Kinas
Apkeliavęs per 40 tarptautinių festivalių įvairiuose žemynuose, pelnęs apdovanojimų ir publikos dėmesį, dokumentinis filmas „Šuolis“ pasiekė ir Lietuvos kino teatrų ekranus. Režisierės Giedrės Žickytės filmas pasakoja sovietų laivo radisto Simo Kudirkos istoriją. 1970 m. jis peršoko į JAV pakrančių apsaugos laivą, prašydamas politinio prieglobsčio, bet buvo grąžintas atgal. Tai sukėlė didelį politinį rezonansą, visuomenės protestus. Su režisiere Žickyte kalbamės apie ilgai trukusį šio filmo kūrimo procesą bei kitus jos projektus.
Filmo „Šuolis“ įvykiai nutiko beveik prieš penkiasdešimt metų. Kuo Simo Kudirkos istorija įdomi šiandien? Juk istoriniai įvykiai paprastai prisimenami norint pakalbėti apie tai, kas aktualu dabar.
Kai kalbama apie kiną, nemėgstu žodžio aktualu. Man atrodo, kad kinas turi kalbėti apie amžinus dalykus, aktualijas paliekant TV laidoms. Ieškodama filmams tarptautinio finansavimo susiduriu su tokia tarsi diskriminacija istorijų, kurių veiksmas vyksta praeityje, atžvilgiu. Bet man atrodo, kad savo filmais bandau pakeisti šį požiūrį. Jei istorija įvyko prieš penkiasdešimt metų, tai nereiškia, kad ji negali rezonuoti ir jaudinti šiandien. Net nuostabu, kaip atsikartoja istorijos spiralė, ir filmas prabyla apie dabartį. Taip atsitiko ir su „Šuoliu“, ypač šių dienų migrantų krizės ir politinių žaidimų kontekste.
Simo istorija apskritai yra universali žmogaus laisvės, jos siekio, geresnio gyvenimo paieškų istorija. Net ir tas paprastas jo noras pamatyti palmes ar įsigyti magnetofoną „Grundig“ gali skambėti komiškai, bet tai irgi gyvenimas, natūralus laisvės siekis.
Kiekvienas filmas, nesvarbu apie ką pasakotų, turi kilti iš tavęs pačios. Šis filmas labai asmeniškas. Susitapatinau su Simo istorija keliais aspektais. Visų pirma tai mūsų šalies okupacija, gyvenimas absurdiškoje sovietinėje realybėje, šeimos istorija, nes vieni mano seneliai bėgo, kiti buvo ištremti. Todėl laisvės klausimas man labai artimas. Jis mane formavo. Esu perestroikos vaikas. Man buvo aštuoneri, kai prasidėjo pirmieji Sąjūdžio mitingai, ir, rodos, nė vieno su tėvais nepraleidom. Man tada atrodė, kad gyvenimas toks ir yra – ėjimas į mitingus kaip į šventę. Ir tas saldus žodis „laisvė“, regis, visam gyvenimui įaugo į mane. Tik dabar pradedu suvokti, kad laisvės tema mano filmuose kartojasi.
Gal tie giliai įstrigę giedri vaikiški įspūdžiai ir lemia filmų žaismingą, lengvą intonaciją, dar su nuotykių prieskoniu, nors kalbama ne apie tokius jau smagius dalykus?
Kartais noriu rimtai padaryti, bet man vis tiek iki galo nepavyksta ir nepavyks. Iš to kyla antrasis momentas, kodėl man artima Simo istorija. Joje randu ir save – vaiką, todėl gerai suprantu jo norus. Prisimenu amerikietišką kramtomąją gumą, kurios skonis buvo visai kitoks nei sovietinio „Paršiuko Čiuko“, iš kurio negalima išpūsti burbulų. Atsimenu, kai pirmą kartą gavau skardinę „Fantos“, buvau gal septynerių. Sužavėjo ne tik skonis, bet ir vaizdas. Skonis greit dingo, ir ką daryt? Persipyliau į tą skardinę sovietinį limonadą, ir į kiemą – žiūrėkit, aš su „Fanta“! Žinoma, dabar juokiuosi iš savęs. Bet Simo siekyje pamatyti palmes ir nusipirkti „Grundig“ taip pat slypėjo laisvės troškimas. Ir ta Amerika atrodė tokia, kad jau ten tai gyvenimas – tos šviesos, bananai, kurių galėjai kiekvieną dieną nusipirkti, o ne kaip čia stovėti ilgiausioje eilėje...
Todėl man tiek daug visko telpa Simo istorijoje. Paprasto žmogaus likimas didžiųjų įvykių fone. Juk ir viena, ir kita didžioji valstybė juo pasinaudojo. Tai taip pat universalu. Matome, kaip politikai žaidė savus žaidimus, bet kartu ir kiek paprastų žmonių absoliučiai idealistiškai siekė išgelbėti Simą. Tai truko daug metų, reikalavo laiko, pastangų. Man tai taip gražu ir be galo aktualu. Ką tie žmonės padarė dėl Simo – stebuklas. Medijos suko Simo istoriją, kaip joms buvo naudinga. Tik dėl žmonių neabejingumo istorija apie incidentą laive iškilo į dienos šviesą ir JAV turėjo pripažinti savo klaidą.
Nenorėjo gadinti žvejybinių derybų tarp JAV ir Sovietų Sąjungos...
Gal ir taip. O gal – tai irgi aktualu – tiesiog patingėjo... Kaip sako amerikiečių laivo kapitonas: „Buvo popietė, po keturių penkiolika. Tai pats blogiausias laikas prašytis politinio prieglobsčio.“ Visi skuba namo, stovi įstrigę kamščiuose... Apskritai buvo Padėkos dienos išvakarės. Visi galvojo apie kalakutus, savo šeimą, gimines, kaip ir kur švęs. Aišku, kad paprasčiau grąžinti bėglį namo nei spręsti tą situaciją. Tyrinėjau daug medžiagos. Viskas keliavo iš kabineto į kabinetą. Pagrindinis admirolas, kuris davė įsakymą, tada sirgo, buvo namie. Jam paskambino, jis nelabai telefonu suprato, kas vyksta. Nesigilino. Nesigilinimas ir biurokratinė painiava nulėmė Simo likimą. Kažkas iš vieno kabineto skambino, o kitame nepakėlė ragelio, kažkokios žinios neperdavė laiku ir t.t. Kai po šio įvykio vyko tyrimas, buvo nustatyta, kas nepakėlė ragelio, kas neperdavė raštelio, kas patingėjo, kas skubėjo namo, kas neįsigilino. Bet tai ne tik Simo, bet ir filmo istorija.
Kurdama filmą daug laiko praleidau archyvuose. Pavyzdžiui, kažkokiame Masačusetso laikraštyje perskaičiau, kad tokiais ir tokiais metais Simas lankėsi viename miestelyje ir meras įteikė to miestelio raktą. Matau nuotraukoje prie straipsnio, kad Simą filmuoja televizija. Kaip filme „Fotopadidinimas“ ją išdidinu, žiūriu, koks tos televizijos pavadinimas, susisiekiu, ieškodama jos archyvuose to reportažo. Skambinu ir atsiliepia kokia nors Ana: „Nieko neturim, seniai filmuota, kino juosta, skaitmeninome tik svarbiausius įvykius...“ Tada po kelių dienų vėl skambinu ir ragelį pakelia nebe Ana, o Marija, dirbanti tą dieną. O ji mažiau tingi, geresnės nuotaikos, geriau išsimiegojusi. Atidžiau paieško ir randa reikalingą medžiagą archyve.
