Kinas
Agnieszkos Holland filmas „Šarlatanas“ atsidūrė trumpajame „Oskarų“ kandidatų sąraše – filmą pristatė Čekija. Jis gali tapti trečiu šiam apdovanojimui nominuotu režisierės filmu. Prieš tai skirtingais metais jau buvo nominuoti „Karti pjūtis“ ir „Tamsoje“. Krzysztofas Kwiatkowskis interviu leidiniui „Gazeta Wyborcza“ paklausė Holland, ar jai svarbūs tokie apdovanojimai. Holland žodžiais, „asmeniškai nebūtinai, apdovanojimai nekeičia mano požiūrio į juos. Bet jie svarbūs filmui. Kiekvienas filmas yra kaip naujas vaikas: dovanos vyresnėliams nepagerina jo gyvenimo. Todėl džiaugiuosi reklamine parama, kurią „Šarlatanui“ suteiks trumpasis sąrašas. Dėl tos pačios priežasties būčiau laiminga, jei tai virstų nominacija.“
Atsakydama į Kwiatkowskio pastabą, kad ji vis dažniau grįžta į Čekiją, į Prahą, kur studijavo, Holland sakė: „Gal tai signum temporis – senatvėje grįžtu į jaunystę? Prisimenu įvykius ir vietas, kurie mane suformavo. Juk būtent Prahoje patyriau visas įmanomas gyvenimo iniciacijas. Prieš kelerius metus filmas „Degantis krūmas“ suteikė galimybę sukurti asmenišką pasakojimą apie 7-ojo dešimtmečio pabaigos Čekiją ir apie 1968-uosius. Tai juk taip pat mano biografijos fragmentas.“ Pasak Holland, kalėjime praleistas laikas buvo trumpas ir nepaliko traumos: „Beje, juk niekas nesako, kad žmogų formuoja šviesūs įvykiai. Ar matau ir čekų silpnybes bei tamsiąją pusę? Gyvendama įvairiose šalyse ir kultūrose išmokau vieno: neegzistuoja tauta ar visuomenė, kuri turėtų imunitetą blogiui.“
Savaime suprantama, kad interviu netruko pasukti link Lenkiją sukrėtusių protestų. Holland prisipažino, kad jie padarė įspūdį, ypač masinis moterų streikas. Ji mano, kad „permaina yra reali. Naujoji karta jau mąsto kitaip. Jaunų moterų nepavyks taip lengvai suvaryti atgal į vištidę. Ar šis judėjimas prisidės prie politinių permainų? Nežinau. Tai jau priklauso nuo visų mūsų, o už visus negalime atsakyti.“ Bet žurnalisto paklausta, ar „Šarlatanas“ netaps toks pat pranašiškas kaip pagal Olgos Tokarczuk knygą sukurtas „Pėdsakas“, po kurio vyriausybė ėmėsi kovoti su ekologais, ar žiniasklaidos laisvę pabrėžęs „Ponas Džounsas“, Holland nuramino: „Nereikia perdėti. Aš gal tik truputį anksčiau už kitus užduodu kai kuriuos klausimus. Visiškai neįsižeisiu, jei šis mano filmas nebus pranašiškas. Turiu savo profesiją. Neprivalau būti pranašė.“
Leszeko Kołakowskio biografija
Iš lenkų filosofo Leszeko Kołakowskio (1927–2009) veikalų lietuviškai galima perskaityti tik knygą „Mini paskaitos apie maksi dalykus“. Gal ateis laikas ir svarbesniems veikalams, o Lenkijoje neseniai pasirodė Zbigniewo Mentzelio parašyta filosofo biografija „Kołakowskis. Pasaulio skaitymas“ („Kołakowski. Czytanie świata. Biografia“, 2020), kurią išleistą lietuviškai sunku įsivaizduoti. Marekas Beylinas knygos recenziją, išspausdintą „Gazeta Wyborcza“, pavadino „Kołakowskis – pats tas mūsų problemoms spręsti“. Ji prasideda teiginiu: „Gandai, kad Leszeko Kołakowskio mintis mirė kartu su juo, pasirodė klaidingi. Nes tai, ką Kołakowskis mums siūlo dabar, audringais laikais, kaip gyvenimo pagrindą ir požiūrį į jį, tebėra svarbu. Jo „taikomoji abejonės filosofija“ (toks pavadinimas man ateina į galvą) neprislegia dogmomis ar Autoriteto Tiesa. Užuot skelbęs, kaip yra, jis siūlo tropus, kaip bandyti sužinoti tiesą nepermatomame pasaulyje ir gyventi oriai. Tai rezignacija? Ne, greičiau akumuliuota išmintis laikų, kuriais Kołakowskiui teko gyventi.“ Beylinas sako, kad tuo įtikina ir Mentzelio knyga, ir priduria, jog Mentzelio suformuluota Kołakowskio taisyklė „taip, bet...“ veikė ir gyvenime: „Kołakowskis neišsižada žmonių, kurių pažiūrose ar elgesyje įžvelgė konformizmą, pasaulėjautos aklumą ar etiniu pasirinkimu besivadovaujančią megalomaniją. Tvirtai ginti savo vertybes ir minkštai traktuoti žmones kartu su jų silpnybėmis ir ribotumais – tai jo „taikomoji etika“. Ją verta taikyti ir mūsų laikais.“
