Kinas
Internetinis žurnalas dwutygodnik.com paskelbė didelį kinotyrininko, publicisto ir eseisto Jakubo Marmureko straipsnį „Pandeminio kino metai“. Pasak Marmureko, kovido epidemija uždarė kino teatrus visame pasaulyje, padėjo ant lentynų pasaulinius blokbasterius, kurių premjeros atidėtos geresniems laikams, sustiprino internetines kino platformas. Tačiau pandemijos įtaka neapsiriboja tik kino gamyba – pradeda rastis „pandeminis kinas“, portretuojantis gyvenimo karantino sąlygomis patirtį.
Marmurekas mano, kad pirmas atsakas į pandemiją buvo mažosios formos – trumpo metražo filmai, kuriuos užsakė internetinės kino platformos. HBO pagamino kelias serialo „Namuose“ („W domu“) versijas (ispanišką, suomišką, lenkišką), „Netflix“ pakvietė viso pasaulio kinematografininkus kurti namie. Marmurekas sako: „Akivaizdu, kad „mažasis pandeminis kinas“ labai greit suformavo kelis pasikartojančius tropus, kaip rodyti viruso pakeistą realybę. Pirmasis – karantino sąlygomis uždaryto menininko autoportretas. Lenkiškoje „Namuose“ versijoje, pavyzdžiui, matome Jaceką Borcuchą (filmo „Saldi dienos pabaiga“ režisierius – Ž. P.), savo Varšuvos bute priimantį sveikinimus 50-mečio proga (viskas nufilmuota stilingai nespalvotai). Kitas tropas – pora, kuri uždaryta namuose visą parą, septynias dienas per savaitę, paprasčiausiai pradeda nusibosti vienas kitam. Savo lenkiškoje „Namuose“ novelėje Magnusas von Hornas (filmo „Prakaituok“ režisierius – Ž. P.) portretuoja moters ir jos vyro, aktoriaus, besirengiančio vaidmeniui „koronos trileryje“, santykių krizę. Išėjimas iš namų apsipirkti, kelionė tramvajumi per ištuštėjusį Varšuvos centrą tampa žmonai atokvėpiu nuo vis labiau smaugiančios namų tikrovės. Išmiręs miestas – tai trečiasis raktinis „koronos kino“ motyvas. Trumpo metražo filmuose stebime vaizdus, nufilmuotus pro buto langą, tuščias gatves, uždarytas parduotuves, kadaise gyvybės pilnas viešąsias erdves.“
Pasak Marmureko, „mažasis pandeminis kinas“ rodo situacijas, kurios pažymėtos rutinos ir nuobodžio. Tačiau tokį nuobodį kine reikėtų bent jau problemizuoti. Tai pavyksta ne visada: „Karantino vaizdai dažnai virsta klišėmis. Nors ekrane parodytose situacijose atpažįstame savo pastarųjų metų patirtis, dažnai kyla įspūdis, kad iš tikrųjų kūrėjai nelabai turi ką svarbaus pasakyti.“
Marmurekas klausia, ar ieškant tikrų pandemijos vaizdų nebūtų prasminga dažniau prisiminti kino mėgėjus. Jo manymu, tokia prielaida remiasi Kevino Macdonaldo projektas „Life in a Day 2020“, kuris prieinamas jutube. Tai Macdonaldo ankstesnio projekto tęsinys – kolekcija vaizdų, kuriuos paprasti žmonės nufilmavo 2020 m. liepos 25 dieną. Ne visi vaizdai tiesiogiai susiję su pandemija ir jos tikrove, bet, pasak Marmureko, „nepaisant puikių didžiulės dokumentinės vertės fragmentų, projektas nuvilia kaip kolektyvinis pandemijos metų dienos portretas“.
Marmurekas nuomone, ir profesionalus, ir mėgėjiškas „mažasis pandeminis kinas“ apeina svarbų pandemijos patirties aspektą – nerealumo pojūtį, kurį patiriame mėnesius gyvendami uždaryti, tarp tų pačių keturių sienų, perdirginti socialinių medijų, televizijos, internetinių platformų turinio. Visa tai kartu gali prisidėti prie psichikos krizių, apatijos ir baimių.
