Kai vaikai nori televizoriaus

Paskutinį gegužės sekmadienį Kino klasikos vakaruose „Skalvija“ pradeda rodyti japonų ir pasaulinio kino klasiko Yasujirô Ozu filmą „Labas rytas“ („Ohayo“, 1959). Filmą taip pat bus galima pamatyti birželio 6 ir 13 dienomis.

Yasujirô Ozu (1903–1963) filmus pradėjo kurti 4-ajame XX a. dešimtmetyje. Tarp režisieriaus gerbėjų – didieji Europos ir JAV kino kūrėjai, jam skirta daug įžvalgių monografijų (D. Richie, D. Bordwello, K. Thompson, P. Schraderio) ir ne vienas filmas (tarp jų – A. Kiarostami, W. Wenderso).

Ankstyvoji Ozu kūryba stebina įvairumu, filmuose daug dėmesio skirta jaunimo gyvenimo problemoms. Bet laikui bėgant galima stebėti stiliaus kristalizaciją, laipsnišką vizualinių eksperimentų atsisakymą, siekiant kuo paprastesnių priemonių, padedančių išreikšti pagrindines filosofines idėjas. Vėlyvoji Ozu kūryba geriausiai atspindi vieną pagrindinių japonų kultūros estetinių kategorijų mono no aware. Ji susiformavo VIII–XII a. ir reiškė jautrumą grožiui bei visa ko laikinumui. Ši sąvoka siejama su melancholija ir liūdesiu, bet gali reikšti ir šviesesnius jausmus, kylančius iš harmonijos jausmo ar akimirksnį trukusio pajausto tobulumo. Ji taip pat žymi tam tikrą elegantiškumą, gebėjimą išreikšti tai, kas neišreiškiama. Manoma, kad Ozu filmai yra geriausias mono no aware kine pavyzdys.

Kritikai pabrėžia režisieriaus prisirišimą prie tradicinių vertybių, atkreipia dėmesį į budizmo pagrindus jo filmuose, į susitaikymą su laikinumu, bet kartu ir tobulą filmų harmoniją, pasiekiamą formaliomis priemonėmis. Ozu rinkosi tokį filmavimo rakursą, kuris imituoja ant tatamio sėdinčio žmogaus žvilgsnį, jo filmuose perėjimą tarp atskirų scenų žymi veiksmo vietų vaizdai prieš pasirodant personažams arba po to, filmuose mažai muzikos, nerodomi dramatiški įvykiai, galintys sukelti žiūrovo jausmų protrūkį, montažas minimalus. Režisieriaus bendradarbiai dažnai prisimindavo jo polinkį prie autentiškų aksesuarų, veiksmo vietų ir detalių – filmai dažnai viršydavo biudžetą, nes režisierius pats rinkdavo rekvizitą ir kostiumus, nesutikdavo, kad filmuojamuose interjeruose kabėtų reprodukcijos, tikrindavo aktorių apatinių, kojinių kokybę ir spalvą, net jeigu jie ekrane likdavo nematomi.

Ilgainiui Ozu atsisakė vakarietiškos aristoteliškos filmo konstrukcijos, paremtos pradžios, kulminacijos, veiksmo atomazgos schema. Jis siekė, kad filmas primintų haiku eilėraštį. Ozu filmų naracinė erdvė primena „egzistencijos srovę“, į kurią įbrendame staiga, kad į ją įsižiūrėtume. Jei filme atsiranda dramaturginio konflikto elementas, sekant zen būdinga pasaulio vizija, jis remiasi sutrikdyta harmonija tarp žmogaus ir aplinkos (Ozu filmuose tai dažniausiai šeimos aplinka). Konfliktas išsprendžiamas, kad priešingybės papildytų viena kitą, kad vėl atsirastų harmonija.

Dar 1935 m. dienoraštyje parašęs: „Kaip dažnai kartoju, kad svarbiausia man esu aš pats, bet šiame „aš“ pagrindinė vieta skirta darbui“, Ozu liko ištikimas šiam principui visą gyvenimą. Jis yra sakęs, kad kurdamas filmus įsiklauso tik į save: „Todėl mene nedarysiu nieko, kas nepatinka. Net jei kažkas atrodo nenatūralu, bet man tai patinka, aš tai padarysiu. Nesididžiuoju tuo ir žinau, kad tai neprotinga, tačiau yra taip, kaip yra. Tai mano individualybės pagrindas, o man tai labai svarbu.“

„Labas rytas“ buvo filmuojamas 1959 m. sausio–balandžio mėnesiais. Japonijos kino teatruose jis pasirodė 1959 m. gegužės 12 dieną. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Keiji Sada, Yoshiko Kuga, Chishû Ryû. Tai 50-asis ir kartu antras spalvotas režisieriaus filmas.

„Labo ryto“ herojai – du berniukai Minaru ir Isaru. Kartu su tėvais jie gyvena Tokijo priemiestyje ir patys to nenorėdami padidina nesusipratimus tarp kaimynių, panirusių į įtarimus, kur dingo moterų klubo narių įnašai. Po ginčo su tėvais (berniukai nori televizoriaus, bet tėvas atsisako jį pirkti) vaikams liepta nutilti. Tad berniukai nusprendžia su niekuo nesikalbėti, net su kaimynais. Nesulaukę atsakymo į tradicinį pasisveikinimą, šie nusprendžia, kad berniukų mama ant jų pyksta. Konfliktas stiprėja. Galų gale tėvas atlyžta ir nuperka televizorių, vaikai vėl mandagiai atsakinėja kaimynams ir viskas baigiasi gerai.

Ozu yra pasakojęs, kad senokai galvojo apie šią istoriją, nors ir suprato, kad bus sudėtinga: „Prabilau apie ją režisierių gildijos susitikime ir tada visi ja lyg ir susidomėjo. Pasakiau, kad kiekvienas jų turi teisę kurti šį filmą, bet niekas nenorėjo, tada ėmiausi pats. Iš pradžių maniau, kad istorija bus ramesnė ir santūresnė. Netrukus man pasirodė, kad filmas gali tapti kasinis, tad padariau jį daug juokingesnį. Turiu omenyje – norėjau, kad filmas suteiktų malonumo kuo didesniam būriui žiūrovų. Man būtų nemalonu, jei visi pradėtų kalbėti, esą dabar filmuoju tik rimtus filmus, nes gavau Dailiųjų menų akademijos apdovanojimą.“ Knygos apie Ozu autorius Donaldas Richie net parašė, kad, matyt, todėl filmo herojai taip dažnai pagadina orą.

„Labas rytas“ dažnai vadinamas ankstyvojo Ozu filmo „Aš gimiau, bet...“ (1932) perdirbiniu, bet pats režisierius niekad apie tai nekalbėjo. Ankstyvajame filme du berniukai kelia klausimą apie darbdavių ir darbininkų santykius, „Labo ryto“ herojams rūpi bendruomenės santykiai. Pirmajame filme berniukai pradeda badauti, antrajame atsisako kalbėti, bet abiejuose susitaiko su tėvais. Tarp filmų – ir daug skirtumų. „Labame ryte“ ironija užleidžia vietą geraširdiškam humorui, be to, šis filmas priskiriamas prie geriausiai suprantamų Ozu kūrinių. 

Parengė K. R.