Rizika – tai menininko pareiga

Šiųmetės Berlinalės nugalėtojas „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“ („Babardeala cu bucluc sau porno balamuc“, Rumunija, 2020) išsiskiria ir kinematografine forma, ir aktualia ištarme. Filmas buvo kuriamas pandemijos metais laikantis visų socialinės higienos taisyklių, bet kalba ne apie ją, o apie šiuolaikinę visuomenę, skendinčią veidmainystėje ir mele. Pateikiame Jude’s interviu Piotrui Gruszkowskiui ir Mateuszui Demskiui, išspausdintų leidiniuose „Gazeta Wyborcza“ ir „Dwutygodnik“, fragmentus.

Platintojai, matyt, laužo galvą, kaip išversti filmo pavadinimą.

Man reikėjo, kad jis būtų aštrus, nemandagus. Beje, angliška versija supaprastina originalų pavadinimą, kurio forma primena sensacingas bulvarinių leidinių antraštes. Vertėjams teks pakombinuoti.

Filmą pradedate aštria scena: matome išmaniuoju telefonu nufilmuotą mėgėjišką porno, kuriame nufilmuota mokytoja. Filmukas pateks į socialinius tinklus ir taps populiarus. Kaip į tai reagavo aktoriai, kuriems siūlėte vaidmenį?

Keli atsisakė vaidinti, tad įdarbinau profesionalų pornografijos aktorių, o Katia Pascariu šioje scenoje turėjo dublerę. Visą sceną nufilmavome per kokias dvi valandas. Filmavome mano prodiuserės kabinete, nes per pandemiją, kai bijodami viruso žmonės ne taip noriai įsileidžia kinematografininkus, būtų buvę pernelyg daug sumaišties aiškinant, kam mums reikia filmavimo erdvės ir kam joje tas vibratorius.

Kodėl nusprendėte, kad žiūrovai turi pamatyti tą įrašą?

Kad žinotų, kodėl kilo visa ta sumaištis. Norėjau, kad žiūrovas jaustųsi patekęs į tokią pat situaciją, į kokią patenka mokinių tėvai, – tarp kino ir vujerizmo. Tėvai dalyvauja susirinkime, kuris nulems mokytojos ateitį mokykloje. Per susirinkimą, jai dalyvaujant, rodomas tas įrašas, kaip ji užsiima seksu.

Išeities taškas buvo mano pokalbiai su draugais apie realias situacijas ne tik Rumunijoje, kai mokytojai prarado darbą dėl to, ką darė privačiai. Paaiškėjo, kad ši tema sukelia visiškai neadekvačias emocijas. Todėl mane domino ne tiek mokytoja ir jos sekso vaizdajuostės, kiek tai, kokias žmonių emocijas išlaisvina tokia situacija, kokius prietarus ir pasaulėvaizdžius ji atveria. Svarsčiau, kas dabar laikoma obsceniška ir kodėl. Mėgėjiškas porno, kuris taip piktina tėvus, atrodo visiškai nekaltas, palyginti su kasdieniu elgesiu ir reiškiniais, į kuriuos paprasčiausiai liovėmės kreipti dėmesį. Pripratome prie mus supančio pasaulio obsceniškumo – prie neapykantos aktų, prievartos, išnaudojimo, prie vulgarios kalbos ar įprasto nemandagumo.

Chamizmą stebime jau pirmoje filmo dalyje, kai herojė eina Bukarešto gatvėmis.

Tai galimybė įsižiūrėti į gyventojus, ir kuriančius tą miestą. Kaip jie elgiasi vienas su kitu, kaip traktuoja viešąją erdvę, pavyzdžiui, prisimenant kad ir nelegalaus parkavimo ir šaligatvių užstatymo katastrofą. Šių scenų nerežisavau, bet juk obsceniškumo pėdsakų rasime ir naujausioje istorijoje. Atitinkama strategija juos atpažinti tampa montažas. Išimtas iš pradinio konteksto arba tvarkos, pavyzdžiui, linearinės, vaizdas ir supriešintas su kitu pakeičia ligtolinę perspektyvą. Atskleidžia aspektus, kurių anksčiau nepastebėdavome.

Kelias nuo pasipiktinimo blogu mokytojos elgesiu iki jos pavadinimo kekše, Rumunijos istorijos, sąmokslo teorijų, kaltinimų žydų propaganda, George’o Soroso ar Billo Gateso užsakyta veikla yra trumpas. Tą Pandoros skrynią taip lengva atidaryti!

Kai kas priekaištauja, kad filme viskas perdėta, bet aš jį laikau škicu, santrumpa. Tai man leido į jį sudėti viską, ką norėjau, nejaučiant būtinybės ką nors išmesti. Nežinau, ar tai anekdotas, ar tiesa, bet Roberto Rossellini esą gynė Charlie’o Chaplino filmą „Karalius Niujorke“ sakydamas: „Tai laisvo žmogaus filmas.“ Labiau nei sukurti „gerą filmą“ mane domina galimybė sukurti jį savaip. Ieškau kad ir trupinėlio laisvės. Žinoma, geriausia būtų, jei pavyktų ambicijas sutaikyti, sukurti gerą filmą, išsaugant meninę laisvę. Matau pernelyg daug filmų, kurtų visiškai kontroliuojant, rafinuotų, bet nesiimančių jokios rizikos. Tačiau rizika – menininko pareiga. Klaida yra įrašyta į mūsų likimą. Sunku kalbėti apie kinematografininko laisvę atsietai nuo finansavimo sistemos. Po 2015 m. sukurto „Aferim!“ ir metais vėliau filmuotų „Randuotų širdžių“ man buvo daug lengviau gauti finansavimą. Berlyne gavau „Sidabrinį lokį“ ir visi sakė: „Esi puikus režisierius, norėčiau su tavimi dirbti.“ Dokumentinė esė „Mirusi šalis“ bei „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“, keliantys daug sudėtingesnes rumunų antisemitizmo ir nepatogios tiesos apie nusikaltimus prieš žydus temas, jau nebuvo tokie sėkmingi. Bent jau dauguma kino žmonių Karlovi Varų apdovanojimo nelaiko sėkme. Staiga prodiuseriai nuo manęs nusisuko. Savo kailiu pajutau bendruomenės veidmainystę. Retai kas žiūri, su kokiu projektu ar kūrėju turi reikalą, viską lemia pasiekimai. O pandemija tapo idealiu pasiteisinimu, kad nereikia imtis jokios rizikos.

Jūs tikrai turite priekaištų Rumunijai.

Žinoma, kad turiu! Bet, ko gero, kiekvienas susiduria su kokia nors problema dėl savo šalies, manau, kiekviena visuomenė daugiau ar mažiau nuvilia. Jei paklausi prancūzo, jis greičiausiai atsakys, jog Paryžius – tokia siaubinga vieta, kad joje ilgai neištversi. Jūs man pasakysite, kad Lenkiją reikia aplenkti iš tolo ir kad tai, kas pas jus vyksta, yra baisu. Iš to, ką žinau, tai, kas dabar vyksta Lenkijoje, tikrai baisu! Manau, tai sveika, tiesiog natūrali reakcija, kad negyventume visiškai sutardami su tuo, kas mus supa, kas vyksta aplink. Jeigu ir turiu kokią problemą dėl savo šalies, tai yra ne giliai Rumunijos tikrovėje įsišakniję dalykai, kurių pakeisti neįmanoma. Akis bado mūsų smulkūs įpročiai, kuriuos būtų galima neutralizuoti, turint bent šiek tiek geros valios.

Ką reiškia „smulkūs įpročiai“?

Sąrašas būtų gana ilgas, kad išvardyčiau viską, mums neužtektų laiko. Pirmas į galvą atėjęs pavyzdys – automobilių statymas kur papuola. 

Sakote, kad ypač erzina smulkmenos, tačiau filmas iškelia į paviršių didesnį purvą. Padalijote „Nesėkmę dulkinantis, arba Šelmišką porno“ į tris dalis, iš kurių vieną pavadinote „trumpu anekdotų, ženklų ir stebuklų žodynu“. Ekrane pasirodo žodis, kurį iliustruoja nuotraukos ir vaizdo įrašai, o kartu ir paaiškinimas – trumpas komentaras, anekdotas ar citata. Iš viso filme 26 tokios sąvokos. Ar tai reikia suprasti kaip „alternatyvų“ gidą po Rumuniją?

Taip, tai tam tikra dėlionė, iš kurios atsiranda mūsų tikrovės vaizdas. Visos sąvokos, net liečiančios praeitį, atsispindi šiuolaikinėje Rumunijoje. Požiūris į čigonus ir žydus, seksizmas, religinis radikalizmas, griaunantys socialinius ryšius idėjiniai skirtumai, pagaliau – neišsakyta, nepatogi tiesa apie istoriją. Bet turiu pabrėžti, kad ši mozaika nėra beformis mišinys asociacijų, citatų, istorinių analogijų ar internete rastų šiuolaikinių filmukų. Kiekvienas segmentas apgalvotas. Taip pat rinkausi tuos elementus, kurie daugiau ar mažiau siejasi su pagrindine filmo tema.

Žiūrėdamas mokytojos ir tėvų sceną svarsčiau, ar turėjote progą dalyvauti tokiuose audringuose susirinkimuose.

Turiu du vaikus, tad gana dažnai lankausi susirinkimuose mokykloje. Ir kiekvieną kartą mane stulbina, iki ko gali atvesti grupės tėvų susitikimas. Žmonės nevaldo jausmų, dingsta visi stabdžiai, staiga jie ima rodyti savo tikrąjį veidą – demonstruoja tai, kuo iš tikrųjų tiki, kokias vertybes išpažįsta. Man, kinematografininkui, kyla problema, nes, pavyzdžiui, dauguma tėvų nėra suinteresuoti meniniu savo vaikų auklėjimu. Ne kartą per susirinkimą esu girdėjęs, kad menas nenaudingas. Kad reikėtų sumažinti mokymo programas iki matematikos ir anglų kalbos, kad vaikas turi būti mokomas siekti profesinės sėkmės, o ne užsiimti kvailystėmis. Tačiau rezultatas apgailėtinas, nes taip auga visuomenė, nesugebanti kritiškai mąstyti, karta, kuri tik kartoja savo tėvų lūkesčius ir gyvenimo modelį.

Filme tėvų susirinkimas greitai virsta stipriai šaržuotu ideologiniu karu. Ar teko per tėvų susirinkimus girdėti apie „žydišką propagandą“?

Daug pokalbių ir situacijų paėmiau iš gyvenimo, kitas padidinau arba prirašiau pats. Nepamirškite, kad tai pirmiausia socialinė karikatūra ir satyra. Bet buvo atvejų, ypač pastaraisiais metais, kai susirinkimai vyko nuotoliniu būdu ir teko matyti bei girdėti minėtus žodžius. Nepristigo ir diskusijų apie sąmokslo teorijas, susijusias su koronavirusu. Jei apie tai klausiate, mano filmas nėra toli nuo Rumunijoje vyraujančio ideologinio klimato. Mano tautiečiai sugeba viską paversti sąmokslo teorija (juokiasi).

Ar Rumunijoje vyksta diskusija apie pornografiją ir seksualumą? Juk tai pagrindinė susirinkimo ir viso filmo tema.

Nežinau, kokia yra lenkų patirtis, bet pas mus komunistų valdymo metais bet koks seksualumo rodymas buvo uždraustas. Nebuvo jokios pornografijos kioskuose, nebuvo televizijoje, net knygose tokie fragmentai buvo cenzūruojami. Kad ir pirmasis Jameso Joyce’o „Uliso“ leidimas rumuniškai 1980-aisiais, kuriame viskas ištrinta. Neseniai palyginau šią versiją su originalu. Kai kuriose vietose tai visiškai skirtingos knygos! Po revoliucijos mūsų visuomenės požiūris į seksą pasidalijo į dvi kraštutines kryptis. Viena vertus, žmones užliejo neįtikėtinai vulgari pornografijos vizija. Iki šiol parduotuvėse galima rasti visus tuos šlykščius seksistinius žurnalus, vieno jų išraiškingas pavadinimas „Prostitucija“. Bet yra ir kita medalio pusė – perdėtas puritoniškumas. Sekso yra visur – laikraščiuose, reklamose, gatvėse. Pornografinių filmų obsceniškumas greičiausiai yra niekinis, palyginti su tuo, kas mus supa. Nepaisant to, daug žmonių dedasi šventeivomis, tvirtina esantys skaistūs, šlykštisi žodžiu „seksas“, lyg tai būtų iškrypimas. Ir kaltina kitus jaunimo demoralizavimu bei pasikėsinimu į tradicines vertybes.

