Kinas
Pirmadienio naktį vykusioje Amerikos kino akademijos apdovanojimų ceremonijoje triumfavo Chloé Zhao – jos sukurta „Klajoklių žemė“ pelnė tris „Oskarus“, tarp jų ir geriausio filmo. Zhao gimė Pekine, bet būdama penkiolikos išvyko mokytis į Londoną. Dar po trejų metų ji atsidūrė Los Andžele, svajodama pakeliauti po JAV. Zhao mokėsi kino prestižinėje Niujorko „Tisch School of the Arts“, studijavo politikos mokslus. Dabar jai trisdešimt aštuoneri. Pateikiame režisierės interviu, spausdintų žurnale „Wysokie Obcasy“ ir internetiniame dienraštyje meduza.io, fragmentus.
Apie už sistemos ribų gyvenančius „Klajoklių žemės“ personažus sakoma, kad jie yra autsaideriai. Ar dažnai tokia jaučiatės Jūs – kinė, kurianti amerikietiškus nepriklausomus filmus, moteris, dirbanti vyrų dominuojamoje kino pramonėje?
Augau šalyje, kur visi atrodė taip, kaip aš. Paskui atvykau į Ameriką ir staiga tapau „kitokia“. Mano nusivylimai, jausmai ar jausmų suvokimas ne visai sutampa su amerikiečių. Viešojoje erdvėje nematau veido, kuris atrodytų kaip mano, nesijaučiu reprezentuojama visuomenėje. Gal jei būčiau užaugusi čia, net ir turėdama tokį pat veidą, mano santykiai su Amerika būtų kitokie. Bet augau Kinijoje ir vis dar suvokiu save kaip kinę. „Autsaiderė“ mano atveju – tai raktas.
Esu amerikiečių režisierė, bet laikau save kine, o ne „kiniškų šaknų turinčia amerikiete“. Man tai ypač svarbu. Ir, žinoma, svarbu mano filmams, kuriuose turbūt išreiškiu ne tokį įprastą visiems ir paprastą požiūrį į įvykius bei reiškinius. Kiniškoji vaikystė nulėmė mano asmenybę. Tai buvo nekaltumo era. Jokių mobiliųjų telefonų, jokio interneto. Net automobilį gatvėje galėjai pamatyti nedažnai. Mes laipiojome po medžius ir neįsivaizdavome, kaip atrodo dangoraižis. Bet kai atsidūriau Pietų Dakotoje, tas vaikystės jausmas staiga sugrįžo, nors laikai ir pasikeitė. Paaiškėjo, kad ilgėjausi to prarasto ryšio su realiu pasauliu. Nors dabar sunkiai galėčiau įsivaizduoti save be kompiuterio.
„Klajoklių žemėje“, kaip ir ankstesniame Jūsų filme, pinasi vaidybinis kinas ir dokumentika. Ar patogiai jaučiatės ties tų dviejų pasaulių riba?
Frances McDormand ir prodiuseris Peteris Spearsas nupirko Jessicos Bruder knygos „Nomadland“ teises jau prieš kurį laiką. Į mane kreipėsi iškart, kai pamatė „Raitelį“ („The Rider“, 2017). Iš pat pradžių buvo aišku, kad jei konkretūs sprendimai ir gali skirtis, apie šį projektą mąstome panašiai. Jų dėmesį atkreipė mano požiūris į aktorius, tai, kad turėjau darbo su neprofesionaliais aktoriais patirties. Skaitant „Nomadland“ visą laiką galvoje knibždėjo mintis, kad jei turėčiau kurti filmą, neprofesionalių aktorių dalyvavimas būtų natūralus pasirinkimas. Autorei pavyko pagauti didžiosios recesijos laikų dvasią, o kartu pasakyti tiesą apie vieną žmonių kartą. Mes tą tiesą norėjome parodyti ekrane. Tam tikslui turėjau sukurti fikcinę personažę, kurios emocinė linija būtų labai stipri. Taip atsirado Frances McDormand vaidinama Fern. Ji atlieka šios istorijos nugarkaulio funkciją, laiko filmą ir leidžia visiems kitiems herojams, tokiems kaip Swankie ar Linda May, pasakoti savo istorijas.
Fern sutikti klajokliai Swankie, Linda May, Bobas Wellsas – tai realūs žmonės, pasakojantys savo istorijas. Kaip pavyko su jais suartėti?
Turėjau palengvintą prieigą prie daugelio antrojo plano personažų, kuriuos matome filme, nes Jessica Bruder praleido daug metų rašydama knygą ir per tą laiką juos labai gerai pažino. Jos vardas atverdavo duris. Paskui ir pati juos pažinau geriau.
Bet juk ne kiekvienas įkvepiantis veikėjas, net pačios įdomiausios biografijos, gali būti geras aktorius.
Kad įsitikinčiau, įrašinėjau juos maža skaitmenine kamera arba telefonu. Prašydavau ko nors paprasto: „Papasakok, ką valgei pietų.“ Jei kas į mane nukreiptų kamerą, nemokėčiau suregzti kelių žodžių, tačiau jie atrodė visai natūraliai. Swankie turi įgimtos charizmos, puikiai moka elgtis priešais kamerą. Kartais mūsų pokalbiuose atsirasdavo siužetas, kuris tiksliai apibendrindavo ją, kokia ji norėtų likti atmintyje. Tokį fragmentą galima įrašyti į vaidmenį. Taip atsitiko su skraidančių kaip beprotės ką tik išsiritusių kregždučių tema. Swankie susižavėjusi jas stebi. Filmukas, kuriame ji užfiksavo tą magišką momentą, buvo vienas pirmųjų iš tų, kuriuos man parodė. Iškart žinojau, kad jis turi būti filme.
Filmavimo aikštelėje buvo ir profesionalių, patyrusių aktorių, ir žmonių, niekad nebuvusių priešais kamerą. Kaip jie susikalbėdavo tarpusavyje?
Sunkiausias sprendimas – ką pasirinkti. Tarp aktorių turi būti chemija ir ryšys, tada maždaug 70 procentų darbo jau padaryta. Paskui reikia sukurti erdvę, kurioje abi pusės jaustųsi patogiai ir saugiai. Profesionalūs aktoriai taip pat dažnai būna labai jautrūs, to negalima pamiršti. Daug laiko skyrėme neprofesionaliems aktoriams, žavėjomės tuo, kiek savo gyvenimo jie mums atiduoda, rūpinomės, kad nesijaustų kaip po mikroskopu. Bet dažnai atsitikdavo, kad po komandos „Nufilmuota!“ jie lyg niekur nieko grįždavo prie pyrago, kuris baigė kepti krosnelėje, o mūsų profesionalai likdavo sumazgyti sudėtingų emocijų, bejėgiai. Aktorystė – jų gyvenimas, ir kai jie būna įsigyvenę į vaidmenį, iš tikrųjų atsiveria ir patiria didelius jausmus.
Dauguma „Klajoklių žemės“ personažų yra moterys. Kodėl?
Tarp klajoklių tikrai labai daug moterų. Matau dvi priežastis. Pirmoji – seksizmas darbe. Fern karta, tai yra dabartinės šešiasdešimtmetės ir septyniasdešimtmetės moterys, uždirbdavo daug mažiau už vyrus. O nuo atlyginimo priklauso socialinės paslaugos, pensija. Net jei moteris sunkiai dirbo visą gyvenimą, buvo slaugytoja ar dirbo statybose kaip Linda May, pabaigoje ji dažnai gauna juokingai menką pensiją, maždaug penkis šimtus dolerių. Iš to nepragyvensi.