Beylinas mano, kad tokį požiūrį suformavo stalinizmo, į kurį Kołakowskis buvo įsitraukęs, ir jo išgujimo iš savęs patirtis. Atmintis apie šią praeitį buvo neištrinamas jo gyvenimo perspėjimas. Todėl filosofas taip alergiškai reaguodavo į įvykius, kuriuose pamatydavo angažavimosi pėdsakų, kad ir į studentų maištus 1968-aisiais Vakaruose. Išpuoliai prieš akademinius autoritetus jam asocijavosi su jo ir jo draugų veiksmais, kai dar buvo jauni stalinistiniai chunveibinai. Pasak Beylino, vertindamas savo praeitį Kołakowskis pabrėždavo, koks patrauklus degradavusių karo ir pokario vertybių bei normų pasaulyje buvo siekis save apakinti, brėžiant tiesius ir vienintelius mąstymo ir veiklos takus, kaip stipriai visus veikė „geresnio pasaulio mitas“. Beylino nuomone, tai tiksliau diagnozavo Miłoszas: „Žmonėms, neprisimenantiems pokario dešimtmečio, nelengva suvokti triumfuojančią marksistinio tikėjimo jėgą, prie kurios tada linko geriausi abiejų padalytos Europos dalių protai. Šis periodas taip greit pamirštamas, kad nuolat skamba klausimas, kodėl tiek daug intelektualų tapo savo aklumo aukomis. Tačiau išmintingiau būtų klausti, kodėl kai kurie nepasidavė gundymui.“
Beylinas mano, kad atgailaudamas ir jausdamas atsakomybę už praeitį Kołakowskis ir parašė knygą „Svarbiausios marksizmo kryptys: atsiradimas – raida – žlugimas“ (1976–1978), kuri skatina kiekvieną, išpažįstantį kokį nors idėjinį tikėjimą, susimąstyti apie galimas niūrias tokio tikėjimo pasekmes. Beylinas rašo: „Ne tik demokratai kairuoliai turi prisiminti komunizmą kaip vieną iš savo įsitikinimų versijų ir jausti moralinę atsakomybę už leninizmą ir stalinizmą, kad ir kaip toli tai būtų nuo jų pažiūrų. Nuo tokios pareigos nėra laisvi ir liberalai. Kaip dalį savo idėjinio bagažo jie turi nešti tai, kad ekonominis liberalizmas ir apskritai kapitalizmas lengvai mezga sąjungas su autoritarine valdžia. Ir kad tai, kas neoliberalų atveju yra aklas tikėjimas rinka, veda prie milžiniškos nelygybės ir socialinio neteisingumo, kurie savo ruožtu sprogdina demokratijas.“ Todėl „niekas neturi teisės teigti, kad yra nekaltas ir be išlygų priklauso tik gerajai pasaulio daliai, tą blogąją palikdamas kitiems. Tai reikštų atsisakyti moralinės ir intelektualinės pareigos grumtis su blogiu, tūnančiu kiekviename pasaulėžiūriniame tikėjime. Būti budriems, vertinant savo įsitikinimus ir jų idėjines genealogijas, – tai perspėjimas ir mūsų laikams.“
Aptardamas daugiau nei penkis šimtus puslapių apimančią Kołakowskio biografiją, Beylinas primena ir daugiau mūsų laikais aktualių minčių. Pavyzdžiui, kad klausimas, kaip gyventi pasaulyje, kuriame neliko ankstesnio tikrumo bei aiškių pasaulėžiūros rėmų, buvo aptariamas ir politiniuose, ir filosofiniuose Kołakowskio tekstuose. Beylinas pabrėžia: „Pirmiausia susitaikykime su pasaulio, mūsų gyvenimo ir išpažįstamų vertybių prieštaringumu ir priimkime į mūsų pažiūras, troškimus ir veiksmus įrašytą nenuoseklumą. Juolab kad pernelyg vientisa pasaulėžiūra visada atsisuka prieš kitus žmones, iš kurių reikalauja paklusnumo. „Visiškas nuoseklumas yra tapatus praktiniam fanatizmui, nenuoseklumas yra tolerancijos šaltinis“, – rašė Kołakowskis. Taigi, kai apleisti dogmų dairomės Tiesos, objektyvių tikrovės funkcionavimo taisyklių (o kas nejaučia tokių pagundų?), turime prisiminti, kad „pagrindinio principo ieškojimas yra tiesiog tokia pat nesunaikinama kultūros dalis, kaip ir tokio ieškojimo neigimas“.“
