7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Gyvybinga kino banga

Artėja ankstyvojo kino festivalis

Nr. 27 (1392), 2021-09-10
Kinas
Kadras iš filmo „Generolas“
Kadras iš filmo „Generolas“

Rugsėjo 16–19 d. Vilniuje, „Skalvijos“ kino teatre, vyks ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“, satelitinis Europos šalių kino forumo „Scanorama“ renginys. Ankstyvasis kinas apima laikotarpį nuo kino atsiradimo XIX a. pabaigoje iki beveik Antrojo pasaulinio karo. Kino istorijos pradžia – tai laikas, kai kinas nuolat siekė įsitvirtinti kaip meno šaka, eksperimentavo, tikrino savo galimybių ribas, ieškojo tik jam būdingų raiškos priemonių. Su „Pirmosios bangos“ programos sudarytojais ir organizatoriais – kino archyvaru Aleksu Gilaičiu ir kino apžvalgininku Dmitrijumi Gluščevskiu – kalbamės apie šiųmečio festivalio ypatumus.

 

Kokie šiųmečio festivalio programos akcentai? O gal visą programą jungia kokia nors viena konceptuali idėja?

Dmitrijus Gluščevskis: Kiekvienais metais turime sąrašą minčių, ką būtų galima parodyti. Kai kurie filmai laukia savo laiko dėl įvairių priežasčių. Kartais jie tiesiog netelpa į vieną programą, kartais tais metais nesutariame dėl jų gavimo. Dar niekada nebuvo taip, kad visa mūsų festivalio programa būtų konceptualiai vientisa. Todėl kai kurie cecho kolegos mus mėgsta papeikti, kad „Pirmoji banga“ yra įvairovės festivalis. Bet tai mūsų sąmoninga pozicija, atsižvelgiant į tai, kiek apskritai ankstyvojo kino rodyta Lietuvoje. Norime, kad sąvoka „senas kinas“ neatstumtų net dažnai kine besilankančių, kiną mėgstančių žiūrovų, kad būtų atskleista visa ankstyvojo kino įvairovė ir įdomumas. Jis tikrai vertas daugiau dėmesio, nei įprastai rodoma. Todėl mūsų programa tokia įvairi.

 

Šiemet yra kelios programos linijos, tik tarpusavyje nelabai susijusios. Dėl įvairių priežasčių susiklostė taip, kad dabar jos susidėliojo kartu. Viena jų – juodaodžių kinas. Kai dar pernai prasidėjo black lives matters įvykiai, protestai, pagalvojome, kad tai gera proga prisiminti juodaodžių reprezentacijos kine tradiciją, parodyti, kaip ji klostėsi. Planavome surengti vieną seansą kino gimtadieniui, bet nesugebėjome, nes kino teatrai buvo uždaryti. Tad viskas nukeliavo į šiųmetę programą, kurioje trys ilgi ir vienas trumpas filmas.

 

Aleksas Gilaitis: Yra du filmai, kuriuose vaidina amerikiečių aktorius ir dainininkas Paulas Leroy’us Robesonas (1898–1976). Jis turbūt vienas žinomiausių juodaodžių aktorių ne tik JAV, bet ir Sovietų Sąjungoje, buvo žinomas ir tarpukario Lietuvoje, vaidino tiek nebyliajame, tiek ankstyvajame garsiniame kine. Festivalyje parodysime nebylią juostą „Kūnas ir siela“ (1925) ir garsinį filmą „Imperatorius Džounsas“ (1933).

 

D. G.: Filmą „Kūnas ir siela“ sukūrė legendinis „rasės kino“ JAV režisierius Oscaras Micheaux. Kita juosta „Imperatorius Džounsas“ (rež. Dudley Murphey) jau iš esmės komercinė, nepriskiriama „rasės kinui“, tačiau ji išgarsino aktorių, pasiekė plačiausią auditoriją, ir Robesonas tapo „žvaigžde“, užėmė šiokią tokią galios poziciją, leidusią jam užsiimti ir aktyvizmu. O dar du juodi filmai atkeliavo iš Prancūzijos. Tai Jeano Grémillono „Metisė Daina“ (1932) ir trumpas nebylus Jeano Renoiro „Čarlstono ritmu“ (1927).

 

Kokia kita festivalio programos linija?

D. G.: Labai džiaugiamės, kad turime du ankstyvus Uzbekistano filmus. Prieš kurį laiką mums parašė dokumentinio kino režisierius Džonas Abasovas, kuris yra ir Uzbekistano kino fondo direktorius. Iš esmės tai vienintelis pasaulyje žmogus, kuris aktyviai rūpinasi Uzbekistano kino paveldu, jo restauracija ir sklaida. Tie filmai tėra parodyti vos keliuose specializuotuose festivaliuose. Kai jis susisiekė ir pasakė, kokią programą turi, labai užsidegėme, nes tai iš tiesų didelė retenybė. Posovietinio bloko kino paveldo rodymas mums atrodo viena įdomesnių krypčių, kuria galėtų judėti „Pirmoji banga“. Atrinkome du uzbekų filmus. Tai pirmas Uzbekistane sukurtas nuotykių filmas „Mirties minaretas“ (1925, rež. Viačeslav Viskovskij) ir „Jos teisė“ (1931, rež. Grigorij Černiak). Uzbekistanas, pasirodo, turėjo pačią stipriausią ir anksčiausiai įkurtą kino studiją šiame regione.

 

A. G.: Vilniuje vyks restauruotos juostos „Jos teisė“ pasaulinė premjera, nes ji dar niekur nerodyta, ir dar praktiškai dirbama, kad būtų galima pamatyti mūsų festivalyje.

 

Pagal pavadinimą ir filmo aprašymą atrodo, kad tai aktualios feministinės temos filmas iš Vidurinės Azijos.

A. G.: Daug skaičiau ir domėjausi uzbekų pasiūlytais filmais, žiūrėjau beveik viską, ką jie turi, ir pamačiau nemažai feministinių linijų, kai sovietų valdžia keitė Uzbekistano politinį ir religinį pasaulį. Radikali islamo šalis labai griežtai varžė moterų gyvenimą ir būtent sovietų valdžia įtvirtino, kad moteris turi teisę dirbti, nėra tik namų šeimininkė ir t.t. Tą šiame filme ir matome.

 

D. G.: Mes nuolat pabrėžiame, kad ankstyvasis kinas nėra tik svarbus praeities, istorijos dokumentas. Jis padeda suprasti ir atliepia šiuolaikinius procesus. Ir šiuo atveju akivaizdžiai matyti, kad komunistų politiką, siekusią išlaisvinti konservatyvių tradicijų kraštų moteris, suteikusią joms teisę dirbti, lygias teises, atkartoja šių laikų progresyvioji kairiųjų liberalų politika. Man todėl ir patinka dirbti su ankstyvuoju kinu, nes jis dar kartą leidžia įsitikinti, kad kokia nors linijinio istorinio progreso sąvoka yra apskritai neteisinga.

 

A. G.: Uzbekistano programa man siejasi su pernai rodytais Sakartvelo filmais. Esama daug sąsajų tarp posovietinių respublikų ankstyvojo kino, bet ir matyti, kad kiekvienoje šalyje buvo keliamos skirtingos problemos. Ir būtent moterų lygiateisiškumo problema labiau akcentuota musulmonų šalyse.

 

Be filmo apie Azijos moterų kovą už savo teises, festivalyje pamatysime juostas apie europiečius vyrus, kovojančius dėl socialinio teisingumo?

A. G.: Taip, trečia programos linija – europietiškos Robino Hudo istorijos. Tai šiemet šimtmetį švenčiantis slovakų filmas „Janošikas“ (rež. Jaroslav Siakel). Nors tuo metu jau buvo Čekoslovakija, tai – Slovakijos kino studijoje tada vienintelis sukurtas filmas. „Janošiko“ labai ilga ir įdomi istorija, kurios visos nepasakosiu, reikia ateiti į seansą. Ir norvegų „Gjestas Baardsenas“ (1939), režisuotas didžiojo norvegų dramaturgo Henriko Ibseno anūko Tancredo Ibseno. Abu filmai žanro požiūriu gana skirtingi, tačiau tai mums pažįstamos istorijos, kurias galima susieti tiek su Robinu Hudu, tiek su Tadu Blinda. Panašių istorijų turbūt turi daug šalių, bet ne tiek daug – ankstyvųjų filmų apie tokius herojus.

 

D. G.: Ieškodami filmų negalėjome teigti, jog mūsų akis užkliuvo už jų todėl, kad dabar tos idėjos vėl iškilo į paviršių. Tačiau visame pasaulyje vėl aktualesni tapo socialinio teisingumo klausimai, kai kapitalizmas dar kartą parodė, kad orientuojasi tik į pelno auginimą.

Kaip sakoma filme „Gjestas Baardsenas“: „Padorus žmogus ir įstatymui paklusnus žmogus nėra tas pats.“

 

D. G.: Taip, ir aišku, kad tai toli gražu ne XX a. pradžios, kai buvo sukurtas šis filmas, klausimai. Dar Platonas „Valstybėje“ apie tai rašė.

 

Ką dar pamatysime „Pirmosios bangos“ festivalyje?

D. G.: Mūsų šių metų programoje –1911 m. vaidybinis filmas „Pragaras“, Dante’s „Dieviškosios komedijos“ ekranizacija. Taip pat ankstyvosios erotikos seansas „Eroso tyla“, kuriame yra filmų net iš XIX a. pabaigos. Dar Walto Disney’aus pirmasis animacinis serialas „Alisos komedijos“. Jis hibridinės formos ta prasme, kad filmuota aktorė mergaitė, vaidinanti Alisą, patenka į animuotą pasaulį ir bendrauja su pieštais personažais. Daug vėliau tokį sprendimą panaudos Robertas Zemeckis filme apie Triušį Rodžerį.

 

Visi šie trys seansai gali būti siejami su tuo, ką kinotyrininkai vadina atrakcijų arba atrakcionų kinu. Kinu, gyvavusiu iki D.W. Griffitho naratyvinio pasakojimo, – jo ieškojimai buvo labiau siejami ne su istorijų pasakojimu, o su kino galimybių demonstravimu. Todėl šiam laikotarpiui buvo labai svarbus erotinis kinas. Ne todėl, kad buvo labai norima kurti „nepadorius“ dalykus, bet tiesiog erotika leido žaisti su matymu / nematymu, su rega, su flirto momentais, susijusiais su vujarizmu. Tiksliau, tais aspektais, kurie apskritai būdingi kinui. Tas pats „Pragaras“, nors yra beveik pažodinė tam tikrų „Dieviškosios komedijos“ dalių ekranizacija, – atrakcijų kinas, nes jame mažai naratyvo, bet atgaivintos išraiškingos iliustracijos, labai įspūdingos masinės scenos. Šie trys filmai atspindi visai kitokį kinematografą, kuris po Griffitho buvo nustumtas į šalį.

 

Atrakcijų kinas gal padės labiau sudominti žiūrovus, ypač jaunesnio amžiaus, ankstyvuoju kinu?

A. G.: Tikrai taip. Ir tai puiki proga susipažinti su kino kalba, kuri reprezentuoja tuos laikus iki populiariųjų Charlie Chaplino, Busterio Keatono. Beje, šių metų programoje yra ir turbūt žinomiausias Keatono filmas „Generolas“ (1926), ir Alfredo Hitchcocko „Šantažas“ (1929) – pirmas ir paskutinis garsinis ir nebylus režisieriaus filmas.

 

D. G.: Du filmai, kurių kūrėjų pavardės kino mylėtojus patrauks pirmiausia, nes yra gerai pažįstamos. Kiekviename sezone stengiamės turėti po vieną kitą didelį filmą. Žinoma, mums įdomu pasižiūrėti, kas neįtraukiama į kino istorijos vadovėlius, bet ne be reikalo kai kurie filmai tapo ženklais, žyminčiais savą laikotarpį, nes jie geriausiai įgyvendino tam tikrą kino industrijos įdirbį. Šie du filmai – tikrai vieni tokių.

 

Man Keatonas patrauklesnis nei Chaplinas. Jo personažai daug mažiau psichologiškai išplėtoti, juose mažiau tokio čapliniško humanizmo, bet kinematografiniu požiūriu Keatono filmai – daug grynesnis kinas. Savo pokštus jis kuria naudodamasis labiau kino galimybėmis nei cirko.

 

Kokia muzika lydės festivalio filmus? Tai irgi svarbi ankstyvojo kino seansų dalis.

A. G.: Turbūt labiausiai džiaugiamės atvažiuojančiu būgnininku Franku Bockius, kuris atvyks anksčiau ir pradės dirbti su LMTA studentais, mokys juos kino akomponavimo. Džiaugiamės bendradarbiavimu su LMTA, kad galime įtraukti studentus į savo renginius, į nebyliojo kino akomponavimą, nes tai Lietuvoje mažai pažinta niša. Pats Bockius gros net trims filmams ir, beje, viename seanse – su LMTA studentu, su kuriuo repetuos čia atvykęs. Šiais metais muzikinę dalį patikėjome kuruoti muzikantui – pianistui Viktorui Orestui Vagusevičiui, kuris mūsų festivalyje groja jau ne pirmi metai ir supranta nebyliojo kino akomponavimo specifiką.

 

O kokia ta specifika?

D. G.: Iš esmės yra kelios skirtingos tradicijos, bet pagrindinė taisyklė – suprasti, kad tai nėra koncertas, kuriame dar ir kiną rodo. Tai kino peržiūra, kai muzika padeda filmui atsiskleisti. Muzika – svarbus ankstyvojo kino aspektas, nes nebylūs filmai niekada nebuvo žiūrimi tyloje, nors XX a. viduryje, kaip rodo kai kurie pavartyti dokumentai, taip buvo manoma. Filmą visada lydėjo koks nors muzikinis akompanimentas. Muzika buvo integrali kino seanso dalis, kuri kiekvieną seansą paversdavo unikaliu įvykiu, nes viskas priklausydavo nuo to, koks instrumentas, koks akompaniatorius, ar jis turi įkvėpimo, koks jo santykis su žiūrovais. Tai niekada nepasikartoja ir to niekada nepatirsi, žiūrėdamas kompiuterio ekrane filmą net su labai žymaus orkestro įrašu.

 

Gal tas kiekvieno kino seanso unikalumas pasidarė dar didesnė vertybė po pandemijos patirčių?

A. G.: Mūsų festivalio turinys – ankstyvieji filmai – labiau susijęs su kino teatru. Su patirtimi kino salėje. Todėl jaučiame ypatingą santykį su kino teatru.

 

D. G.: Taip, visiškai pritariu, nes visi kiti dalykai, susiję su pandemijos sunkumais, buvo organizacinio pobūdžio. Bet konceptualia prasme iš naujo teko įvertinti, kiek mūsų rodomiems filmams svarbu kino teatrai, kino ekranas ir gyvas kino patyrimas. Tai dar labiau motyvuoja organizuoti šį festivalį, kuris trauktų žmones į kino teatrus ar kitas autentiškas kino erdves. Galima kaip ramentu kartais pasiramstyti online peržiūra, bet kinas vis dėlto – kai kas kita. Vienas iš aspektų, leidžiančių dar labiau branginti gyvą peržiūrą, yra ne tik juostos rodymas, kai žinai, kad veikia senas egzotiškas mechanizmas, bet ir mokėjimas įžiūrėti tas laiko žymes, kurios lieka ant juostos, kiekvieną kartą ją prasukus. Tuos mažus įbrėžimus. Kažkokį visai kitokį tos medijos gyvavimą, kuris susijęs su kino sąvoka apskritai. Tokia daugiaprasmė istorinė aplinkybė. Ir svarbu ne tik rodyti, bet ir kalbėtis su žiūrovais apie tai, ką ir kodėl rodome. Todėl šiemet darysime tai, kas nepavyko pernai, nes neturėjome svečių. Būtent dvi pirmas festivalio dienas prieš seansus „Planetoje“ vyks tokia nedidelė konferencija, kurioje svečiai, taip pat ir lietuvių kino tyrinėtojai pristatys tai, kuo dabar gyvena, ką daro.

 

Ar tik Vilnių pasieks „Pirmoji banga“?

D. G.: Deja, teko labai skaičiuoti pinigus, tad apsiribojome „Skalvija“ Vilniuje. Į kitus Lietuvos miestus stengiamės visus metus atvežti ką nors parodyti. Dėl dabartinių aplinkybių tai tapo sudėtinga, bet po festivalio gal kas nors pavyks. 

 

Šis festivalis jau šeštas. Kuo labiausiai džiaugiatės, ką pavyko pasiekti per tuos metus? Aišku, be to, kad tiesiog išlikote.

D. G.: Labai svarbu, kad visi užsienio partneriai bendrauja su mumis kaip su lygiaverčiais, kad tarptautinė bendruomenė vertina tai, ką darome. Tai leidžia mums patiems suprasti, kad pasirinktas kelias teisingas. Ne tik darome atsiperkančią arba ne pramogą Lietuvoje, bet ir esame vienoje valtyje su žmonėmis, kurie gyvena kino paveldu ir jį skleidžia. Mėginame palaikyti kino paveldo integraciją į kino žiūrėjimo tradicijas. Tomis partnerystėmis labai džiaugiuosi, jos tvirtos, žmonės mums lengva ranka padeda tiek kopijas gauti, tiek atrasti lengvesnių kelių link teisių, nes tai nėra pigus ir lengvai atsiperkantis dalykas.

 

Kitas dalykas – mūsų auditorija, kurią dažnai Lietuvoje linkstama nuvertinti. „Pirmoji banga“ leidžia įsitikinti, kad ji labai įvairi, gana smalsi. Svarbiausia, kad yra – gal ne tiek daug, bet yra – gana smalsių žmonių, kurie užsuka į mūsų seansus ir lieka. Labai mažai tokių, kurie išmėgina „Pirmosios bangos“ filmus, bet nusivilia ir nebeateina. Tai ir liudija ankstyvojo kino gyvybingumą.

 

Kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė

Kadras iš filmo „Generolas“
Kadras iš filmo „Generolas“
Kadras iš filmo „Imperatorius Džounsas“
Kadras iš filmo „Imperatorius Džounsas“
Filmo „Mirties minaretas“ plakatas
Filmo „Mirties minaretas“ plakatas