7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas „sau“ ir kinas „fabrikui“

Marija Vinogradova apie mėgėjišką sovietmečio kiną

Nr. 20 (1385), 2021-05-21
Kinas
Kadras iš filmo „Už mūsų ir jūsų mirtį“ (rež. Jevgenijus Jufitas)
Kadras iš filmo „Už mūsų ir jūsų mirtį“ (rež. Jevgenijus Jufitas)

Gegužės 10 d. prasidėjo filmų ir pranešimų ciklas „Siauros juostos, plačios akys“, skirtas penkių posovietinių šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir Rusijos – kino mėgėjų palikimui, jų istorijai, svarbai ir aktualizavimui šių dienų kontekste. Gegužę ir birželį skambės kino istorikų ir tyrėjų iš Latvijos, Estijos, Ukrainos ir Rusijos pranešimai, juos papildys keturios mėgėjų filmų programos.

 

Galima sakyti, kad mėgėjų filmai Sovietų Sąjungoje buvo trijų rūšių: skirti „sau“, „fabrikui“ ir kuriami „dėl kūrybos“. Kai kurie jų net padėjo užpildyti televizijos programų spragas. Apie aistras, kontrolę bei „gyvenimą“, įamžintą šiuose kūriniuose, pasakoja Marija Vinogradova, Niujorko universitete dirbanti Sovietų Sąjungoje kurto mėgėjiško kino tyrinėtoja. „Meno avilio“ programoje „Siauros juostos, plačios akys“ ji pristato vienuolikos filmų programą. Tyrėją kalbino Simona Žemaitytė.

 

Jau kurį laiką gilinatės į mėgėjišką sovietmečio kiną. Kaip juo susidomėjote?

Prieš dvylika metų buvau pakviesta dalyvauti konferencijoje. Pradėjau gilintis į pogrindinius kino judėjimus Leningrade (dabar Sankt Peterburgas). Taip sutikau rusų eksperimentinio kino kūrėją Jevgenijų Jufitą (1961–2016), kuris 9-ajame dešimtmetyje buvo siejamas su „nekrorealizmu“ bei „paraleliniu kinu“. Jis paminėjo mėgėjiško kino dirbtuves, kino studijas. Jos buvo finansuojamos valstybės, čia kūrė ne tik menininkai ir pankai, bet ir paprasti žmonės. Nors estetinės vertės mėgėjų filmai dažnai neturėjo, toks kinas fiksavo itin įdomų gyvenimo sluoksnį. 

 

Kuo skyrėsi mėgėjiško kino gamyba Sovietų Sąjungoje ir Vakaruose?

Sovietų Sąjungoje valstybės parama leido kurti filmus įvairiais lygmenimis. Tačiau kartu ir kontroliuoti tą produkciją. Tai buvo valstybinio aparato bei planinės ekonomikos dalis. Mėgėjų organizacijos – klubai, studijos – nebuvo savarankiškos. Kūrėjai nemokamai gaudavo juostos, kino teatrai į mėgėjiško kino peržiūras negalėjo pardavinėti bilietų. Nebuvo įmanoma sukurti sistemos, kurios laikantis mėgėjai patys save išlaikytų, būtų nepriklausomi. Tačiau tai buvo įmanoma, pavyzdžiui, JAV ar Vokietijoje. Sovietų Sąjungoje 7-asis dešimtmetis – tam tikras mėgėjiško kino aukso amžius. Mėgėjams padėdavo kino profesionalai. Remiami bei skatinami mėgėjai aktyviai dokumentavo savo gyvenimą ir darbą. Vyko tikras dokumentavimo, tikrovės fiksavimo bumas.

 

Kaip tokios studijos susiburdavo, apie ką pasakojo jų filmai?

Klasikinis mėgėjiškos kino studijos gimimo pavyzdys gerai atspindėtas Krzysztofo Kieślowskio filme „Kino mėgėjas“ („Amator“, 1979). Viskas atrodydavo maždaug taip: kažkas nufilmuoja naujagimį, medžiagą parodo bendradarbiams. Fabrike įkuriamas kino klubas, apie jį sužino vadovai, nuperka geresnę kamerą ir paprašo nufilmuoti išvyką ar kitą renginį. Tokių kino studijų veikloje dalyvavo tiek biurokratai, tiek mokslininkai, tiek profesionalūs kino kūrėjai. Sovietinės mėgėjų kino kultūros veidas buvo kolektyvas, nors praktika dažniausiai – individuali. Anuomet kurtų filmų tipus vienas mėgėjas nusakė taip: „sau“, „fabrikui“ ir „dėl kūrybos“. Į pastarąją kategoriją patekdavo viskas – nuo klasikos ir moderniosios klasikos ekranizacijų iki kino eksperimentų. Kino profesionalai labai palaikė 8 bei 16 mm kamerų gamybą: tai skatino tikrovės fiksavimą. Prasidėjęs maždaug 6-ajame dešimtmetyje, mėgėjų judėjimas 7-ajame dešimtmetyje tapo masinis.

 

Ką mėgėjiško kino žanrai, filmai bylojo apie sovietinę realybę? 

Skaityti tuos filmus dažnai tenka „tarp eilučių“. Kartais filme pasakojama apie laimingus fabriko darbuotojus, laisvalaikiu grybaujančius. Filmų turinys dažnai atspindi tai, ką žmonės žiūrėjo per televiziją, kokių troškimų bei svajonių buvo valdomi. Pavyzdžiui, viena mėgėjiška kino studija Rusijos pietuose ekranizavo tik XIX a. literatūros klasiką. Jos vadovas Jurijus Grišinas tikėjo, kad XIX a. meilės, grožio ir meno idealai buvo aukščiausi. Kitos studijos daugiau dėmesio skyrė dabarčiai, eksperimentams. Populiarūs buvo „žmonių kontrolės“ filmai. Mėgėjai troško hobį paversti kažkuo, kas pasitarnautų visuomenei. Pavyzdžiui, filmuodavo, kaip fabrike netinkamai valdomi ištekliai. Tą medžiagą vėliau rodydavo bendruomenei. Panašus turinys egzistavo ir naujienų programose.

 

Ar mėgėjų kinas veikė sovietų kino gamybą, temas, estetiką?

Mėgėjiškos kino studijos profesionalų dažnai buvo laikomos ateities kino kūrėjų kalvėmis. Stojant į režisūros studijas Maskvos kinematografijos institute (VGIK) konkurencija buvo nepaprastai didelė, stojantieji turėjo pateikti jau sukurtus filmus. Tad tikėtina, kad mėgėjiškas kinas darė įtaką. Įdomi dabar eksperimentiniu laikomo vaidybinio filmo „Aiskauda-66“ („Aibolit-66“) istorija. Jo režisierius ir aktorius Rolanas Bykovas aktyviai dalyvavo mėgėjiško kino festivalių žiuri darbe. Esą filme panaudotus eksperimentus su kino juosta jis nusižiūrėjo iš „MIS-Film“ studijos apdovanojimus pelniusios juostos „Ramunė“ („Romaška“). Ją kūrėjas esą peržiūrėjo bent dešimt kartų.

 

Koks vaidmuo mėgėjiško sovietų kino scenoje teko Baltijos šalims? Kaip tokie filmai buvo platinami?

Baltijos šalių mėgėjiško kino kultūra aukšta. Filmai buvo poetiški, dažnai – apie kasdienį gyvenimą. Kaip kažkas pasakė, kartais tai tiesiog filmas apie žvejybą, bet visuomet – gražiai nufilmuotas, be propagandos. Mėgėjiškų filmų peržiūros vyko specialiuose kino festivaliuose, jie sulaukdavo gausybės lankytojų. Baltijos festivaliai tapo svarbūs vėlyvajame 8-ajame dešimtmetyje. Juose dalyvaudavo ne tik trys Baltijos šalys, bet ir Kaliningradas bei Suomija. Maskvoje buvo atidarytas net mėgėjiško kino teatras, nors veikė jis neilgai. Svarbus tokio kino sklaidos kanalas buvo ir televizija. 6-ajame ir 7-ajame dešimtmetyje regioninėms televizijoms kartais pristigdavo laidų. Tas spragas nesunkiai užpildydavo mėgėjiškas kinas. Egzistavo net specialios mėgėjų kinui skirtos laidos, pavyzdžiui, „Objektyv“.

 

Minėjote mėgėjiškose kino juostose įamžintus troškimus. Kokie jie?

Juostose dažnai jaučiamas kūrėjų troškimas būti „kultūros žmogumi“, menininku. Įdomūs kelionių filmai. Keliauti nebuvo lengva ir kartais žmonės eidavo žiūrėti mėgėjiškų filmų tik dėl užsienyje filmuotų vaizdų. Kelionių filmų autoriai dažnai buvo sovietų kultūrinėse išvykose dalyvavę menininkai. Pavyzdžiui, itin plačiai paplitę buvo smuikininko Igorio Bezrodny ir šokėjo Stanislavo Vlasovo kurti kelionių filmai. Jie pritraukdavo pilnas sales žiūrovų.