Tokie dalykai gerai parodo žmonių abejingumą, nenorėjimą gilintis ir paprastą tingumą. Filme matome ir neabejingumą tų, kurie tiek daug dirbo dėl Simo, ir abejingumą tų, kurie sprendė jo likimą šuolio dieną. Jo bylą kaip šachmatų figūrėlę stumdė iš vieno kabineto į kitą. „Jis vis dar laive? Jis vis dar negrąžintas?! Kodėl taip užsitęsė? Išmeskite kaip žuvį atgal į jūrą!“ – citatos iš vykusių pokalbių. Biurokratinė sistema, žinoma, yra kiekvienoje šalyje, ir ne visada priimami geriausi sprendimai dėl elementaraus nesusikalbėjimo. Ir dėl istorijos nežinojimo. Kai vyko tyrimas, išaiškėjo, kad davęs pagrindinį įsakymą žmogus nelabai suprato, kas ta Sovietų Sąjunga, nieko nežinojo apie Baltijos šalių okupaciją ir sakė – jie juk ne barbarai, grąžinkite Simą atgal.
Viena man reikšmingiausių filmo temų – žmonių bendrystė. Kas Simo istorijoje taip suvienijo žmones? Juk negalėjo būti tik viena priežastis. Politinių kalinių buvo ir daugiau.
Šiuo požiūriu Simo istorija unikali. Tikrai, ji palietė daug širdžių įvairiais aspektais. Aišku, emigrantai iš Rytų Europos tapatinosi su Simu. Manau, tai susiję ir su tam tikra nesąmoninga kalte – aš pabėgau, o mano bendrapiliečiai ten kenčia... Kurdama filmą pažinau Amerikos lietuvių gyvenimą. Ir nežinau kitos tokios bendruomenės, kuriai tokia svarbi Lietuva, tauta, papročiai, kaip visa tai išsaugoti. Simas ne tik lietuviams, bet ir kitų okupuotų šalių išeiviams suteikė galimybępagaliau pranešti apie jų šalies tragediją. Tada pirmą kartą Lietuvos vardas atsirado „New York Times“ pirmuosiuose puslapiuose. Simas jiems buvo ir proga pakalbėti apie Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupaciją. Pats to nežinodamas ir nesitikėdamas, savo šuoliu jis išjudino didelius visuomenės protestus. Prie jų prisijungė amerikiečiai, nes ir juos tai sujaudino. Juk didžioji dalis Amerikos gyventojų yra iš kur nors atvykę. Tai tarsi Amerikos pažadas – ateikite, priimsime. Simo grąžinimas sukrėtė šalį, nes buvo paminti JAV principai. Todėl kilo didžiulis pasipriešinimas ir pasipiktinimas. Susijungė labai skirtingų žmonių užuojauta Simui. Ir, aišku, pats Simo veiksmas – šuolis, toks desperatiškas šuolis į laisvę – man atrodo, dar labiau sujaudino tuos tūkstančius žmonių.
Kaip kilo sumanymas rekonstruoti tą šuolį filme?
Kuriant filmą tokia mintis kilo labai natūraliai. Kai pradėjome dirbti, turėjau kryptį, bet dokumentiniame kine man didžioji proceso dalis yra pažinimas. Pamažu pažįsti herojų, jo istoriją, būni kartu ir taip po truputį atsiranda supratimas, kaip kurti filmą. Ateini be jokių nusistatymų. Turėjau nepaprastą istoriją, bet kaip ją papasakoti? Kai tik sutikau Simą, jis slaugė sunkiai sergančią žmoną. Sukosi savo name Pilviškiuose. Atsimenu, pirmą kartą išėjome su juo iki parduotuvės ir galėjome kažką nufilmuoti, tai jau atrodė labai daug. Nebuvo nė kalbos apie jokį važiavimą į Ameriką. Pažindama Simą, matydama jo artistišką prigimtį, gyvybingumą, temperamentą, supratau, kad turime šią istoriją išgyventi. Ne papasakoti, o išgyventi. Radau, kad amerikiečių pakrančių apsaugos laivas „Vigilant“, į kurį peršoko Simas, vis dar plaukioja. Buvo akivaizdu, kad žūtbūt turime ten patekti. Užsitikrinti galimybę ten filmuoti truko pusantrų metų.
Įvykius laive rekonstravote. O kaip kilo mintis gyvenimą lageryje papasakoti piešiniais? Ar filme matome Simo piešinius?
Taip, laivas pavyko, bet į Vladimiro kalėjimą Rusijoje tikrai negalėjome patekti. Taigi susidūriau su iššūkiu, kaip rodyti lagerius, kuriuose kalėjo Simas. Yra tik kelios nuotraukėlės, ir viskas. Vilniuje KGB muziejuje vyko buvusių kalinių piešinių paroda. Nuvykome ten su Simu ir išgyvenome per tuos piešinius tai, kas tada vyko. Filme matome jau ne parodos piešinius, o paties Simo, kaip ir ką jis piešė.
Kai pirmą kartą nepatekome į laivą, galvojau: Dieve, ką daryti... Tada Bostone, išsinuomotame butuke, kuriame gyvenome, paprašiau Simo piešti. Ir nufilmavome tai kaip atsarginę sceną, jei nepavyktų patekti į laivą. Ten Simas piešia tuos du laivus, kur ir kaip jis šoko, visą savo nuotykį.
Kaip Simas jautėsi vėl atsidūręs tame laive, kaip sekėsi jį filmuoti?
Kaip dabar suprantu, buvau prisigalvojusi visokių papildomų nereikalingų dalykų. Pradiniame scenarijuje buvo minčių filmuoti vaidybinius epizodus, rodyti detales, sukurti trilerio jausmą ir kt. Bet greit supratau, kad tai neveikia, neįdomu, dirbtina. Supratau, kad nieko nėra autentiškiau ir įdomiau už realybę. Realybė – pats geriausias režisierius ir svarbiausia jai netrukdyti. Kai pagaliau patekome į „Vigilant“ laivą, aišku, turėjau išankstines gaires, ką darysime. Juo labiau kad JAV pakrančių apsaugos tarnybai reikėjo pateikti labai konkretų scenarijų: kur, kada, kas ir kurioje laivo vietoje bus filmuojama. Bet kai jau artėjo vakaras, prasidėjo naktinė scena, Simui tiesiog viskas natūraliai pratrūko. Supratau – dabar svarbiausia nesikišti. Tiesiog turėjau stabdyti save, kad nesutrukdyčiau ir leisčiau jam viską išgyventi. Manau, tai jam buvo kaip terapija.
Dokumentiniame kine tikrai reikia daug kantrybės. Svarbiausia išlaukti ir nesutrukdyti to, kas gali įvykti. Todėl filmus kuriu ilgai, vienu metu net kelis. Tokio pobūdžio filmas kaip „Šuolis“ – nevienalytė medžiaga, kompleksinė istorija, reikia tiek daug pasakyti, tiek daug konteksto suvaldyti – yra nepaprastai sudėtingas filmas.
Simo istorijoje tiek visko daug, ją galima rutulioti įvairiausiais aspektais. Kaip atsirinkote, ką būtent norite papasakoti?
