Kinas
Lenkija ir pasaulis šiemet mini Stanisławo Lemo šimtmetį. Ką tik Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, įvyko „Soliario“ premjera, pakartotinai lietuviškai išleistas romanas, pagal kurį sukurtas ir spektaklis, ir garsus Andrejaus Tarkovskio filmas. Lemo kūrinius ekranizavo Andrzejus Wajda, daug kitų režisierių, pastatytas ir ne vienas spektaklis. Apie tai pastaruoju metu daug rašoma ir kalbama. Pateikiame kelių tekstų, pasirodžiusių tinklalapyje cultura.pl, apžvalgą.
Straipsnyje „Lemas ir teatras“ Marcelina Obarska rašo, kad Lemas mėgo slidinėti, žiūrėti panoraminius filmus ir pirkti nereikalingus daiktus. Tačiau jam ne prie širdies buvo traukiniai, jūra, šparagai ir tradicinis teatras. Kaip konkrečiai jis suprato tą tradicinį teatrą, nelabai aišku, tačiau sprendžiant iš jo atsiliepimų apie kūrinių ekranizacijas, galima numanyti, kad požiūris buvo gana skeptiškas.
Lemo tekstų kelias į teatrą nelabai akivaizdus ir vingiuotas. „Soliaris“ pirmąkart į teatro sceną perkeltas, kai po romano pasirodymo buvo praėję trisdešimt penkeri metai. Per tą laiką knyga buvo išversta į daugybę kalbų, o Tarkovskio filmas parodytas ir apdovanotas Kanuose. Stefanas Szlachtyczius pastatė „Soliarį“ Ščecino Lenkų teatre (Teatr Polski) tik 1995 metais. Tačiau pirmąjį pastatymą gaubė skandalas. Po premjerinio spektaklio teatro direktorius Adamas Opatowiczius nušalino režisierių ir nusprendė pats jį „užbaigti“. Archyvuose išliko nedaug atsiliepimų apie menines šio „Soliario“ ypatybes, kritikai minėjo paslaptingą atmosferą, bet daugiau dėmesio skyrė konfliktui.
Obarska mano, kad menką teatro kūrėjų dėmesį Lemo tekstams lėmė archajiškas įsitikinimas, esą mokslinės fantastikos žanras yra neteatrališkas, jam daug artimesnis kinas. XXI a. perkelti „Soliarį“ į sceną ėmėsi Natalia Korczakowska. Jos „Solaris. Raport“ pasirodė 2009 m. Varšuvos TR (TR Warszawa-Teatr Rozmaitości). Režisierė konsultavosi su rašytoju Jaceku Dukajumi, bet tai greičiau buvo autorės variacijos knygos tema. Kritikė Joanna Derkaczew tada rašė, jog „spektaklis paremtas tokia daugybe knygų ir inspiracijų, kad tarp jų Lemo romanas dingsta“. Jacekas Wakaras tvirtino, kad „Soliario“ tekstas „pavyzdingai nesceniškas“, ir klausė: „Kaip teatre pristatyti mokslinę fantastiką, kartu neapsijuokiant?“
Obarska mano, kad šiuolaikiniam teatrui „nesceniškumo“ kriterijus nebetinka ir tai viena priežasčių, kodėl pastaraisiais metais taip susidomėta Lemo vizijomis. Kita priežastis – spekuliatyvaus mąstymo populiarumas ne tik akademiniuose, bet ir meno sluoksniuose bei aktyvus diskursas ateities tema, futurologijos kaip įrankio kalbėtis apie dabartį naudojimas ir vis didesnis susidomėjimas kontrafaktinėmis naracijomis (kontrafaktinis mąstymas – tai mąstymas apie praeitį, kuri neįvyko), trumpai tariant, vis didesnis susidomėjimas alternatyvia istorija, tuo, „kas būtų, jei...“.
Pasak Obarskos, kol netapo madinga domėtis Lemu, aktyviausias perkeliant „Soliario“ autoriaus tekstus į kitas medijas buvo Józefas Grotowskis, Krokuvos radijo teatro režisierius, sukūręs per penkiasdešimt Lemo prozos spektaklių Lenkijos radijo teatrui. Porą kartų jis bendradarbiavo ir su savo bendrapavardžiu Jerzy Grotowskiu.
Tačiau XX a. lenkų teatro scenoje Lemo nebuvo daug. Išsiskiria 1951 m. pastatytas „Jacht Paradise“, tačiau tai buvo specialiai teatrui parašytas Lemo tekstas, tiksliau, kūrinys, kurį leidyklos „Czytelnik“ paskelbtam konkursui Lemas sukūrė kartu su skulptoriumi Romanu Hussarskiu. 6-ajame dešimtmetyje šis tekstas – antiimperialistinė Amerikos satyra – triskart perkeltas į sceną.
Lemo tekstai dažnai buvo adaptuojami turint omenyje jaunesnę auditoriją. 1963 m. kelių Lemo apsakymų herojumi profesoriumi Tarantoga susidomėjo skulptorė, scenografė, lėlių teatro kūrėja Zofia Jarema. Jos teatre „Groteska“ (Teatr Groteska) buvo pastatytas „Tarantoga“. Į savo sceną Lemo kūrinius perkėlė ir Ščecino, Liublino lėlių teatrai, kurių emocingi reginiai vaikams sulaukė didžiulio pasisekimo.
1989-aisiais „Vonioje rastu dienoraščiu“ („Pamiętnik znaleziony w wannie“) susidomėjo Jerzy Zońis ir jo legendinė grupė „Teatr KTO“. Lemo teksto pagrindu Jelenia Guros mieste jie pastatė spektaklį „Pastatas“ („Gmach“). Jo scenografiją kūrė metalinės spintelės ir metaliniai pastoliai, fone skambėjo populiarios dainos. Kritikai neslėpė entuziazmo, kad „iš to siurrealistinio nonsensų rezginio kaip klasikinė yla iš maišo išlenda tiesa apie mūsų pasaulį“.
Obarska mano, kad tik pastaraisiais metais teatre pasirodė spektaklių, kurių režisieriai sąmoningai bando megzti dialogą su „Soliario“ autoriaus kūryba ir mintimis. 2018 m. Słowackio teatre (Teatr im. Słowackiego) Agnieszka Olsten režisavo „Robotų pasakas“ („Bajki robotów“). Jadwiga Hernik-Spalińska recenzijoje rašė, kad režisierės „sumanymas nuvalyti dulkes nuo Lemo, kuris dabar yra bene vienas aktualiausių lenkų autorių, buvo puikus“, ir lygino Lemą su Leonardu da Vinci, tvirtindama, kad „jo vizijos pildosi viena po kitos“.
Pasak Obarskos, dulkių valymas nuo Lemo sustiprėjo 2020-aisiais, kai Ochotos teatre (Teatr Ochota) garsiojo romano motyvais spektaklį „Soliaris. Prisiminimai iš ateities“ („Solaris. Wspomnienie z przyszłości“) pastatė Klaudia Hartung-Wójciak, prisipažinusi, kad kai kurie romano fragmentai beveik neišverčiami į teatro kalbą. 2020 m. įvyko ir Marcino Wierchowskio „Soliario“ premjera Krokuvos Liaudies teatre (Teatr Ludowy). Interviu Lenkijos radijui režisierius sujungė pandemijos krizę ir Lemo romano ištarmę, sakydamas, kad „per lkarantiną visi atsidūrėme Soliaryje“. Pirmąkart į teatrą buvo perkeltas ir paskutinis Lemo romanas „Fiasko“ – Krokuvos Senajame teatre spektaklį režisavo Magda Szpecht, o už dramaturgiją buvo atsakinga Agnieszka Jakimiak, kuri jau šiemet režisavo „Futurologinį kongresą“ („Kongres futurologiczny“). Tai Ščecino ir Vroclavo teatrų koprodukcija. Spektaklyje Lemo vizijos susietos su režisierės ir dramaturgo Mateuszo Atamano apmąstymais. Obarska mano, kad tai nėra bandymas perkelti literatūrą į sceną, – Lemo tekstas naudojamas kaip būdas susimąstyti apie dabartį ir su ja susijusius troškimus.
Lemas ir Tarkovskis
Igorio Belovo teksto „Lemas – Tarkovskis: genijų susidūrimas“ pradžioje pabrėžiama, kad nors Tarkovskio „Soliaris“ dabar laikomas pasaulinės kinematografijos šedevru, Lemas šio savo kūrinio ekranizaciją vertino itin neigiamai. Su režisieriumi jie susipyko jau aptardami scenarijų. Belovas mano, kad 1961 m. pasirodęs „Soliaris“ iškelia žmogaus kontakto su svetima gyvybės forma temą. Knygos veiksmas nukelia į neapibrėžtą ateitį. Tolimą planetą Soliarį dengia gyvas ir mąstantis Vandenynas, tiksliau, jis ir yra vienintelis planetos gyventojas. Soliario orbitoje skrieja iš Žemės pasiųsta kosminė stotis, kurios darbuotojai turi ištirti keistos planetos prigimtį. Ten atvyksta psichologas Krisas Kelvinas, privalantis išsiaiškinti nerimą keliančius reiškinius. Netrukus jis suvokia, kad protingasis Vandenynas sugeba skaityti žmogaus mintis ir patekti į jo pasąmonę. Vandenynas bando užmegzti kontaktą su astronautais, todėl materializuoja slapčiausius, gėdingiausius žmonių troškimus, jų baimes. Vandenynui nėra skirtumo tarp svajonės, sapno ir tikrovės. Jis materializuoja tai, kas lypi žmogaus psichikos užkaboriuose, tarsi bandydamas prabilti žmonių kalba. Jis nežino, kaip kontaktuoti. Naktis kosminiame laive tampa „žiaurių siaubų“ laiku, nes sapnas – nepaprastai svarbi būsena: žmogus tada būna labiausiai tapatus su savimi. Būtent naktį kosminė stotis prisipildo fantomų, ateinančių pas herojus iš jų pasąmonės arba trauminių prisiminimų.
Kaip ir daugelis bendraamžių, Tarkovskis gerai žinojo ir mėgo lenkų kultūrą. Tačiau sprendimą ekranizuoti „Soliarį“ padiktavo ne tik simpatijos. Tarkovskis vėliau yra ne kartą pabrėžęs, kad tai neturėjo nieko bendro su domėjimusi moksline fantastika. Režisierius savaip perskaitė romaną ir rado jį dominančių etinių klausimų: „Gili Lemo romano prasmė netelpa į mokslinės fantastikos kategoriją. Tai romanas ne tik apie žmogaus proto susidūrimą su nežinomu, bet ir apie moralinį konfliktą, susijusį su naujais mokslo atradimais.“
„Soliario“ scenarijų Tarkovskis rašė kartu su rašytoju ir scenaristu Fridrichu Gorenšteinu, kurio proza nebuvo spausdinama, bet Tarkovskis bei daugelis rusų inteligentų laikė jį genialiu rašytoju. Būtent Gorenšteinas sugalvojo scenas, kurių romane nėra, bet jos tapo filmo puošmena, pavyzdžiui, Kriso atsisveikinimas su tėvų namais. Tarkovskis scenarijumi buvo labai patenkintas. Liko tik suderinti jį su knygos autoriumi. Čia laukė nemaloni staigmena.
Stanisławas Lemas atvyko į Maskvą 1969 m. spalį. Tai buvo jo trečias vizitas SSRS. Susitikimas su Tarkovskiu vyko viešbutyje „Pekinas“, kur apsistojo rašytojas. Tarkovskis atėjo kartu su kritiku ir literatūrologu Lazariu Lazarevu, kuris buvo „Andrejaus Rubliovo“, o vėliau ir „Soliario“ bei „Veidrodžio“ meninis konsultantas. Gorenšteino jie nutarė nekviesti, nes šį dėl menkiausio nieko dažnai ištikdavo pykčio priepuoliai.
Lemas priėmė Tarkovskį ir Lazarevą šaltai ir arogantiškai. Jis negalėjo suprasti, kodėl susitikime dalyvauja Lazarevas, ir greičiausiai palaikė jį „Mosfilm“ valdininku arba KGB agentu. Tarkovskis iš pat pradžių padarė klaidą, girdamas siūlomus siužeto pakeitimus. Tada Lemas niūriai pareiškė, kad jo romane yra viskas, ko reikia filmui. Nepadėjo nei režisieriaus argumentas, kad jis geriau žino, kaip kurti filmus, nei Lazarevo siūlymas pasižiūrėti Tarkovskio filmus. Lemas atkirto neturįs tam laiko. Tarkovskis nepasidavė, bet Lemas netikėtai atsileido ir mostelėjęs ranka pareiškė: „Tebūnie, tai ne mano principas – ką nors drausti. Darykite, ką norite, filmuokite.“ Atmosfera buvo nemaloni, Lazarevas jėga išsivedė Tarkovskį, pajutusį Lemo panieką.
Praėjus dešimčiai metų po Tarkovskio filmo premjeros, Lemas, kuris viso filmo niekad nematė (kai 1974 m. „Soliarį“ rodė lenkų televizija, rašytojas po pirmos dalies išjungė televizorių, nes „nebeištvėrė“), apie tai, kas jam nepriimtina, papasakojo Stanisławui Beresiui. Pasak Lemo, Tarkovskis „ekranizavo ne „Soliarį“, o „Nusikaltimą ir bausmę“. Juk filme rodoma tik tai, kad tas bjaurusis Kelvinas privedė vargšę Harę prie savižudybės, o paskui dėl to jį kankina sąžinės priekaištai, kuriuos sustiprina jos pasirodymas, ir tai vyksta keistomis bei nesuprantamomis aplinkybėmis. Tas vis naujų Harės pasirodymų fenomenas man buvo tam tikros koncepcijos, kurią galima išvesti gal net iš Kanto, pavyzdys. Nes tai juk yra „daiktas savyje“, „nepasiekiama“, „kita pusė“, į kurią pereiti neįmanoma. Tačiau mano prozoje tai buvo visai kitaip įvaizdinta ir suorkestruota.“ Labiausiai Lemui nepatiko, kad „Tarkovskis įvedė į filmą Kelvino tėvus, net kažkokią tetą. Bet pirmiausia motiną (...), o motina – tai Rusija, Tėvynė, Žemė. Mane tai rimtai supykdė. (...) Mano Kelvinas nusprendžia likti planetoje neturėdamas nė kruopelės vilties, o Tarkovskis sukūrė viziją, kurioje atsiranda kažkokia sala, o joje trobelė. Kai girdžiu apie trobelę ir salą, net įtūžis apima...“
Beje, Steveno Soderbergho „Soliaris“ Lemui taip pat nepatiko. Pasižiūrėjęs filmą, jis susierzinęs burbėjo: „O aš maniau, kad Tarkovskio „Solaris“ buvo beviltiškiausias.“
Parengė K. R.