Ar Rumunijos mokyklose per pamokas kalbama seksualumo tema?

Rumunijoje tokia edukacija neegzistuoja. Be abejo, tam didelę įtaką turi Bažnyčia. Rumunų dvasininkai negali net pagalvoti, kad mokyklose galima mokyti apie kontracepciją, abortus, homoseksualumą ar seksualines fantazijas. Jų teigimu, apie tokius intymius dalykus reikia kalbėtis namie, už uždarų durų. Akivaizdu, kad tai nevyksta, o seksualinės edukacijos stoka mokyklose turi baisių pasekmių. Rumunijoje nepilnamečių motinų – daugiausiai Europoje. Merginos nesuvokia savo seksualumo ir savo pasirinkimo pasekmių.

Nepalikote iš Bažnyčios sveikos vietos. Rumunų dvasininkija Jums nepatinka?

Pasistengsiu atsakyti kuo delikačiau (juokiasi). Jei rimtai, nenuvertinu Bažnyčios institucijos egzistavimo ir savo filme visai nepuolu tikinčiųjų. Beje, manau, kad visi jaučiame, o aš tikrai jaučiu, tam tikrą dvasingumo poreikį. Man artimi Wittgensteino žodžiai, kad visatos egzistavimas savaime yra stebuklas, kad tai kažkas mistiška. Mano problema tik ta, kad pakeliui tam tikri dalykai, susiję su tikėjimu, pasimetė. Bažnyčia iš esmės tapo politine institucija, bandančia kištis į individų gyvenimo būdą. Taip pat ir į netikinčiųjų. Ar žinote, kad prieš porą metų pas mus įvyko prieš LGBT asmenis nukreiptas referendumas, kurio tikslas buvo pakeisti konstituciją ir apibūdinti šeimą kaip „moters ir vyro ryšį“? Šią akciją rėmė rumunų Stačiatikių bažnyčia, įkalbinėdama tikinčiuosius eiti balsuoti. Pas mus yra taip. Ir niekas nerodo, kad artimiausiu metu galėtų pasikeisti. Bažnyčia dabar galingesnė nei prieš Rumunijai įstojant į Europos Sąjungą, ji gauna ir didesnę paramą bei dotacijas iš valstybės.

Jūsų filmas balansuoja ties rimtumu ir klounada, tragizmu ir juoku. Tarp smarkiai perdėtos parodijos ir sukrečiančios socialinės diagnozės. Ar jį kūrėte jausdamas socialinę misiją, ar tai labiau buvo žaidimas kinu?

Hmmm... Misija, be abejo, per didelis žodis, o tik fun neužtenka, kad ką nors sukurtum. Juk ir filme yra tokia citata: „Žmogaus gyvenimas yra kartu tragedija ir komedija.“ Manau, tai tinka kiekvienai meno rūšiai. Visiems visada atrodo, kad kinas atsirado kaip mugės pramoga. Diskusijose apie kino pradžią dažnai pamirštama, kad savo ištakose, o gal iš pat pradžių, kinas buvo ir pažinimo įrankis. Pirmųjų judančių paveikslėlių kūrėjai Étienne’as-Jules’is Marey ar Eadweardas Muybridge’as – didieji kino protoplastai – šį įrankį naudojo tikrovės studijoms. Jie neketino suteikti žmonėms pramogos. Dabar man artimiausia idėja sutaikyti tuos du požiūrius. Sujungti sociologinę diagnozę su parodija, išsidirbinėjimu, kvailiojimu.

Parengė K. R.