Man buvo įdomus ne Simo asmeninis gyvenimas, o jis kaip simbolis ir tai, ką jo šuolis padarė visuomenei, kokio atgarsio sulaukė. Daug įdomių, net svarbių momentų nepateko į filmą. Gaila, kad jį kuriant pritrūko medžiagos apie žmones, padėjusius Simo mamai patekti į JAV ambasadą, neradau nei archyvų, nei tiesioginių liudininkų. Tai buvo Sergejus Kovaliovas ir Andrejus Sacharovas, ir ypatingas epizodas su slaptais butais, deginamais rašteliais ir Kovaliovo areštu. Su montažo režisieriumi Danieliumi Kokanauskiu daug dirbome, visaip bandėme šitą sceną sumontuoti, bet vis dėlto neradome sprendimo, nes apie tai papasakojo kiti žmonės, tiesiogiai nesusiję. Juo labiau kad būtų reikėję kurti atskirą kontekstą tarptautinei publikai, kas buvo tie aktyvistai, o tada jau prasideda naujas filmas. Įdomi istorija ir apie kanadietį, buvusį oro pajėgų veteraną, kuris bandė užgrobti lėktuvą ir reikalauti laisvės Simui, ir apie JAV jūreivius, kurie siuntė Simui į lagerį apelsinus ir vilnones kojines. Nuostabūs dalykai, kurie tikrai, maniau, bus filme... Bet yra posakis „Kill your darlings“. Tai reiškia, kad dėl kūrinio vientisumo, dramaturgijos reikia paaukoti net įdomiausius epizodus. Metams bėgant man vis lengviau tai daryti, nes supratau, kad filmas yra vienas sakinys. Ir į tą sakinį gali tilpti tik tam tikri žodžiai.
Mano atradimas po šio filmo – mažiau yra daugiau. Nenorėjau, kad filmas būtų lyg istorijos pamoka. Vis dėlto jis skirtas tarptautinei auditorijai, todėl reikėjo neprimityviai paaiškinti, kad žiūrovai tiesiog suprastų, kada vyko veiksmas, kas ta Lietuva, kas ją okupavo ir t.t. Nežinau, kiek kartų permontavome, kiek daug tam skyrėme laiko. Prisimenu, mūsų amerikietis koprodiuseris ir įvairių šalių transliuotojai vis sakė: turi dar tą paaiškinti, dar tą... O aš matau, kad kuo daugiau aiškinu, tuo daugiau turiu aiškinti. Ir tada įvyko svarbus momentas – su montuotoju ėmėme ir išmetėme visus paaiškinimus. Tada mums sako: o dabar viskas aišku! Kuo mažiau aiškini, tuo suprantamiau.
O kokia tema svarbiausia dabar kuriant naują filmą apie Ireną Veisaitę?
Man gražiausia, kaip ji bendravo su žmonėmis, jos pagarba kitam. To iki šiol iš jos mokausi. Irenos istorija labai sudėtinga. Bet vieną dalyką galiu pasakyti: filme bus šviesos, net humoro. Aš negaliu be šito, net kalbėdama apie tragiškus, skaudžius dalykus. Ir pati Irena labai vertino šypseną, humoro jausmą. Negalime visą laiką būti rimti. Noriu filme kuo daugiau išsaugoti jos žmogiškos šilumos, tikro gyvenimo.
Manau, kad šis filmas vėl vienaip ar kitaip susijęs su mūsų šalies istorija. Pradėjau filmuoti ne todėl, kad ji išgyveno Holokaustą. Irena man labai imponavo, įkvėpė kaip asmenybė, supratau, kad noriu ją užfiksuoti. Ir įvyko toks įdomus dalykas, kad per ją pati pradėjau atrasti lietuvišką Holokausto istoriją. Žinomą, kažką žinojau, užjaučiau, bet nebuvau įsigilinusi. O per Ireną, ypač po jos mirties, man ėmė dėliotis, kaip čia vyko Holokaustas, pradėjo vertis tokie dalykai... Dar labiau, kai sužinojau, kad Lietuvoje didžiausias sunaikintų žydų procentas nei bet kurioje kitoje šalyje, kur vyko Holokaustas. Ištiko šokas supratus, kad žydui buvo didesnė tikimybė išgyventi Aušvice nei Lietuvoje. Ir per Ireną tai tampa mano asmenine istorija.
