7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Maži žmonės ir didelės permainos

Jia Zhangke filmų retrospektyva „LRT Plius“

Nr. 17 (1382), 2021-04-30
Kinas
„Balčiausi yra pelenai“
„Balčiausi yra pelenai“

Gegužės 1 d. „LRT Plius“ pradeda vieno didžiausių šio amžiaus kino kūrėjų Jia Zhangke (liet. Dzia Džanke) filmų retrospektyvą. Bus parodyti šeši dokumentiniai ir vaidybiniai kinų režisieriaus filmai: „Miestas 24“ (2008), „Gaila, kad nežinojau“ (2010), ,„Nuodėmės prisilietimas“ (2013), „Kalnai gali pasislinkti“ (2015), „Balčiausi yra pelenai“ (2018) ,„Plaukti, kol jūra pamėlynuos“ (2020). Retrospektyvą 1 d. 21 val. pradės Mindaugo Kluso pokalbis su režisieriumi, 21.25 val. bus parodytas filmas „Miestas 24“. 

 

Jia Zhangke gimė 1970-aisiais Fenjange. Jo šeima į šį valstietišką regioną buvo ištremta vadinamosios kultūrinės revoliucijos metais, nes būsimo režisieriaus senelis chirurgas mokėsi Europoje. Jia studijavo dailę, vėliau baigė Pekino kino akademiją ir yra laikomas svarbiausia vadinamosios Šeštosios kartos figūra. Kinijos kino istorija periodizuojama pagal kartas, pavyzdžiui, Penktajai kartai priklauso 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Kinijos kiną pasaulyje išgarsinę Zhangas Yimou ir Chenas Kaige. Kartos dažnai polemizuoja viena su kita, bet Jia yra prisipažinęs, kad tapti kino režisieriumi jį paskatino būtent Cheno Kaige filmas „Geltonoji žemė“. Pasak Jia, Šeštosios kartos tikslas – „rodyti kinų realijas, jų neiškraipant“. Todėl ankstyvieji Jia filmai kurti be valstybės paramos, apeinant cenzūrą. Kartais jie net pavadinami pogrindžio (underground) filmais, nors pačių pirmųjų jau nebepamatysi, jie paprasčiausiai neišliko – buvo filmuojami vaizdajuostėse. Bet režisierius juokauja, kad žiūrovai nieko neprarado, nes tie filmai labai blogi.

 

Po 2004-ųjų Jia filmus jau pradėjo remti valstybė, dabar jis ir pats yra prodiuseris, remia jaunų kūrėjų filmų gamybą. Vis dėlto pagrindinės temos nesikeičia: Jia rodo savo šalį, kurioje komunistinę ideologiją keičia kapitalistinė (tegu ir prižiūrima komunistų valdžios). Jo filmų herojai iš skirtingų socialinių sluoksnių – marginalai, pramogų verslo atstovai, iš provincijos į didžiuosius miestus plūstantys darbininkai, nusikaltėliai. Filmuose kalbama apie skaudžias ir kontroversiškas temas – seksualumą ir prostituciją, AIDS ir narkomaniją, nedarbą ir korupciją. Dažnai juose vaidina neprofesionalūs aktoriai. Jia filmai kuria šiuolaikinės Kinijos portretą, tolimą oficialiajai propagandai. 

 

Šeštosios kartos jaunystė sutampa su labai svarbiu Kinijai 10-uoju dešimtmečiu, kai šalis atsidarė pasauliui, ėmė stiprėti Vakarų meno, literatūros ir filosofijos įtaka, atsirado laisvosios rinkos ekonomikos elementai, prasidėjo migracija iš kaimų į miestus, didėjo korupcija ir nusikalstamumas, pradėjo rastis naujas valdžios elitas, sumenko visuomenės moralė. Modernizacija sužadino spartų ekonomikos augimą, bet kartu sukėlė daug neigiamų socialinių pasekmių, nes buvo panaikinta socialinių garantijų sistema, o darbininkai prarado iki tol turėtas lengvatas. Jia filmuose dažnai būtent „mažieji žmonės“, išeiviai iš žemiausių visuomenės sluoksnių, atskleidžia pastarųjų dešimtmečių socialinės ir politinės šalies transformacijos aspektus. Jia rodo nykstančius žmonių tarpusavio ryšius, kultūros vesternizaciją. Ne viename Jia filme matyti, kaip lengvai herojai prisitaiko prie Vakarų kultūros, kuri suvokiama kaip aukštesnio materialinio statuso ar šiuolaikiškumo ženklas. Dar viena režisieriui svarbi tema – atmintis, jos santykiai su oficialia istorija. Filmuose konkrečių žmonių prisiminimai kuria neoficialias ankstesnių įvykių versijas, turinčias padėti iš naujo kurti tapatybę ir rasti savo vietą besikeičiančioje visuomenėje.