Pasak Marmureko, pandeminę atskirtį kaip psichinės krizės būseną puikiai perteikia du britų filmai: Jonathano Glazerio „Strasbourg 1518“ ir Robo Savage’o „Host“: „Trumpametražio Glazerio filmo pavadinimas – asociacija su vadinamąja šokių epidemija, kuri atsitiko Strasbūre 1518-ųjų vasarą. Per liepos kaitrą moteris staiga pradėjo šokti gatvėje. Jos šokis buvo užkrečiamas, prie jo prisijungė vis nauji žmonės. Jie šoko iki išsekimo, sakoma, kad net iki mirties. „Šokio karštinė“ truko kelias dienas ir apėmė kelis šimtus žmonių. Glazeris surinko šokėjus ir šokėjas iš viso pasaulio. Kiekvienas šoka vienas priešais statišką kamerą, erdvėje, primenančioje kambarį, iš kurio išnešti baldai. Šokis pagal pulsuojančią elektroninę Micos Levi muziką – aistringas, beprotiškas, kartais kupinas nevilties. Choreografija tiesiog susieta su pandemijos situacija – viena šokėja šoka aplink medinį kubilą su vandeniu, kuriame staigiais judesiai bando nusiplauti rankas. Filmo montažas spartėja, tampa vis labiau klipinis, atskiros erdvės, menininkų siluetai, šokių judesiai susilieja į vieną ekspresyvią figūrą.“
Marmurekas pasakoja, kad interneto kaip demoniško apsėdimo erdvės motyvą rutulioja „Host“: „Visas filmas yra „Zoom“ sesijos įrašas. Grupė draugių ir vienas vyras pasamdo moterį – profesionalią mediumę – ir surengia tiesioginį spiritizmo seansą. Jie į tai žiūri nelabai rimtai, dar prieš prisijungiant mediumei šaiposi iš situacijos. Tačiau toks lengvabūdiškumas pavojingas – jis išprovokuoja demonišką, mirtinai pavojingą būtybę.“
Marmureko nuomone, „Host“ – ne tik puikus pandemijos sąlygomis sukurtas (režisierius nesusitiko su aktoriais, režisavo juos internetu, visi vaidino priešais kompiuterio arba telefono kamerą) siaubo kinas, bet ir metaforiškas į karantiną uždarytos britų vidurinės klasės portretas: „Britų siaubo filmas rodo, kaip tariamai saugi ir intymi namų erdvė virsta kalėjimu, o buvimas joje sukelia psichinę krizę ir baimę.“
Straipsnio autorius aptaria ir vadinamuosius pandeminius blokbasterius – filmus, kurie apie pandeminę patirtį kalba kino hitų, pagamintų tikintis sužavėti masinę publiką jei ne kino salėje, tai bent skaitmeninėse platformose, kalba. Tai Dougo Limano „Locked Down“ („HBO Go“), kurio veiksmas perkelia į Londoną. Mieste karantinas, filmo herojai – pora, kuri išsiskyrė po daug metų trukusių santykių, bet tebegyvena kartu. Jų gyvenimo keliai išsiskyrė, o priverstinis karantinas ir nieko nedarymas daro gyvenimą vis sunkiau pakeliamą. Pasak Marmureko, „Locked Down“ įgyvendina dvi žinomas kino schemas: viena vertus, romantinės komedijos apie meilės ryšį atnaujinančią sutuoktinių porą, kita vertus, vadinamojo heist movie – filmo apie pavykusį apiplėšimą. Abu herojus vėl suartina planas apiplėšti moters darbovietę – nepadoriai turtingą korporaciją, perkančią beprasmiškus prabangos produktus šlykščiai turtingiems individams.
Ne vienoje platformoje prieinamas Michaelo Bay’aus „Songbird“ perkelia į 2024 m. Los Andželą. Naujos viruso bangos pavertė JAV policine valstybe, valdoma visur esančios kariuomenės ir galingo Sanitarijos departamento. Sergantieji gyvena vietose, primenančiose koncentracijos stovyklas. Laisvai judėti mieste gali tik laimingieji, turintys atsparumą virusui, kuris žymimas žalia juostele ant riešo. Toks yra kurjeris Nikas. Veiksmas prasideda, kai jo merginai kyla grėsmė būti perkeltai į sergančiųjų stovyklą. Pasak Marmureko, abu šie filmai kelia tą patį klausimą: ar nuolat trunkančios mirtinos pandemijos vaizdai gali būti lengvos kino pramogos išeities taškas?
Straipsnio pabaigoje Marmurekas klausia, kokia bus svarbiausia pandemijos pamoka, ką prisiminsime, kai baigsis karantinas, skiepijimas. Ir atsako: „Gal viruso apnuoginta trapumo patirtis? Nes praėję metai parodė, jog užtenka akimi nematomos materijos dalelytės, apie kurią iš esmės net sunku pasakyti, ar tai gyvas organizmas, ar ne, kad ilgam laikui būtų paralyžiuota mūsų pažangi mokslo ir technikos civilizacija. Ši trapumo patirtis matyti daugumoje svarbiausių praėjusių metų filmų, kurie dažniausiai visiškai nesusiję su pandemija.“
Marmurekas mini Kitty Green filmą „Asistentė“ („The Assistant“, 2019), Elizos Hittman „Niekad, retai, kartais, visada“ („Never, Rarely, Sometimes, Always“, 2020), Emerald Fennell „Perspektyvi mergina“ („Promising Young Woman“, 2020), Dariuso Marderio „Metalo garsas“, („Sound of Metal“, 2020). „Pastarojo filmo herojus, sunkųjį roką grojantis būgnininkas Rubenas, ima prarasti klausą. Gydytojai negali pasakyti, kokia to priežastis, jie tik žino, kad permainos – negrįžtamos, o galiausiai laukia visiškas kurtumas. Rubenas bando spręsti problemas, padedamas techninių priemonių, implantų ir operacijos. Tačiau greit įsitikina, kad į ankstesnį gyvenimą, nepaisant brangios operacijos, nebesugrįš. Jis turi susitaikyti su gyvenimu kaip žmogus, nesugebantis normaliai girdėti.“
Marmurekas siūlo pasvarstyti, ar minėtus filmus persmelkusi melancholija netaps pokovidinės kultūros tonu, „net jei skiepai ims veikti santykinai greitai, o gyvenimas sugrįš į tariamą normalumą“. Jis primena, kad pačioje pandemijos pradžioje populiariausias buvo 2011 m. sukurtas Steveno Soderbergho „Užkratas“ („Contagion“): „Filmas daug klausimų numatė ir diagnozavo teisingai. (...) Epidemijos ištakas lemia Kinijos pramonės ekspansija, spartus žmonių ir prekių judėjimas XXI a. pradžioje ekonomikoje. Kartu Soderbergho kūrinys dabar atrodo kaip pernelyg optimistiškas praeities suvenyras. Epidemija jame primena ateivių iš kosmoso ataką, meteorito smūgį, staiga kilusį gaisrą – yra trumpa, staiga kilusi katastrofa, suvaldyta atitinkamų tarnybų veiklos bei vizionieriškų asmenybių, turinčių žinių ir valios veikti, pastangomis. Mūsų tikroji epidemija atrodė visiškai kitaip. Kol atsirado sugebantys su ja susidoroti holivudiniai didvyriai, epidemija virto nauja, nenormalia norma, besitęsiančia ypatinga pandemine situacija. Pakeliui ji apnuogino šiuolaikinių visuomenių lėtines ligas – nelygybę, nepakankamai finansuojamas socialines paslaugas, disfunkcines politines sistemas. Tos ligos nedings kartu su skiepijimo pabaiga, patyrus pandemiją mums bus sunku apsimesti, kad jų nematome, bet kartu horizonte nematyti jokio akivaizdaus vaisto, galinčio su jomis susidoroti. Todėl ir kyla postkovidinė melancholija – ilgesys pasaulio, buvusio iki 2020-ųjų kovo, apie kurį gerai žinome, kad gal iš pat pradžių jis buvo iliuzija, kad iš tikrųjų visai nėra ko ilgėtis.“
Marmurekas klausia, kaip išeiti iš šios melancholijos: „Gal bandant radikaliai permąstyti trapumo pamoką – individualią ir visuotinę, kuri ir buvo pandemijos patirtis? Įrašyti ją į mūsų politiką, ekonomiką, individualias ir kolektyvines gyvenimo strategijas, į pasakojimus, kurių padedami bandome suprasti pasaulį. Pandemijos laikų kinas atrodo ypač jautrus trapumui. Bet gal tai mes, jo žiūrovai, esame jam jautrūs? Žiūrime į herojus, kurie stiprūs gebėjimu priimti silpnybes. „Marvel“ ir DC superdidvyriai ant lentynų laukia geresnių laikų. Įdomiausias besikuriančio pandeminio kino klausimas skamba taip: ar kai situacija šiek tiek pagerės, nepanaudosime visos kino stiprybės tam, kad ištrintume trapumo patirtį ir pakeistume ją naujomis galios fantazijomis?“
Parengė Ž. P.
