Apie kino žiūrėjimo kultūrą

Spalio 5–10 d. Lietuvos kino teatruose – speciali programa-festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“. Bus parodyti naujausi filmai iš pernykščių ir šių metų didžiausių kino festivalių: Kanų, Venecijos, Berlinalės. „Kad žiūrovams nereikėtų blaškytis po repertuarą, atrinkome vienuolika filmų iš pagrindinių pasaulio kino festivalių. Daugumą filmų bus galima pamatyti anksčiau, nei filmų premjeros įvyks jų sukūrimo šalyse“, – sako programos sudarytoja Giedrė Krikščiūnaitė, daugiau nei dešimt metų Lietuvoje rodanti festivalinius filmus ir vadovaujanti platinimo kompanijai „A-One Films Baltic“. Tad šįkart ir kalbamės su Giedre apie programą, festivalius, gerą kiną ir kino žiūrėjimo kultūrą apskritai.

„Lokys, liūtas ir šakelė“. Kas lanko užsienio festivalius ar bent jais domisi, žino, ką reiškia šie žodžiai. Kaip atsirado šis pavadinimas?

Norėjome, kad pavadinimas atspindėtų mūsų pasirinkimą, kartu kad nebūtų perdėtai rimtas. Ilgai svarstėme, kaip pavadinti programą, – „festivalinis kinas“ skambėtų labai jau rimtai, nors dauguma filmų atrinkta iš Kanų, Berlyno ir Venecijos. Kartu tai nuoroda ir žiūrovams: festivalinius filmus galima pamatyti ne tik siauruose festivaliniuose rėmuose (rudenį ar pavasarį), bet ir visus metus. Juk mūsų platinimo kompanijos tikslas – supažindinti žiūrovą būtent su festivaliniu kinu. Niekada neplatinome komercijos.

O kas Jums yra festivalinis kinas?

Tokiais vadinčiau labiau autorinius filmus, juk festivaliuose turi būti rodomi filmai, turintys, sakykim, savo veidą.

Kodėl sugalvojote šią programą? Juolab kad rudenį, ypač Vilniuje, festivalių apstu.

Buvo kelios priežastys. Pirma, šiais metais surinkome gerą filmų kolekciją, antra, bijojome naujo karantino, juk gyvename kovidiniame pasaulyje. Todėl nusprendėme susikoncentruoti ir parodyti vienuolika filmų dabar, o ne laukti. Daug premjerų pasaulyje vėlinamos, o kol neįvyksta filmų nacionalinės premjeros, mes jų negalime įtraukti į kino teatrų repertuarą. Bet jei apibrėži save kaip festivalį, filmų teisių turėtojai leidžia ribotą kiekį seansų. Kita vertus, jau seniai svajojome savo platinamus filmus parodyti visus kartu.

Kaip reagavo didieji festivaliai? Juk dažnai jiems skolinate geriausius filmus.

Didieji reagavo taip, kaip ir turėjo, – nelabai kreipia į mus dėmesio. Mano nuomone, jie kol kas nesupranta, kas tai ir kaip visa tai atrodys. Vis dėlto „Scanoramai“ paskolinsime tris filmus, kurie mums labai svarbūs ir neįtraukti į šią programą. Tad manau, kad jokių konfliktų kilti neturėtų.

„Lokio, liūto ir šakelės“ programa tikrai įspūdinga. Regis, nė viename mūsų didžiajame festivalyje vienu metu nebuvo tiek apdovanotų naujausių filmų. Bet vis dėlto kuriuos filmus išskirtumėt?

Pagrindiniai atrankos kriterijai – nauja, išskirtinė kino kalba, ar ji būtų vizuali, ar režisūrinė. Aišku, galima kalbėti apie filmus, kurie sulaukė daugiausia festivalių žiuri ar kritikų dėmesio, pavyzdžiui, apie „Titanę“(rež. Julia Ducournau) ar japonų „Drive My Car“ (rež. Ryûsuke Hamaguchi), tačiau išskirčiau Michelangelo Frammartino „Urvą“ („Il buco“, Italija, Prancūzija, Belgija), manau, nepakankamai deramai įvertintą Venecijos kino festivalyje. Jis mane privertė galvoti apie filosofiją, svarstyti, ką režisierius norėjo pasakyti, ir grįžti prie Sokrato, Platono. Antras man labai svarbus filmas – „Didžioji laisvė“ („Grosse Freiheit“, rež. Sebastian Meise, Austrija, Vokietija), kuriame vaidina Franzas Rogowski. Pasakojama apie vaikiną, sėdintį kalėjime 1945-aisiais, paskui septintajame dešimtmetyje, o sėdi jis tik už vienintelį „nusikaltimą“ – yra homoseksualus. Šis filmas pasirodė ir istoriškai įdomus, mat įsivaizdavau, kad Vakarų Vokietija buvo palyginti demokratiška, tačiau seksualinė tapatybė, kaip ir SSRS, buvo nusikaltimas. Manau, ne veltui režisierius buvo apdovanotas Kanuose. Labai įdomu, kaip filmą priims lietuvių žiūrovai, nes, man regis, jis – vienas sudėtingiausių programoje.

Pakalbėkime ir apie šių metų Kanų „Auksinės palmės šakelės“ laureatą – filmą „Titanė“ (rež. Julia Ducournau, Prancūzija, Belgija). Turiu prisipažinti, jog sutikčiau su Nanni Moretti, sakiusiu, kad tokiam kinui jaučiasi per senas...

Mano nuomone, režisierė įdomiai maišo kino žanrus. Filmą buvo įdomu žiūrėti ir svarstyti, kas vyksta režisierės galvoje. Man Ducournau pasirodė kitokia nei tie režisieriai, kurių filmus teko matyti šiemet. Kaip ir „Didžioji laisvė“, „Titanė“ yra apie kitokius žmones, kitokį pasirinkimą.

Kitoniškumo parabole gali būti ir seksas su kadilaku? Manote, tai originalu?

Reikia pripažinti, kad režisūriškai ta scena išspręsta gražiai. Jei įjungsi loginį mąstymą, šiame filme daug nelogiškų dalykų, tačiau sekso scenos neatrodo nelogiškos, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Manau, režisierės fantazija įdomi, nors ir nuvylė melodramiška pabaiga, nes tikėjausi, kad iki galo bus išsaugotas atviras „trešas“. Bet tai jos pasirinkimas, tad pagarbiai žiūriu į autorę, nes ji turi savitą braižą, kuris akivaizdus ir ankstesniuose filmuose. Nepaisant to, ar gavo „Auksinę palmės šakelę“, ar ne, kaip autorė ji mąsto kitaip. Gali nesutikti su tuo, kaip ji plėtoja siužetą, kokią kino kalbą naudoja, tačiau jos kūrybiškumas tikrai stiprus.

Filmą įsigijote po apdovanojimų ar prieš?

Prieš, bet įsigijau iš labai keistos rusų kompanijos, nes po apdovanojimo „Palmės šakele“ sutarties suma labai išaugo, nors viskas buvo sutarta dar prieš Kanus. Tačiau tai jau vadinama verslu. Mačiau ankstesnį Ducournau filmą „Šviežiena“ („Grave“, 2016) ir numaniau, kokias ribas ji gali peržengti. Ji juda aiškia linkme, rinkdamasi „trešinę“ stilistiką.

Lietuvos platintojai, mano nuomone, labai atsargūs. Dažniausiai renkasi vadinamuosius žiūroviškus filmus, nes labiausiai rūpi pelnas. Jums, regis, kine nėra tabu: nebijote pirkti nei andergraundo, nei debiutuojančių režisierių filmų, t.y. tokių, kurių nepavadinsi komerciškai saugiais.

Mane filmas arba paliečia, arba ne. Esama tokių filmų, kurie gavo puikius apdovanojimus, yra idealiausiai iškomunikuoti, tačiau jų liesti nenoriu, jei visiškai neįtikino. Kai kurie mano filmai ir prasčiau sutikti kritikų, ir komerciškai neatrodo stiprūs, tačiau jie svarbūs mūsų žiūrovams. O mūsų žiūrovų nėra daug, tačiau jie stebi, ką rodome, ir dažniausiai supranta, kodėl vienas ar kitas filmas pas mus atsiduria. Manau, reikia sąžiningai pasirinkti tai, kas patinka tau pačiam, tada jautiesi gerai ir su savimi. Kad ir kaip būtų, negalime įpirkti daugiau nei 20–25 filmų per metus, nes nebūtų įmanoma jų tinkamai išplatinti visoje Lietuvoje. Kartu mūsų programa turi tam tikrą logiką: vieną filmą būtinai norėjome įsigyti apie asmenybę, tad programoje bus rodomas Charlotte Gainsbourg filmas apie jos motiną Jane Birkin „Charlotte apie Jane“ („Jane par Charlotte“), turi būti ir vienas ne Europoje pagamintas filmas, nors mūsų specializacija – Europos kinas.

Kokie asmeniniai atrankos kriterijai? Ir kas filme labiausiai kliūva?

Manau, geras filmas sukuriamas tada, kai jis turi finalą. Jeigu filme nėra taško arba jis banalus, pradedu mintyse kalbėtis su režisieriumi ir prašyti, kad nepabaigtų jo viską gadinančia nata. Jei režisierius padeda teisingą tašką, aš nušvintu, kad kūrėjas ne tik sugalvojo įdomų siužetą, bet ir žinojo, kada ir kaip jį baigti.

Svarbūs ir techniniai aspektai, ypač žiūrint filmą kino salėje. Jei visi elementai dera, panyri į filmo magiją. Tačiau turi būti kokybiškas garsas ir vaizdas. Šiais metais tokį malonumą patyriau žiūrėdama Apichatpongo Weerasethakulo filmą „Memoria“. Juk svarbu ir kino salė, ir kino aparatūra, kad būtų sukurtas magijos efektas. Todėl man patinka važinėti po festivalius, nes būtent juose dar egzistuoja puiki filmų rodymo kokybė. Juk tai ir pagarba režisieriams, kurie kurdami filmą nesitiki, kad jis bus rodomas mažose kino salėse, kur net nėra galimybių perteikti daugumos režisieriaus idėjų. Weerasethakulo filme garsas yra labai svarbus veikėjas, tad noriu tikėtis, kad jį rodysiantis Lietuvos kino festivalis susitvarkys su techniniais iššūkiais.

Ar sutiktumėte su legendiniu Holivudo scenaristu ir režisieriumi Paulu Schraderiu, kad anksčiau intelektualesnis buvo žiūrovas, o ne kinas?

Manau, kad anksčiau buvo intelektualūs ir žiūrovai, ir režisieriai, tačiau žiūrovų, kurie supranta kiną, kiekis tada ir dabar mažai skiriasi. Nemanau, kad kažkas labai keičiasi, – vis tiek bus mažiau žmonių, galinčių suprasti sudėtingas materijas.

Važinėjate po svarbiausius festivalius, sekate naujienas. Kaip įvardytumėte dabar kine vyraujančias tendencijas?

Nors ir esu už lygybę, liūdina tai, kas dabar vyksta kino industrijoje, kas įvyko San Sebastiano kino festivalyje, kur buvo apdovanotos vien moterys. Nemanau, kad tai labai objektyvu. Apdovanoti žmogų tik dėl lyties neteisinga. Reikėtų tikrai objektyvesnių žiuri narių, kurie geriau jaustų kiną. Čia galiu perfrazuoti ankstesnį klausimą ir paklausti: ar suburiamos intelektualios vertinimo komisijos? Dabar tai tampa verslu ir ideologija, bet mažai siejasi su kino kokybe. Komisijose faktiškai nebūna kino teoretikų, istorikų ar kritikų, daug aktorių, kurie, pripažinkime, dažnai nėra intelektualiai pasirengę. Iki šiol prisimenu Aleksejaus Balabanovo filmą „Krovinys 200“ („Gruz 200“, 2007). Jis negavo nė vieno apdovanojimo. Klausiau savęs: kodėl tada, kai režisierius buvo gyvas, tokio genijaus niekas nepripažino? Šia tema galima daug diskutuoti. Mano nuomone, dabar egzistuoja labai daug kino krypčių, tad natūraliai kyla ir klausimas, kodėl apdovanoja vieną ar kitą šalį.

Ar šiandien režisierius turi būti originalus ir intelektualus, ar vis dėlto geras verslininkas?

Atsigręžkime į „Titanės“ režisierę: pavadintume ją intelektualia? Ne. Verslininke? Irgi ne. Ji veikiau yra XXI amžiaus kino kalbos atspindys. Kaip ir pasakė Moretti, ji tikrai kuria kažką nauja, A klasės festivalių lygyje ji išties kitokia. Tikrai nepasakyčiau, kad intelektuali, jos kino kalba nėra sudėtinga, tačiau braižą jau galima atpažinti ir apie filmus diskutuoti.

Kaip įsivaizduojate filmų platinimą ateityje, kai pranašaujama kino teatrų eros pabaiga, o kino žiūrėjimas siejamas tik su interneto platformomis?

Mano nuomone, ateityje kino teatrai turi labiau dirbti su segmentuotais žiūrovais, kad šie ateitų žiūrėti savo filmo ir jaustųsi laimingi. Jei reklamuodama apgaudinėju žiūrovą ir kviečiu į siaubo filmą, o jis atėjęs pamato „Titanę“, tada gali pradėti abejoti kino teatrų pasiūla, nes jausis apgautas. Manau, tinkamas komunikavimas ir teisingos žinutės skleidimas – vienas svarbiausių aspektų, padedančių žiūrovui susiorientuoti. Universalus žiūrovas, kuris suprastų Frammartino „Urvą“ ir kokį „blokbasterį“ apie superherojus, turbūt neegzistuoja.

Pamenu vieną didžiausių nesusipratimų „Forum Cinemas“, kai į Terrence’o Malicko „Gyvenimo medžio“ vakarinį seansą žiūrovai atėjo su spragėsiais, akivaizdžiai nusiteikę pramogai, mat vaidino visas žvaigždynas. Tačiau po pusvalandžio masiškai ėmė palikti kino salę, liko vos keli žiūrovai...

Man didžiausia problema, kai sėdžiu savo platinamo filmo premjeriniame seanse ir matau, kad žmonės išeina. Vadinasi, buvo netinkama komunikacija. O tai nepagarba režisieriui, nepagarba man, nepagarba žiūrovui. Man viena didžiausių svetimų gėdų buvo, kai Pedro Almodóvaro filmas „Aš tokia susijaudinusi“ („Los amantes pasajeros“, 2013) Lietuvoje buvo pristatomas kaip be galo juokinga komedija. Taip, tai be galo parodijinis filmas ir kartu juokingas, tačiau kad tuo pasimėgautum, turi suprasti visas režisieriaus alegorijas, jo kūrybą, tad jau po pirmos savaitės žiūrovų skaičius drastiškai krito, nes jie paprasčiausiai nesuprato, kur atėjo.

Sklaida – labai atsakingas darbas. Juk ir ne visi filmai tinka platinimui, pavyzdžiui, niekaip neįsivaizduočiau, kaip iškomunikuoti ir privilioti žiūrovų į Alberto Serra „Liberté“ (2018). Kai kurie filmai tiesiog ir lieka didelio festivalio filmais – visiškai netinka platinimui.

Bet baikime apie kino teatrų ateitį.

Aišku, dabar nieko negalime planuoti, nes situacija tikrai keista – neįmanoma suprasti, kas bus rytoj. Tačiau žvelgiant iš istorinės perspektyvos žmonėms labai svarbus bendruomeniškumas. Nepaisant to, kad sociofobų kiekis visuomenėje didėja, bendruomeniškumas mumyse užprogramuotas. Juk kino teatrai leidžia patirti bendrą emociją. Kaip ir teatras, kinas, manau, nenumirs. Gal kino teatrai transformuosis į mažesnius, orientuotus į asmeniškesnį pasirinkimą, tačiau pasąmoninis noras žiūrėti meno kūrinį kartu su kitais ir dalintis emocija niekur nedings. Tik, aišku, kino teatrams reikėtų daugiau kokybės: kuo bus didesnis filmų pasirinkimas ir geresnė kino teatrų techninė bazė (ventiliacija, gera akustika, profesionalūs kino technikai), tuo bus daugiau žiūrovų.

Kalbėjosi Santa Lingevičiūtė