad tam tikrą vaidmenį suvaidino Terminatorius, kurio atviras skruostas buvo metalinis: tai buvo nuoroda, kurią daviau savo grimuotojui. Jei kalbame apie personažą, į galvą dažnai ateidavo žodis „hibridas“, taip pat „padaras“.  Tiesą sakant, norėjau parodyti, kad moteriškumo kontūrai yra daug neryškesni ir lankstesni nei tai, ką, pavyzdžiui, matome pirmame filmo epizode: Aleksa pernelyg seksualizuota ir akivaizdžiai stereotipizuota. Norėjau, jog žmonės pajustų, kad moteriškumas pats savaime yra hibridiškumo forma, kad pagaliau gali kurti save, kaip tik nori.

 

Aleksa įvykdo vieną žmogžudystę po kitos, nesigilindama į galbūt traumuojančią praeitį. Ar Jums nusibodo pernelyg didelis kino psichologizavimas?

Taip, man labai patinka manipuliuoti simboliais, žaisti su jais. Simbolis apeliuoja į kažką giliai mumyse: psichiką, žmonijos pasąmonę. Todėl galime suprasti situaciją ir būti jos sujaudinti, nebūtinai žinodami subtilybes, nes tai, ką matome, sukelia visiems bendras emocijas ir vaizdinius. Tai man padeda. Ypač todėl, kad filme nėra daug dialogų, nesu didelių dialoginių scenų gerbėja arba nežinau, kaip jas rašyti.

 

Filmo pradžioje daug automobilių. Kuo Jums patinka šie vaizdai?

Atvirai sakant, net nebeturiu vairuotojo pažymėjimo! Kai pradėjau galvoti apie filmą, galvojau apie metalą ir odą, apie jų tokius neįprastus santykius, nes vienas yra šaltas ir negyvas, o kitas – šiltas ir gyvas. Labai greitai pagalvojau apie automobilius, kurie nėra mano aistra. Tačiau mane sudomino automobilių kėbulų filmavimas. Pirmuosiuose filmo kadruose, kuriuose matomas variklio vidus, važiuoklė, savo operatoriui ir garso režisieriui pasakiau, kad noriu, jog tai būtų organiška, kad tai atrodytų kaip žarnos.

 

Kuo Jus labiausiai žavi žmogaus kūnas? Ar buvo kokia nors konkreti patirtis ar prisiminimas, kuris lėmė Jūsų potraukį kūnui?

Mano tėvai gydytojai naktimis kalbėdavosi apie savo darbą ir pacientus. Užaugau tai girdėdama, o namie visada buvo medicinos knygų, žurnalų. Pastebėjau, kad žmonėms, kurių tėvai gydytojai, gana įprasta anksti pajusti savo mirtingumą. Mano tėvai – empatiški žmonės, jie visada man sakydavo, kad „kiekvienas pacientas yra skirtingas, kiekvienas kūnas yra kitoks“. Manau, jei kalbama apie mirtingumą, visi esame lygūs. Tačiau kartu visi turime unikalią savo kūno patirtį.

 

„Titanė“ ir Jūsų ankstesnis filmas „Šviežiena“ („Grave“, 2016) vizualiai pulsuoja ir virpa nuo herojų geismo. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie tai, kokį vaidmenį geismas atlieka Jūsų kūryboje, ypač jei kalbėtume apie žvilgsnį?

Man žvilgsnis turi socialinio konstrukto konotaciją, ypač vyro žvilgsnis. Šis žvilgsnis tendencingas, tam tikru būdu socialiai sukonstruotas. Geismas yra kažkas, kas nuo to išsivaduoja. Man geismas yra laisvė. Būtent tai ir bandžiau parodyti abiejuose savo filmuose. Aleksos atvejis, žinoma, labai susijęs su mirties troškimu. Priešingai nei Justinos „Šviežienoje“ – ji turi žmogų, su kuriuo dalijasi besąlygiška meile ir geismu, pranokstančiu bet kokią lytį ar bet kokią seksualumo formą, nes jiems reikia vienam kito.

„Titanė“ – tai vienpusio eismo gatvė. Galiausiai, nors Aleksą su automobiliu sieja ypatingas ryšys, automobilis lieka automobiliu. Jis tėra būdas Aleksai vengti ryšio su savo žmogiškumu. Tačiau geismas, kurį Aleksa pradeda jausti Vincentui po to, kai nusprendžia tapti Adrianu, paskatina ją pirmą kartą gyvenime pradėti jaustis žmogumi. Tai neįtikėtinai išlaisvina. Viską vainikuoja geismas sulėtintoje scenoje, kurios fone groja „Future Islands“ daina, kai visi ugniagesiai šoka kartu. Man ši scena jausminga ir grakšti. Grakštumas iš tiesų yra tai, kas šią akimirką nutinka Aleksai. Ji pradeda jausti kažką, kas yra už jos ribų, ؘ– tai geismas Vincentui.

 

Esate sakiusi, kad vienas iš „Titanės“ įkvėpimo šaltinių buvo košmaras, kai susapnavote save gimdančią automobilio variklio dalis...

Tas košmaras man tikrai kėlė nerimą ir buvo atspirties taškas. Tačiau nenorėjau, kad žiūrovai prie to įstrigtų. Turėjo būti ne tiek liguista, kad privestų pamąstyti, kaip per meilę galima priimti žmogų ir save tokį, koks iš tiesų esi. Nesvarbu, ar tai gali pasirodyti monstriška, ar paneigia socialines nuostatas. Norėjau sukurti besąlygiškos meilės jausmą, kuris galėtų padėti gimstant naujam pasauliui, naujai žmonijai.

 

Jūsų filmuose kartojasi vardai Aleksa, Justina ir Adrianas. Ar šis pasikartojimas turi kokį nors konkretų tikslą?

Pradėjau nuo Justinos „Mažylyje“ („Junior“, 2011). Ją vaidina Garance Marillier, kuri yra tarsi mano mažoji sesuo ir mūza, žmogus, kurį dievinu. Justina buvo pavadinta Markizo de Sade’o romano garbei. Aleksos atveju, jei atvirai, tiesiog ieškojau vardo, kuriame būtų raidė „x“ (originalo kalba Alexia – I. V.). To man reikėjo dėl simbolinių priežasčių, bet taip pat ir dėl to, kad jis atrodo profaniškas ir šiuolaikiškas.

 

O kaip Adrianas? Tiek „Šviežienoje“, tiek „Titanėje“ jis iš esmės sunaikinamas.

Adrianas – tarsi užmirštas herojus. Taip yra „Šviežienoje“, kur jis – tarsi filmo saulė. Jis stiprus – sąžiningas, tiesus, mylintis. Kurti jo personažą turbūt man patiko labiausiai. „Titanėje“ tam tikra prasme atiduodame melancholišką duoklę jam. „Titanėje“ Adrianas yra tas, kuris mirė, bet atgimsta per Vincento ir Aleksos santykius. Matote, mano personažai turi tuos pačius vardus, nes laikau juos to paties asmens mutacijomis.

 

Koks komedijos vaidmuo Jūsų filmuose, ypač kai ji supriešinama su smurtu ir žiaurumu?

Naudoju siaubo, komedijos, trilerio ir dramos žanrų priemones. Manau, kad jos visos puikiai dera tarpusavyje. Humoras padeda katarsiui, kai viskas per daug tamsu, ir suteikia distanciją: gebėjimas juoktis leidžia pažvelgti į viską iš perspektyvos ir iš tikrųjų yra labai sveikas. Būtent taip naudoju humorą, kad visi galėtų šiek tiek atsikvėpti.

Be to, tai puikus būdas suteikti personažui empatiškumo. Tai buvo ypač svarbu kalbant apie Aleksą, su kuria filmo pradžioje neįmanoma užmegzti jokio ryšio, nes ji nerodo emocijų. Žudymo siautulys namuose, kuris akivaizdžiai yra komedijos scena, eina po tamsios scenos, kurioje matome jos pamišimo priežastį.

 

Jūs, Yannas Gonzalezas, Coralie Fargeat... Prancūzijoje režisieriai, į savo filmus įtraukiantys žanrinio kino elementų, dažnai domisi queer ar feministinėmis temomis. Kaip tai paaiškinti?

Tiesa, naujosios amerikiečių kartos filmų nepavadinsi queer. Žanras čia taip gerai įsitvirtinęs, kad matome filmus, kurie yra meistriški, bet nebūtinai nori trikdyti, trinti ribas, klaidinti. Atsižvelgdama į tai, kad Prancūzijoje žanras nėra taip palankiai vertinamas, nors pastaraisiais metais ir atgimsta, manau, kad mums tai dar visai naujas dalykas, todėl šiuo metu vis dar asocijuojasi su radikalumu.

 

Filme pasirodo režisierius Bertrand’as Bonello. Kuo Jums imponuoja šis režisierius?

Labai žaviuosi jo bekompromisiškumu ir atsidavimu savo vizijai, jis pats net kuria muziką savo filmams. Jis labai radikalus – mano nuomone, tai beprotiška. Jis nedaro nuolaidų. Nemanau, kad aš taip pat.

 

Kas Jus įkvepia šiomis dienomis?

Kol pati filmuoju, kitų filmų nežiūriu. Nenoriu blaškyti minčių ir nenoriu, kad mane trikdytų mintys apie tai, ką ir kaip galėjau padaryti. Tačiau neseniai atsigriebiau ir pažiūrėjau daug filmų. Vienas jų – Thomo Vinterbergo „Dar po vieną“. Thomo filmų visada laukiu. Jam gerai sekasi vaizduoti pilkąsias santykių zonas, o tai irgi stengiuosi daryti. Jis sugeba priversti tave, kaip žiūrovą, peržengti išankstines nuostatas, kurias turi apie personažą filmo pradžioje. Man, kaip režisierei, labai sunku tai padaryti – išlaikyti žiūrovus kartu su personažu, jiems nežinant, kaip tiksliai tą personažą apibūdinti. Manau, kad jis tai daro tikrai drąsiai ir protingai. Nenusivyliau jo filmu „Dar po vieną“, paskutinė šokio scena privertė mane beprotiškai verkti. Ji tokia grakšti ir graži.

 

Parengė Ilona Vitkauskaitė

Julia Ducournau
Julia Ducournau
Julia Ducournau
Julia Ducournau
Julia Ducournau
Julia Ducournau
Kadras iš filmo „Titanė“
Kadras iš filmo „Titanė“
Kadras iš filmo „Titanė“
Kadras iš filmo „Titanė“
Kadras iš filmo „Šviežiena“
Kadras iš filmo „Šviežiena“
Kadras iš filmo „Šviežiena“
Kadras iš filmo „Šviežiena“