Kitas faktorius – nuo lyties priklausomi gyvenimo keliai. Dauguma Fern ir Swankie kartos moterų rinkosi likti namie – augino vaikus, buvo namų šeimininkės. Vyrai dirbo, kad išlaikytų namus. Juos slėgė nemenka atsakomybė ir gal būtent dėl streso dažnas jų mirė pirmas. Todėl Amerikoje tikra pagyvenusių moterų, kurios prarado namus ir turėjo staiga pradėti ieškotis darbo, banga.
Ir dar. Tos kartos vyrams buvo labai svarbu pasididžiavimas. Visuomenė turėjo konkretų vyriškumo įsivaizdavimą. Amerikoje labai stiprus sėkmingo šeimos maitintojo ir alfa patino mitas. Todėl net mintis, kad negali turėti namų su balta tvora ir reikia gyventi automobilyje, tos kartos vyrams yra smūgis. Moterys šiuo požiūriu drąsesnės. Jos sako: „Nusispjaut! Vyras mirė, vaikai savarankiški, tad aš rengiuosi į kelią!“ Po daugelio metų, kai teko prižiūrėti namus, jos daug sumanesnės, organizuotesnės, sugeba lengviau prisitaikyti.
Kartais „Klajoklių žemėje“ už žodžius daug svarbesni vaizdai. Kaip kartu su operatoriumi Joshua Richardsu kūrėte vaizdų kalbą?
Man kinas pirmiausia yra vaizdų medija. Filmuojant man ir operatoriui svarbūs trys dalykai: pasaulis, arba aplinka, kamera ir aktoriai. Nuolat priimame sprendimus, kurį elementą pabrėžti. Joshua augo tarp Anglijos laukų, gamta jam labai artima, jis jautrus ir gali pastebėti gamtos ir žmogaus ryšį. Ieškojome amžinybės įspūdžio, kuriuo pasižymi didieji tapybos šedevrai.
Daugumą scenų filmavome per vadinamąją magišką valandą. Tai trumpa popietės akimirka, kai šviesa būna neįtikėtina. Per paskutines dvidešimt dienos minučių, kai saulė pamažu leidžiasi, vyksta kažkas magiška. Aštrios ribos nusitrina. Joshua genialiai sugeba tai išnaudoti.
Ar galėtumėte „Klajoklių žemę“ pavadinti klasikiniu amerikietišku kelio filmu? Ar Jus įkvėpė kuris nors chrestomatinis šio žanro filmas, ar svarbesnė buvo asmeninė kelionių patirtis?
Daug keliavau, yra tekę gyventi ir savo mašinoje, kai filmavau pirmuosius filmus. Ameriką pagimdė jos keliai. Ši šalis sukurta taip, kad tu nuolat judi, nesustingdamas vienoje vietoje. Tai jauna šalis, kurioje gyvendamas gali judėti tik greitkeliu, nuvažiuoji nuo jo, kai ko nors prireikia, o paskui sugrįžti atgal į kelią. Tad mane įkvėpė asmeninės klajonės po Ameriką. Bet ir mėgstamų amerikiečių kelio filmų turiu, kaip jų neturėsi. Pavyzdžiui, Denniso Hopperio „Nerūpestingas keliautojas“ („Easy Rider“) ar Guso Van Santo „Manasis Aidahas“ („My Own Private Idaho“) – nepaprastai man svarbus filmas apie du sutrikusius žmones. Prieš prasidedant filmavimui prašiau visų savo bendradarbių jį pažiūrėti.
Ar galima „Klajoklių žemę“ pavadinti filmu apie vienatvę?
Gal ir taip, bet man tai pernelyg garsus žodis – juk tai ir filmas apie bendrystę. Aptarėme tai su Frances McDormand, kurią laikau visaverte šio filmo bendraautore, ir nusprendėme, kad sukūrėme filmą apie tai, kaip surasti save vienatvėje ir išmokti gyventi santaikoje su savimi, kai aplink neskamba kiti balsai.
Parengė K. R.