Mūsų projektas sulaukė daug palaikymo, gavome net „Eurimages“ fondo paramą, nedažnai skiriamą dokumentiniam filmui. Netrukus jau pradėsime montuoti su Kokanauskiu, kurį laikau visų savo filmų bendraautoriumi. Bet tikrai žinau, kad šitas projektas bus sunkiausias. Kai tik pradėjome, buvau pasirinkusi stebimuoju būdu filmuoti Ireną, jokių interviu. Tada prasidėjo pandemija ir turėjome stabdyti numatytus filmavimus. Turiu labai nedaug medžiagos, bet gal gerai... Trūkumas skatina kūrybiškumą. Tačiau tai tokia atsakomybė... Ir taip aukštai iškelta kartelė, lyg neturėčiau teisės suklysti. Su kiekvienu filmu esu lygiai tokia pat – nežinanti, klausianti, klaidžiojanti, bandanti suprasti, atrasti. Aišku, patirties daugiau, žinai, kas veikia, kas ne, gali tiksliau formuluoti tam tikras užduotis. Bet nebūtinai viskas bus taip, kaip sugalvojai.
Vienu metu filmuojate kelis filmus.
Taip, yra dar du projektai. Vienas filmuojamas Peterburge. Tai bus pirmas filmas, kurio idėją sugalvojau ne pati. Ją pasiūlė prancūzų prodiuserė Christine le Goff. Pamačiusi mano „Meistrą ir Tatjaną“ ji mane pakvietė kurti „Mašą“. Tai nepaprasta istorija. Maša Ivašincova buvo niekam nežinoma gatvės fotografė, kuri 7–9-ajame dešimtmetyje Peterburgo gatvėse fiksavo gyvenimą, nespausdino jokių nuotraukų, tik kruopščiai dėjo negatyvus į dėžes. Po jos mirties artimieji rado tą lobį – trisdešimt tūkstančių fotografijų negatyvų archyvą ir Mašos dienoraščius. Tai vieno miesto, vienos moters istorija. Per ją bandau pažinti Peterburgą, tą laikotarpį, tuos žmones, vadinamąją šestidesiatnikų kartą. Taip susiklostė, kad dabar gyvenu Rusijoje, ir nors tas projektas prasidėjo dar nežinant, kad gyvenimas mane ten nublokš, tai atrodo simboliška. Bet filmas dar ankstyvos stadijos.
Kitas filmas – „Antano prisikėlimas“, pagaliau pasakojimas, kuris rutuliojasi šiais laikais... Antanas, galima sakyti, pats pasibeldė į mano duris Maskvoje su nerealia istorija. Ir nors buvau užsiėmusi, tiesiog turėjau paimti kamerą ir filmuoti herojų dabar, jo transformaciją. Tai stebimoji dokumentika. Ir man labai patinka, tiesiog kaifuoju. Nėra jokių interviu, archyvų ar dar ko... Yra herojus, su kuriuo būni, bandai jį pažinti, galvoji, kaip jį stebėti. Tikras čechoviškas scenarijus. Tik kad čia pats gyvenimas jį rašo.
Kaip renkatės savo filmų herojus? Jie ne tik įdomios asmenybės, bet ir tam tikro laiko, istorijos simboliai.
Tik dabar supratau, kad mano filmų herojai – vyresnio amžiaus žmonės! Nežinau, kodėl nefilmuoju savo kartos. Jei nebūčiau režisierė, matyt, būčiau archeologė. Galiu ilgai kapstytis archyvuose, tai taip įdomu. Ten prarandu laiko nuovoką. Nežinau kodėl, bet man labai patinka gyventi toje praeityje. Atsitraukus, per atstumą į ją pasižiūrėti lyg į kokį filmą, visai kitu žvilgsniu.
Tai, ką jaučiu tyrinėdama archyvus, geriausiai atskleidžia filmo „Meistras ir Tatjana“ herojaus fotografo Vito Luckaus mintys: „Gerai įsigilinęs į senovinę fotografiją aš matau žmogų kaip tokį, žmogų, nepasikeitusį per tuos laikmečius, bent jau per tuos laikmečius, kol egzistuoja fotografija. Aš matau senovinėse fotografijose save, savo draugus, tas pačias aistras, meilę, neapykantą... Žiūrint į senovinės fotografijos archyvus, man žmonijos santykių painiava atrodo begalinė istorija.“
Kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė
