Kinas
Trečiadienį Europos Parlamente paskelbta, kad šių metų LUX publikos apdovanojimą pelnė režisieriaus Alexandro Nanau dokumentinis filmas „Kolektyvas“, pasakojantis apie kovą su korupcija. 2015 m. spalį Bukarešto klube „Colectiv“ kilo gaisras. Pastate nebuvo evakuacinių išėjimų, apimti panikos klubo lankytojai grūdosi vieni ant kitų. Vietoje žuvo 27 jaunuoliai, 180 apdegė. Praėjus kelioms dienoms po gaisro į gatves išėjo sukrėsti ir pasipiktinę žmonės. Jie privertė socialdemokratų vyriausybę perduoti valdžią laikinajai technokratų vyriausybei. Per keturis mėnesius, praėjusius po gaisro, keistomis aplinkybėmis mirė trisdešimt septyni klube apdegę jaunuoliai. Tiesioginė jų mirties priežastis – ne gaisras, bet korupcija sveikatos apsaugos įstaigose. Tyrimą pradėjęs „Gazeta Sporturilor“ žurnalistas Catalinas Tolontanas ir jo kolegos išsiaiškino, kad ligoninėse naudotos dezinfekcinės medžiagos neatitinka standartų, jų kilmė – neaiški, todėl pacientams ir prasidėjo mirtina infekcija. „Kolektyvas“ („Colectiv“, Rumunija, Lichtenšteinas, 2019) pernai jau pelnė Europos kino akademijos apdovanojimą kaip geriausias dokumentinis filmas, buvo pristatytas „Oskarui“. Pateikiame režisieriaus Alexandro Nanau interviu, duotų „Gazeta Wyborcza“ ir „Laisvės“ radijui, fragmentus.
Kada nusprendėte kurti dokumentinį filmą apie tiriamąją žurnalistiką?
Po gaisro ir tragedijos „Colectiv“ klube Rumunijoje kilo milžiniški protestai. Tema išaugo iki nacionalinės tragedijos lygio ir apie ją buvo diskutuojama visur. Pajutau, kad turiu kažką daryti, papasakoti apie tuos įvykius. Pirmą kartą po 1989-ųjų revoliucijos jaunoji karta išėjo į gatves, siekdama atimti valdžią iš senosios korumpuotos valdančiųjų klasės. Bet viskas buvo labai sudėtinga, nežinojau, nuo ko pradėti.
Kartu su scenariste Antoaneta Opris pradėjome rinkti medžiagą, susitikome su įvairiais žmonėmis, susijusiais su mus dominančiais įvykiais, – su žurnalistais, gydytojais, aukomis ir jų tėvais. Galiausiai nusprendėme, kad vienas geriausių būdų sukurti dokumentinį filmą-stebėjimą (neimu interviu, tik stebiu su kamera) bus rasti herojų, kuriam iš paskos galime sekti su kamera. Geriausia buvo parodyti įvykių užkulisius jo akimis.
Ir tada atsirado Catalinas Tolontanas? Kaip supratote, kad jis ir jo komanda turi tapti varomąja filmo jėga?
Tuo pat metu, kai planavome filmą, Catalinas Tolontanas ir jo žurnalistų grupė – Mirela Neag ir Razvanas Lutacas – pradėjo tyrimą apie valdančiųjų nuolat kartotą melą. Žurnalistai rašė apie tai, kaip valdžia nesirūpino gaisro aukomis, apie tai, kad ugniagesiai nežinojo, kur yra degantis klubas, – aiškinosi visą tą milžinišką melą. Tad nusprendėme, kad būtent tai ir bus įdomu – sekti su kamera paskui Tolontaną ir jo žmones. Tyrimų žurnalistas, skelbiantis karą valdžiai, – geras filmo herojus. Tolontanas ir jo komanda buvo vieninteliai žurnalistai, kurie tyrė sveikatos apsaugos sistemą ir parodė, kad ji remiasi melu. Visi kiti, beveik šimtas procentų žurnalistų, nesugebėjo suformuluoti teisingų klausimų ir tik kartojo tai, ką nekompetentingi šikniai pasakojo televizoriuje.
Leidinys, kuriame dirba Tolontanas, yra didžiausias Rumunijos sporto laikraštis.
Tai seniausias Rumunijos laikraštis. Bet Katalinas ir jo komanda jau dvidešimt penkerius metus specializuojasi tiriamosios žurnalistikos srityje. Po jų atliktų sporto pasaulio tyrimų už grotų atsidūrė du ministrai ir dideli futbolo „bosai“. Tai viena priežasčių, kodėl žmonės kreipėsi į juos. Jais pasitikėjo, nes Rumunijos žiniasklaida neobjektyvi.
Ar Tolontanas lengvai sutiko filmuotis? Tiriamosios žurnalistikos atstovo gyvenimas savaime sudėtingas. Iš paskos sekiojanti filmavimo grupė tikrai jo nepalengvina.
Todėl iš pradžių žurnalistai atmetė mūsų sumanymą. Tolontanas pasakė, kad negali būti nė kalbos, kad žurnalistai privalo saugoti informatorius, surinktą medžiagą. Bet laikui bėgant pastebėjo, kad mūsų tyrimas – tai papildomas informacijos šaltinis ir kad mūsų požiūris labai rimtas. Be to, Tolontanas man tik visai neseniai prisipažino, kad jam buvo neramu, jog jaunoji karta neskaito rimtų dienraščių ir semiasi informacijos iš kitur. Jis pagalvojo, kad mūsų filmas gali būti gera proga jaunimui parodyti, kas iš tikrųjų yra kokybiška spauda ir ką ji daro visuomenei. Tada paskambino man ir pasakė: „Gerai, pabandykime. Pasižiūrėkime, kaip galime sukurti tą filmą.“
„Kolektyvas“ atrodo labai sunkiai įgyvendinamas filmas, nieko sau nepalengvinote, nėra jokių kalbančių galvų ar užkadrinio pasakojimo.
Reikėdavo atsirasti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku. Turėjome nuolat būti pasirengę. Negalėjome pražiopsoti nieko, kas būtų svarbu pasakojimui, kuris rutuliojosi mūsų akyse. Tai buvo gamybos iššūkis: dirbti su maža filmavimo grupe, sparčiai keisti lokacijas ir t.t. Bet sunkiausias buvo emocinis lygmuo. Kontaktų su aukų, kurias nužudė politikai ir gydytojai, tėvais mezgimas. Nes taip ir buvo – politikai ir gydytojai melavo tėvams ir žudė jų vaikus. Buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad gydytojai ir politikai tiesiog ėmė ir nužudė tuos jaunuolius.
Su kokiais sunkumais susidūrėte?
Pagrindinis iššūkis kuriant filmą-stebėjimą yra rasti būdą, kaip pateikti tokią daugiabriaunę istoriją koncentruotai, sudėlioti siužeto linijas su daugybe personažų. Iššūkiu tapo ir tai, kad negalėjome žaisti su filmo laiko struktūra. Negalėjome keisti scenų eigos, nes viskas, apie ką pasakojame, yra istoriniai faktai. Kai struktūra tokia kieta, daug sunkiau medžiagos viduje išskirti filmą.
Kadre nepasirodo daug aukų, tik mergina su amputuota ranka. Ar sąmoningai kūrėte distanciją su tuo, kas vyksta?
Pirmiausia tai filmas apie aukas ir jų šeimas. Jis prasideda tuo, kad matome, kaip gaisras nutraukė arba pakeitė jų gyvenimą. Nusprendėme, kad mergina ir vaikino, kurį nužudė gydytojų melas, šeima atstovaus visoms aukoms. Juk vaikus praradusių tėvų skausmas, jaunos moters, kuri prarado įprastą gyvenimą ir kurios draugai žuvo, skausmas – tai gilu, bendra visoms aukoms.
Jums pavyko suartėti su vienu iš valdančiųjų, Vladu Voiculescu, kuris trumpai, prieš rinkimus, nuo 2016 m. gegužės iki 2017 m. sausio buvo sveikatos apsaugos ministras technokratų vyriausybėje. Kaip tai įvyko?
Sužinojome, kad Voiculescu gali tapti nauju sveikatos apsaugos ministru, atsistatydinus ankstesniajam, ir čia įžvelgiau didelį šansą. Turėjau vilties, kad būtent jis gali sutikti būti filmuojamas sistemos viduje. Voiculescu nebuvo tuometės politikos dalis. Joks rumunų politikas nebūtų leidęs filmuoti save iš arti, būtų bijojęs, kad įžeis kurį nors iš savo partijos kolegų, kad apnuoginsime visą korupciją, į kurią politikai yra įsipainioję.
Vladas tada buvo labai jaunas, trisdešimt trejų, ir visiškai naujas žmogus toje sistemoje. Jo pagrindinis principas buvo skaidrumas. Jis mumis pasitikėjo ir pastebėjo galimybę mūsų filme pademonstruoti visuomenei skaidrumą, transparentiškumą. Jis norėjo parodyti, kad neturi ko slėpti sveikatos apsaugos ministerijoje, nes juk kalbama apie visuomenės sveikatą. O laikantis konstitucijos visuomenė turi teisę žinoti viską apie valstybės sveikatos apsaugą. Tad mums pasisekė.
Kodėl?
Todėl, kad jei politikas padarys ką nors panašaus, jį laikys išdaviku – juk jis pakvietė pilietį į sistemos vidų. Deja, politikai iki šiol piliečius laiko priešais, o ne darbdaviais. Bet mus šokiravo tai, kad net vadinamosios senos demokratijos šalyse žmones stebina mūsų prieiga. Tai liudija, kad supratimas apie politiką demokratinėse šalyse dar gana neteisingas. Mes turime teisę žinoti, kas vyksta, juolab sveikatos apsaugos sistemoje.
Ar Jums arba filmo herojams buvo kilusi grėsmė? Kaip saugojote nufilmuotą medžiagą?
Žinojome, kad mus seka, kad skambučiai į mano telefoną įrašinėjami. Kasdien kopijuodavome visą nufilmuotą medžiagą į kelias informacijos laikmenas ir jas slėpėme, o paskui persiųsdavome į užsienį kompanijoms, užsiimančioms vaizdo medžiagos saugojimu.
Ar sąmoningai nusprendėte nefilmuoti ligoninėse, ar tai tiesiog buvo neįmanoma?
Pirmiausia neįmanoma. Jie turi ką slėpti. Todėl Rumunijoje filmuoti ligoninėje – tai lyg JAV filmuoti CŽV pastate. Bet tai nereiškia, kad katastrofos pradžioje nebuvo televizijos kanalų ir filmavimo grupių, kurios būtų tokios... tarkime, nejautrios, kad pirmosiomis dienomis ateitų į ligoninę ir filmuotų ten apdegusius pacientus.
Istorija, kurią rodote filme, nesibaigia gerai, tiesiog apsisuka ratas. Ar vis dar viliatės, kad sąžiningas žurnalistinis tyrimas gali ką nors pakeisti?
Taip. Istorija, kuri įvyko Rumunijoje per metus ir kurią rodome filme, turi dvi puses. Dėl spaudos publikacijų žmonės tapo sąmoningesni ir suprato, kad Rumunijoje nėra vyriausybės, kad valdo mafija, kaip ir ne vienoje kitoje valstybėje. Daug piliečių nusprendė, kad nenori gyventi tokioje šalyje, ir masiškai emigravo.
Bet kiti nusprendė, kad laikas organizuotis, ir pirmąkart šiuolaikinėje istorijoje turime stiprią pilietinę visuomenę. Prieš 2016-uosius Rumunijoje nebuvo tokio reiškinio. Bet, deja, dabar, pandemijos metais, krizę valdo tokie pat žmonės kaip tie, kurie melavo 2016-aisiais, nors valdančioji partija pasikeitė. Ir spauda vėl rodo, kad šie žmonės naudojasi savo pozicija, yra korumpuoti, vėl medicinine įranga didesnėmis kainomis prekiauja giminės ir pažįstami, susiję su sveikatos apsaugos tarnyba.
Ar pasikeitė požiūris į spaudą? Ar jaunimas skaito dienraščius?
Taip, pasikeitė. Žmonės skaito spaudą, nes žino, kad tik žurnalistai jiems gali pasakyti tiesą apie tai, kas vyksta šalyje. Niekas nebepasitiki politikais ir valdančiaisiais.
O kokio lygio dabartinė Rumunijos spauda? Ar daug sąžiningų laikraščių?
Nelabai daug. Turime vieną svarbiausią laikraštį, kuriam dabar vadovauja Catalinas Tolontanas. Jis labai išplėtė tiriamąjį skyrių. Jie kasdien skelbia kokią nors informaciją apie korupciją. Žinoma, kaip ir visur, turime valdžiai palankią žiniasklaidą, jų žurnalistai yra valdžios paslaugoms ir daro viską, kad išbalintų savo viršininkų veiksmus.
Ar prieš imdamasis „Kolektyvo“ žiūrėjote filmus apie tiriamąją žurnalistiką? Nebūtinai dokumentinius.
Žinoma, mačiau visus. Pradėjau nuo klasikos, tai yra nuo Billy Wilderio „Tūzo rankovėje“ („Ace in the Hoole“, 1957) su Kirku Douglasu ir nuo Sidney Pollacko „Visos prezidento kariaunos“ („All the Presidents Men“, 1976). Jei kalbėtume apie šiuolaikinį kiną, geriausias filmas apie tiriamąją žurnalistiką yra Tomo McCarthy „Sensacija“ („Spotlight“, 2015). Būtent šis filmas suteikė man drąsos kurti istoriją, kurios veiksmas vyksta prie stalų, už kurių sėdi žmonės. Ir padaryti tai taip, kad istorija įtrauktų žiūrovą ir būtų aiški. Žiūrovas turi suprasti visą tą sudėtingą sistemą, kurią tyrinėja žurnalistai.
„Kolektyve“, panašiai kaip „Sensacijoje“, nerodote žurnalistų lyg superdidvyrių. Jie tiesiog sąžiningai dirba savo darbą. Nieko nekalbate ir apie jų asmeninį gyvenimą.
Pats asmeniškiausias dalykas filme yra jų požiūris, pozicija. Manau, kad tai ir apibūdina didvyrį. Norėjau pabrėžti žurnalistų tiriamą bylą ir kad žiūrovai ją suprastų. Parodyti visą procedūrą, redakciją, kontaktą su informatoriumi, informacijos tikrinimą. Ir tai, kokia didelė žurnalistų atsakomybė skaitytojams. Koks didelis perteikiamos žmonėms informacijos svoris. Be to, norėjau papasakoti apie žurnalistų kovą su valdančiaisiais už tiesą. Nes tiesa – paskutinis dalykas, rūpintis politikams. Jie žaidžia žaidimus, apsimetinėja ir patyliukais įgyvendina asmeninę programą.
Parengė K. R.