 

Viename ankstyvųjų filmų „Nežinomi malonumai“ („Ren Xiao Yao“, 2002) Jia rodo provincijos dvidešimtmečius – jie sutrikę, neturi nei pinigų, nei noro dirbti, nei ambicijų. Filmo fonas – populiarioji muzika, vienoje scenoje veikėjas, pardavinėjantis vaizdajuostes, pasakoja apie matytą amerikietišką filmą ir akivaizdu, kad jis kalba apie Quentino Tarantino „Bulvarinį skaitalą“, o kitame epizode pirkėjas klausia, ar jis turi „Platformą“. Būtent šis ne vieną tarptautinį kino festivalį apkeliavęs Jia Zhangke filmas, laikomas Šeštosios kartos šedevru, ir pelnė režisieriui tarptautinį pripažinimą.

 

„Platforma“ („Zhàntái“, 2000), kaip ir dauguma Jia filmų, buvo kuriamas Fenjange. Veiksmas prasideda 1979-aisiais, pasibaigus kultūrinei revoliucijai. Filmo herojai – jauni aktoriai. Susibūrę į teatro trupę, jie kelerius metus keliauja po šalį, išgyvena meilės nusivylimus, keičiasi kartu su šalimi, bet galiausiai sugrįžta į Fenjangą. Tarsi epas besirutuliojanti „Platforma“ tiksliai įvardija neišvengiamų permainų laiką ir personažų tragizmą. „Platforma“ jau rodo susiformavusį Jia stilių: ilgi kadrai, vos matomas kameros judesys, savotiška distancija su personažais, dėmesys išraiškingoms kasdienybės, buities detalėms, prasmes kurianti muzika. 

 

Venecijos kino festivalio „Auksinis liūtas“ filmui „Tykus gyvenimas“ („Sanxia haoren“) 2006-aisiais įtvirtino Jia svarbiausio savo kartos kūrėjo statusą. Filmo herojai – trisdešimtmečiai, atvykstantys į miestą, kurį netrukus užlies netoliese statoma užtvanka. Dokumentiškai nufilmuotas netrukus išnyksiantis miestas padeda režisieriui susieti istorinį ir asmeninį laiką, poetiškai atskleisti prabėgančio laiko grožį ir trapaus žmogaus stiprybę, bet režisieriaus diagnozė tokia pat pesimistiška kaip ir anksčiau: materializmas, pinigų siekis yra šeimos ryšių irimo ir vertybių žlugimo priežastis.

 

Veikėjų dramos rutuliojasi ankstesnio gyvenimo griūtį paryškinančiame peizaže. Jia filmuose dažnai rodo vieną didžiųjų Kinijos statybų – milžinišką užtvanką Jangdzės upėje, kai po vandeniu atsidūrė septyniolika didelių miestų, per pusantro šimto miestelių ir per tris šimtus kaimų, buvo perkelta daugiau kaip pusantro milijono žmonių. Užtvankos statyba – simboliška ne vieno Jia filmo „dekoracija“, tiksliai perteikianti herojų išgyvenamą laiką, jų atmintį ir patiriamas permainas. Vienas iš nesugebančių prisitaikyti „Tykaus gyvenimo“ herojų neatsitiktinai ištaria tokią frazę: „Šiuolaikinė visuomenė mums netinka, nes esame pernelyg nostalgiški.“

 

Retrospektyvos filmai

 

„LRT Plius“ retrospektyva pristato pastarųjų dešimtmečių Jia kūrybą. Filmo „Miestas 24“ („Er shi si cheng ji“, 2008) herojai – trijų skirtingų kartų žmonės, nebejauni darbininkai, kuriuos, uždarius gamyklą, išleido į pensiją, taip pat gamyklos valdytojas ir jaunosios pasiturinčios kartos atstovai. Pastarieji ir gyvens naujame elitinių namų komplekse „24 City“, kuris iškils nugriautos gamyklos vietoje. Filmo herojų istorijos – tai ir pasakojimas apie Kinijos dabartį. 

 

Dokumentinis „Gaila, kad nežinojau“ („Hai shang chuan qi“, 2010) iš provincijos perkels į Šanchajų – didžiausią ir gausiausiai apgyvendintą Kinijos miestą, įsikūrusį Jangdzės deltoje. Šanchajus – šalies finansų, ekonomikos, komunikacijos centras ir trečias pagal dydį pasaulio uostas. Kadaise Šanchajus buvo vieta, kurioje klestėjo turtinga tradicijų Rytų kultūra. Būtent tai ir yra Jia filmo išeities taškas. Režisierius kalbina įvairius žmones apie jų gyvenimo Šanchajuje patirtį, tarp jų ir kino režisierių Hou Hsiao-hsieną, kurį laiko vienu iš savo mokytojų.

 

Vaidybinis „Nuodėmės prisilietimas“ („Tian zhu ding“, 2013), grįstas tikrais įvykiais, sukėlusiais Kinijoje didelį atgarsį, pasakoja keturias istorijas apie tris žmogžudystes ir vieną savižudybę. Jia kuria epinį šių dienų Kinijos, gyvenančios tarsi ant parako statinės dėl korupcijos, nelygybės ir visiškos paniekos žmogui, portretą. Atsakydamas į klausimą, kodėl ankstesniuose filmuose herojai buvo pasyvūs, o šiame ima patys spręsti savo problemas, Jia sakė: „Kinijoje dažnai manoma, kad geriausia taktika yra pralaukti sunkią situaciją, nes „rytoj bus geriau“. Tačiau dažnai paaiškėja, kad rytojus ne visada bus geresnis. Transformacija, reformos ir permainos nebūtinai pagerino mūsų gyvenimą, bet išmokė pačius spręsti apie save. „Nuodėmės prisilietimo“ herojai neturi pasirinkimo, jie praranda savo gyvenimo kontrolę ir todėl turi staiga pradėti veikti. Filme svarstau apie tai, kas juos pastūmėjo, kas privertė imtis tokių ryžtingų priemonių.“ Beje, „Nuodėmės prisilietime“ Jia suvaidino „blogietį“ – nuvorišą, šachtos savininką. Kalbėdamas apie šį personažą jis yra sakęs, kad šiuolaikinės Kinijos visuomenėje glūdi daug ironijos ir šis epizodas – ne išimtis.

 

Filmo „Kalnai gali pasislinkti“ („Shan he gu ren“, 2015) veiksmą Jia simboliškai pradeda 1999-aisiais, naujo tūkstantmečio išvakarėse. Iš pradžių gali pasirodyti, kad filmo centre – banalus trikampis: mergina Tao draugauja su pirmuosius verslininko žingsnius žengiančiu bei nauju raudonu automobiliu besididžiuojančiu Džinšenu ir su anglių kasykloje dirbančiu Liangci. Tao niekaip negali apsipręsti, su katruo nori būti. Kai mergina pasirenka verslininką, akivaizdu, kad santuoka nebus laiminga, bet Tao sprendimą nulėmė laikas, kupinas „naujųjų kinų“ utopijų apie šviesią ateitį. Kad ši ateitis neatsiejama nuo pinigų, ironiškai pabrėžia vardas, kurį Džinšenas išrenka savo pirmagimiui: vaikas pavadinamas Doleriu. Kita filmo dalis rodo 2014-uosius, kai iliuzijos žlugo. Tao išsiskyrė su vyru, kuris tapo milijonieriumi ir suka nelabai dorą verslą Šanchajuje. Trečioji filmo dalis nukelia į ateitį – 2025-aisiais Doleris su tėvu gyvena Australijoje. Vaikinas maištauja, nenori tėvo jam suplanuotos karjeros, bet ir negali su juo susikalbėti, nes nekalba kiniškai. Visas tris „Kalnai gali pasislinkti“ dalis (beje, kiekviena nufilmuota naudojantis skirtingais objektyvais) susieja grupės „Pet Shop Boys“ daina „Go West“.

 

„Balčiausi yra pelenai“ („Jiang hu er nv“, 2018) – dar vienas pasakojimas apie meilę neromantiškais turbokapitalizmo laikais ir kartu netikėtas Jia originalaus gangsterių kino pavyzdys. Filmo herojė Čiao myli provincijos nusikaltėlį Biną. Diskotekos užkaboriuose pora įrengė nelegalų žaidimų saloną. Netikėta konkuruojančios gaujos ataka privers Čiao rinktis. Ji išgelbės Biną, bet jį ir praras. Režisierius ir vėl filmavo savo gimtinėje – didžiausiame provincijos Šansi mieste, kuris kartu ir šiuolaikiškas, ir paniręs į amžių glūdumą siekiančią tradiciją. Jia gilinasi į personažų, kuriems teks brangiai mokėti už nuodėmes ir garbę, jausmus, bet kartu meistriškai rodo, kaip veikėjų likime atsispindi visos XXI a. Kinijos problemos. 

 

Dokumentinis „Plaukti, kol jūra pamėlynuos“ („Yi Zhi You Dao Hai Shui Bian Lan“, 2020) atsirado iš literatūros festivalio, kurį Jia 2019-aisiais surengė savo gimtajame mieste. Filme jis nori įsižiūrėti į didžiausias Kinijoje įvykusias permainas trijų skirtingų kartų rašytojų Jia Pingwa, Yu Hua ir Liang Hong akimis. Neįprastos šeimos istorijos, kurias išgirstame filme, lyg ir visai apolitiškos. Regis, nėra jokios distancijos tarp miestelio gyventojų ir rašytojų, o kultūrinės revoliucijos ir didžiųjų permainų sukeltos tragedijos liko praeityje. Tačiau politinį tų pasakojimų lygmenį galima perskaityti tarp eilučių.

 

Parengė Ž. P.

„Balčiausi yra pelenai“
„Balčiausi yra pelenai“
„Miestas 24“
„Miestas 24“
„Gaila, kad nežinojau“
„Gaila, kad nežinojau“
„Nuodėmės prisilietimas“
„Nuodėmės prisilietimas“
„Kalnai gali pasislinkti“
„Kalnai gali pasislinkti“
„Plaukti, kol jūra pamėlynuos“
„Plaukti, kol jūra pamėlynuos“