Noriu, kad žmonės išmoktų mėgautis tuo, ką pamatė

Pernai Taivano režisierius Tsai Ming-liangas po septynerių metų pertraukos sugrįžo į didįjį kiną. Filmas „Dienos“ („Rizi“, Taivanas, 2020) rodytas Berlinalėje, o dabar jį galima pamatyti ir virtualioje „Kino pavasario“ programoje. Du „Dienų“ herojus – Kaną (nuolatinis Tsai Ming-liango filmų aktorius Lee Kang-shengas) ir migrantą iš Laoso Noną (Anong Houngheuangsy) – kankina vienatvė. Kanas serga nežinoma liga, Nonas dirba masažo salone. Vieną dieną jie susitiks.

„Dienos“ – radikalus filmas, režisierius atsisakė net subtitruoti dialogus, kurių ir taip filme beveik nėra. Pateikiame kelis fragmentus iš Marato Šabajevo (colta.ru) interviu su režisieriumi apie filmą ir apie pandemijos įtaką gyvenimui. 

„Dienos“ – Jūsų pirmasis pilnametražis vaidybinis filmas per pastaruosius septynerius metus. Kodėl po eksperimentinių projektų nusprendėte grįžti prie formos, kurios tarsi jau ir atsisakėte?

Kai 2013-aisiais pasirodė „Benamiai šunys“, nusprendžiau atsisakyti tradicinio kino. Man visa tai truputį pabodo, norėjau išbandyti save kitose meno srityse, į kurias jau buvau sulaukęs kvietimų, – teatre ir VR (virtuali realybė). Tada Lee Kang-shengui prasidėjo problemos dėl kaklo, jam teko nuolat gydytis. Mačiau, kaip jis kenčia. Tai truko trejus ketverius metus. Tos kančios atrodė tokios realios, kad ėmiau filmuoti kai kurias scenas, pavyzdžiui, kaip jis vaikšto į adatų terapijos seansus. Nemaniau, kad ką nors sulipdysiu iš tų įrašų, tiesiog filmavau gyvenimą – tai darau visada. Tailande sutikau Anongą Houngheuangsy. Mane sudomino jo gyvenimo būdas, kurį taip pat filmavau be jokių konkrečių tikslų. O paskui man šovė į galvą sujungti tuos du gyvenimus. Tada ir kilo noras sukurti visavertį filmą. Tai nebuvo iš anksto suplanuotas projektas, tiesiog buvo filmuojama trejus ketverius metus. Visą tą laiką nesilioviau filmavęs. Kai prieš kelerius metus pareiškiau nebekursiąs vaidybinio kino, sprendimas buvo susijęs su tuo, kad nemėgstu dirbti tradiciniu formatu. Svarstyti komercinį potencialą, biudžetą, planuoti filmavimo laiką man nepatinka. O čia pavyko viską padaryti kitaip, ištęsti kūrimo procesą kelerius metus.

„Dienos“ atrodo kaip 1997 m. sukurtos „Upės“ tęsinys. Šiame filme Lee Kang-shengo herojų taip pat kankina nežinoma liga.

Man įdomus terapijos procesas, juk kiekvienas žmogus turi sveikatos problemų. Filme „Upė“ ši istorija prasideda, „Dienos“ gali būti pavadintos savotišku tęsiniu, nes kalbama apie tą pačią ligą. Gal teks kurti ir trečią filmą šia tema, nors nenorėčiau.

Svarbų vaidmenį filme atlieka muzikinė dėžutė. Kodėl pasirinkote Chaplino „Didmiesčio žiburių“ temą?

Jau antrą kartą naudoju šią melodiją – pirmąkart ji skambėjo filme „Nenoriu miegoti viena“. Man ji labai patinka, nes apgaubia raminančiu efektu: gali paguosti žmogų, jei šis jaučiasi vienišas, serga ar patyrė nesėkmę. Muzika tampa tuo elementu, kuris nuramina abu personažus. Ir dar padedamas muzikinės dėžutės norėjau parodyti, kad gyvenime daug kas kartojasi. Jis dažnai sukasi ratu kaip kad Lee Kang-shengo liga. Atrodo, kad pasveikome, bet liga vėl gali paūmėti. Toks ir pasaulio mechanizmas. Dėžutę padovanojo mano prodiuseris, kai kartu lankėmės Amsterdamo kino festivalyje. Paskui aš padovanojau dėžutę Anongui Tailande. Tačiau teko paprašyti grąžinti, kai jos prireikė filmui. Viskas mūsų gyvenime cikliška.

Pasikartojimo motyvas susijęs su vaiduokliais, kurie Jūsų filmografijoje užima svarbią vietą. Gal ir „Dienos“ yra toks vaiduoklis, grąžinantis į tuos laikus, kai lėtasis kinas (slow cinema) buvo madingas kino festivaliuose?

Mėgstu kurti kiną, kuris maksimaliai arti realybės, todėl laikas mano filmuose kiek įmanoma natūralus. Neleidžiu kinematografo priemonėms (montažui ir pan.) pagreitinti laiko, bet siūlau pamatyti tai, kas vyksta, natūraliai. Mano filmuose retai sekama konkreti istorija, stengiuosi parodyti gyvenimą – ne ką nors konkretaus, o gyvenimą apskritai. Žiūrovas turi jį pamatyti. Tai sunaikina bedugnę tarp jo ir personažų. „Meinstryminio“ kino auditorija nori pasinerti į ekrano gyvenimą. Neturiu tokio tikslo. Noriu, kad žmonės išmoktų mėgautis tuo, ką pamatė. Žinoma, daugumai tai nėra artima, todėl jiems bus sunku. Bet atviresni žmonės lengvai pajus kažką panašaus, ką patiria paveikslų galerijoje. Tai grožėjimosi menu procesas.

Dabartinė epidemija gerai rimuojasi su lėtuoju kinu. Apichatpongas Weerasethakulas parašė pusiau humoristinį laišką, kuriame tvirtina, kad visuotinė izoliacija pavers žmones idealiais žiūrovais, išmokusiais stebėti.

Apie tai dar negalvojau. Mano gyvenimo ir kūrybos būdas visada buvo lėtas. Žinoma, pandemija paveikė ne vieną, mane taip pat. Atsirado galimybė rinktis, užsiimti ne tik darbu. Dabar turime laiko mėgautis skirtingais filmais. Žmonės jau nebeprivalo žiūrėti tik tai, ką žinojo iki tol. Tai gali paveikti žiūrovus. Epidemija atvėrė kitus stebėjimo, pažinimo, apžiūrinėjimo formatus, kurie, viliuosi, domins publiką ir vėliau.

Parengė Ž. P.