Kritikų karai
Rusų leidinio „Afiša Daily“ vyriausiasis redaktorius Trifonas Bebutovas paskelbė straipsnį „Užsiimkite savimi“. Jis prasideda taip: „Pastaruoju metu vieni kritikai vis dažniau pasisako prieš kitus: Antoną Doliną kaltina korupcija, Zinaidą Prončenko – tuo, kad būdama heteroseksuali pristato LGBT filmus. Šis tarpusavio santykių aiškinimasis tampa vis svarbesne kritinio proceso dalimi.“ Toliau Bebutovas aiškina, kodėl jam nepatinka ši situacija. Jis mano, kad iš savo moralinės viršenybės aukštumų kai kurie kritikai primeta kolegoms naują mąstymą, bet abiejų pusių dialogas apsiriboja fraze „OK, boomer“, ir tai gana beprasmiška. Bebutovo nuomone, panaši retorika atrodo visiškai nereikalinga: „Kritikų kritikai jaučiasi vaikų darželio auklėtojais, o tuos, apie kuriuos jie rašo, laiko mažais vaikais. Tai moralinis diktatas. Jie verčia abejoti visais, išskyrus savo sekėjus. Todėl noriu visiems tiems kritikams pasiūlyti užsiimti savimi.“ Pasak Bebutovo, tokie kritikai dažnai problemą sieja su konkrečiomis personalijomis, bet nebando žiūrėti plačiau – kalbėti ne apie tai, kad, jų manymu, yra tam tikrų keistuolių, o apie tai, kad mus supa vyriškos jėgos kultūra, prievartos ir neapykantos kultūra, kurios yra neištyrinėtos ir kuriomis niekas nenori užsiimti. Kaip mes spręsime šias problemas? Kaip ir kada pereisime prie apibendrinimų?“
Iš pavyzdžių galima suprasti, kad Bebutovas kritikuoja išeivius iš didžiųjų leidinių, sukūrusius nuosavus tinklalapius internete ir kitose skaitmeninėse medijose. Kalbėdami apie kolegų korumpuotumą jie pabrėžia, kad rašoma pernelyg daug giriančių recenzijų. Tačiau pamiršta, kad šalia šių publikacijų yra ir tokių, kurių „herojai“ puldinėja ir autorius, ir leidinių redaktorius. Dažnai puolama nepateikiant jokių korupcijos įrodymų. Dar vienas kaltinimas – esą tokia kritika naudinga tik verslui, o ne skaitytojams. Bebutovas klausia, ar gyvybingas būtų leidinys, kuris aptarnautų tik verslą, ir mano, kad tokia diktato retorika pavojinga, nes jos rezultatas – susiskaldymas, vienodumas ir apsitvėrimas.
Bebutovo nuomone, šie kritikai kuria naują diktatą, kurio tikslas – nustatyti kritiko gender, seksualinę ir socialinę priklausomybę. Atskiru kaltinimu tampa priklausymas privilegijuotai grupei: jei tau pavyko gimti inteligentiškoje, tegu ir neturtingoje šeimoje, tu jau savaime negali kritiškai pažvelgti į save, tačiau pamirštama, kad netalentingi žmonės matomi iš toli. Pasak Bebutovo, „žiūrovas ir skaitytojas visada moka jei ne rubliu, tai bent peržiūra, tad palikime jam pasirinkimo teisę“.
Bebutovas piktinasi: „Jie tiesiog rašo skundus vieni apie kitus, kuriuose raportuoja, kad žmogus, „būdamas kino kritikas, bet nebūdamas LGBT atstovas, neturi teisės pristatyti filmo apie LGBT.“ Tada reikia paklausti: ar galime įsivaizduoti baltąjį cislytį vyrą, kuris išmano queer kultūrą geriau už tos kultūros atstovą? Žinoma, kad taip. Ar, pagal jų logiką, heteroseksualas negali jausti empatijos homoseksualui, o toks teiginys iš esmės devalvuoja bet kokią šiuolaikinę vertybių sistemą? