7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Paprastos istorijos

Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogas“

Nr. 22 (1387), 2021-06-04
Kinas
„Dekalogas“
„Dekalogas“

Birželio 9–13 d. „Skalvija“ rodys Krzysztofo Kieślowskio serialą „Dekalogas“ (1988–1989). Seansai vyks kasdien, viename seanse bus parodytos dvi serialo dalys.

Šiemet paminėtos dvidešimt penktosios režisieriaus mirties metinės. Per tą laiką susidomėjimas Kieślowskio kūryba neatslūgo. Krzysztofas Kieślowskis (1941–1996) – lenkų kino, teatro ir televizijos režisierius, scenaristas. Kūrybinio kelio pradžioje jis kūrė dokumentinius filmus, sulaukusius pripažinimo Lenkijos ir tarptautiniuose kino festivaliuose. 1975 m. televizijos filmu „Personalas“ („Personel“) Kieślowskis debiutavo vaidybiniame kine. Ankstyvuosiuose filmuose, iš kurių bene garsiausi „Kino mėgėjas“ („Amator“, 1979) ir „Atsitiktinumas“ („Przypadek“, 1981), režisierius norėjo parodyti tikrovę, kurioje gyvena moralinio pasirinkimo problemas priversti spręsti jo filmų herojai. Kieślowskio filmai rodo specifinius, dažnai destruktyvius žmonių tarpusavio santykius, jiems būdinga nepakartojama atmosfera. 1985 m. filme „Be pabaigos“ („Bez końca“) prasidėjo jo bendradarbiavimas su garsiu advokatu Krzysztofu Piesiewicziumi.

Pasaulinės šlovės Kieślowskis sulaukė po serialo „Dekalogas“ („Dekalog“, 1988–1989) ir dviejų serialo dalių kino variantų „Trumpo filmo apie žudymą“ („Krótki film o zabijaniu“) ir „Trumpo filmo apie meilę“ („Krótki film o miłości“) pripažinimo Kanų kino festivalyje. Filmas „Dvigubas Veronikos gyvenimas“ („Podwójne życie Veroniki“, 1991) žymėjo režisieriaus posūkį į filosofinį, iracionalius ryšius tarp žmonių apmąstantį kiną. 1993–1994 m. kartu su prancūzais sukurtoje trilogijoje „Trys spalvos“ („Trzy kolory“) Kieślowskis svarstė, ką šių dienų žmogui reiškia laisvės, brolybės ir lygybės sąvokos. Trilogija pelnė svarbius Kanų, Berlyno ir Venecijos kino festivalių apdovanojimus. Sukūręs trilogiją, Kieślowskis pranešė filmų nebekursiąs. Pateikiame kelis fragmentus iš knygos „Krzysztofas Kieślowskis. Apie save“ („Krzysztof Kieślowski. O sobie“), kuriuose režisierius prisimena „Dekalogo“ kūrimą.

 

Ilgą laiką kartu su Piesiewicziumi jaudinomės dėl „Dekalogo“ mastelio, bet ne todėl, kad filmai reikalavo daug darbo. Bijojome ko kito. Ar mes turime teisę savaip traktuoti tokio masto siužetus, turinčius universalią reikšmę ir šventus net tiems, kurie nusižengė Dievo įsakymams? Šią baimę nesunku suprasti tokioje katalikiškoje šalyje kaip Lenkija, kur Bažnyčia yra visuomenės nuomonę formuojanti jėga. Mūsų baimė sumenko supratus, kad dauguma rašytojų, dailininkų, dramaturgų ir kino kūrėjų netiesiogiai nagrinėja pagrindines Dievo įsakymų temas. Jie tai darė praeityje ir, be abejo, darys ateityje. Ar Shakespeare’o Ričardas III negeidė to, kas jam nepriklauso? Broliai Karamazovai turėjo kelias geras priežastis gerbti savo tėvą, o Raskolnikovas neturėjo jokių priežasčių žudyti senę. Brueghelis tapė plėšikus ir vagis, o Woody Allenas savo filmuose, regis, negali susivaldyti neįšokęs į lovą vis su kita moterimi, kai tuo metu kas nors kitas atsiduria lovoje su jo personažo žmona. Tą patį galima pasakyti ir apie antrarūšius detektyvus bei trečiarūšes melodramas, ir apie Beethoveną, toje pačioje simfonijoje garbinantį Dievą ir juo abejojantį. Tai būdinga visiems, kurie stengiasi išreikšti gyvenimą ir perteikti, ką apie jį mano, taigi mes tiesiog užėmėme savo vietą bendroje eilėje.

Geriausia mano idėja kuriant „Dekalogą“ buvo kiekvienam filmui parinkti vis kitą operatorių. Maniau, kad visos dešimt istorijų turėtų būti pasakojamos skirtingai. Tai buvo fantastiška. Suteikiau kūrybinę laisvę operatoriams, su kuriais buvau dirbęs anksčiau, o tiems, su kuriais susidūriau pirmą kartą, pamėtėdavau idėjų arba filmų, galinčių jiems padėti suprasti mano ketinimus, ir leidau pademonstruoti savo gebėjimus, novatoriškumą, sumanumą. Tai buvo smagi patirtis. Tik vienas operatorius filmavo du filmus. Visų kitų operatoriai skirtingi. Vyriausiam buvo per šešiasdešimt, o jauniausiam, ką tik baigusiam kino mokyklą, – apie dvidešimt aštuonerius metus. Jie atstovavo skirtingoms kartoms, turėjo visiškai kitokią patirtį ir požiūrį į profesiją. Visi šie filmai atrodo labai panašūs, nors kartu skirtingi. Vienuose kamera laikyta rankoje, kituose naudotas stovas. Vienuose kamera juda, kituose yra statiška. Vienuose naudojamas vienoks apšvietimas, kituose – kitoks. Vis dėlto filmai panašūs. Manau, tai galėtų būti įrodymas, kad egzistuoja kažkokia bendra scenarijaus dvasia ir kad nepaisant to, kokias priemones operatorius naudoja, jei jam užtenka sumanumo ir talento, jis tai supras. Ir, nepriklausomai nuo operatoriaus ir apšvietėjo darbo skirtumų, ši dvasia pereis į filmą ir perteiks jo esmę.

Visuose „Dekalogo“ filmuose pasirodo klaidžiojantis vaikinas. Nežinau, kas jis toks; tiesiog vaikinas, kuris ateina ir stebi mus, mūsų gyvenimus. Jis nėra itin patenkintas mumis. Jis nepasirodo septintame filme, nes aš jo tinkamai nenufilmavau, taip pat dešimtame, nes ten juokaujama apie inksto pardavimą, ir pamaniau, kad tokioje situacijoje jo rodyti neverta. Bet, matyt, klydau, jis ir čia galėjo pasirodyti. Šio vaikino „Dekalogo“ scenarijuje nebuvo. Mes turėjome puikų literatūrinės dalies vedėją Witeką Zalewskį, kuriuo visada pasitikėjau. Perskaitęs užbaigtą scenarijų jis man vis kartojo: „Čia kažko trūksta, Krzysztofai. Kažko trūksta.“ – „Ko gi, Witekai?“ – „Negaliu pasakyti, bet kažko tikrai trūksta.“ Pagaliau jis man papasakojo anekdotą apie lenkų rašytoją Wilhelmą Machą. Tas Machas kartą buvo kažkokiame filme ir jam pasibaigus filmo režisieriui pasakė: „Man labai patiko filmas. Ypač scena kapinėse. Labai patiko laidotuvėse dalyvavęs vaikinas juodu kostiumu.“ Režisierius atsakė: „Atsiprašau, bet ten nebuvo jokio vaikino juodu kostiumu.“ Machas nustebo: „Kaip nebuvo? Jis stovėjo kairėje kadro pusėje ir pasišalino.“ – „Ten nebuvo tokio vaikino“, – atsakė režisierius. „Buvo. Aš jį mačiau. Ir tai man labiausiai patiko visame filme.“ Po dešimties dienų Machas mirė. Kai Witekas Zalewskis papasakojo man šį anekdotą, supratau, ko jam trūko. Trūko vaikino juodu kostiumu, kurį ne visi mato ir kurio pasirodymo savo filme nepastebėjo jaunas režisierius. Tačiau kai kas jį matė. Jis neturėjo jokios įtakos tam, kas vyksta, bet buvo kaip savotiškas ženklas ar perspėjimas tiems, į kuriuos jis žiūrėjo, jei šie jį matė. Ir aš sukūriau papildomą personažą „Dekalogo“ filmuose. Kai kurie jį vadino angelu, o taksi vairuotojai, veždavę jį į filmavimo aikštelę, – velniu. Scenarijuje jis vadinamas tiesiog jaunuoliu.

 

Parengė A. L.

„Dekalogas“
„Dekalogas“
„Dekalogas“
„Dekalogas“
„Dekalogas“
„Dekalogas“