 

Ar kalbėdami apie sovietinį mėgėjų kiną visada turime galvoje baigtus filmus? Ar kartais ir filmuotą medžiagą?

Rusijos archyvuose daugiausia išlikę tie mėgėjų filmai, kurie kažkaip susiję su reikšmingais įvykiais, svarbiais asmenimis. Filmuotą mėgėjišką medžiagą rasti nėra paprasta. Dažniausiai ji saugoma asmeniniuose archyvuose. Paprastai skaitmeninami baigti filmai, ne juostos ar fragmentai.

 

Kaip vyksta juostų skaitmeninimas?

Dažniausiai tuo užsiima patys mėgėjai. Neretai jie pasitelkia „savicenzūrą“, bandydami senus filmus „sušiuolaikinti“. Kartais įterpia spalvotus skaitmeninius titrus, kuriuose nurodo filmavimo vietą, kartais filmą papildo garso takeliu, pavyzdžiui, „Eagles“ daina „Hotel California“. Autentika ir originalus kūrinio formatas retai kada vertinami.

 

Kokia mėgėjiško kino dabartis bei ateitis? Dabar gyvenimą fiksuojame mažomis telefonų kameromis, dažniausiai – be jokio montažo...

Man mėgėjiškas kinas – praeities terminas. Tos praktikos reikalavo didelio entuziazmo ir tam tikra prasme beprotybės. Mėgėjai juostas ryškindavo voniose ir t.t. Mėgėjiško kino pabaigą teoretikai datuoja skirtingai. Vieniems – tai 7-asis dešimtmetis, kai paplito automatizuotos kameros ir filmų kūrimas nebereikalavo išskirtinių įgūdžių, kiti tai sieja su VHS išplitimu. Manau, kad mėgėjiško kino pabaigą Sovietų Sąjungoje žymi 1991-ieji. Tiesa, kino juostos ir toliau keliavo iš rankų į rankas. Buvo pasibaigęs jų galiojimo laikas, tačiau kuris kūrėjas nemėgsta eksperimentuoti! Nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios mėgėjiško kino klubų narių amžius didėjo. Tai, beje, būdinga ne tik SSRS. Šiuo metu gyvename kitame pasaulyje. Dabar kalbama apie mėgėjiškas praktikas. Visą muzikos albumą gali įrašyti namie ir išplatinti jutube. Tas pats galioja ir vaizdų gamybai. Žmonės, kuriantys iš aistros, dažnai renkasi ką nors pragmatiška, hobius siekia paversti uždarbiu. Internete gausu vaizdajuosčių apie tai, kaip prižiūrėti namus, pasidaryti makiažą ir t.t. Man regis, dabar apskritai rečiau darome kažką dėl malonumo. O tai – mėgėjiškos veiklos sąlyga.

 

Ką pamatysime programoje Siauros juostos, plačios akys“?

Peržiūros vyks internete, todėl į programą įtraukiau kelis filmus, kuriuos dėl skaitmeninės kokybės kartais sunku parodyti kino salėse. Programą sudaro vienuolika filmų, devyni iš jų mėgėjiški. Vienas jų – apie sovietų orkestro gastroles Skandinavijoje. Kitas – režisieriaus Slavos Tsukermano 1961 m. sukurtas filmas apie pavasarį. Šis kūrėjas Niujorke vėliau sukūrė filmą „Liquid Sky“. Programoje yra ir keli eksperimentiniai filmai bei vieno architekto juosta, kurioje miestas gretinamas su žmogaus kūnu. Kiti du programos filmai pasakoja apie mėgėjiško kino kūrimą. Tarp jų – „prarasta“ „Na, palauk!“ serija, kurioje pažįstami animaciniai herojai reklamuoja sovietines kameras. Filmas „Medis“ („Derevo“) 2019-aisiais sukurtas Ukrainos režisierių Olego Chorny ir Genadijaus Khmaruko. Jame panaudotos mėgėjiškos 1987-ųjų kino juostos. Juosta stipriai pažeista, tačiau puikiai išlikęs magnetinis garso takelis. Naudodami šią medžiagą režisieriai sukūrė poetišką filmą. Tikiuosi, šis pavyzdys įkvėps tuos, kurie namie turi senų juostų, parodys, kaip senus filmus galima prikelti naujam gyvenimui.

Kadras iš filmo „Už mūsų ir jūsų mirtį“ (rež. Jevgenijus Jufitas)
Kadras iš filmo „Už mūsų ir jūsų mirtį“ (rež. Jevgenijus Jufitas)
Kadras iš filmo „Liquid sky“ (rež. Slava Tsukermanas)
Kadras iš filmo „Liquid sky“ (rež. Slava Tsukermanas)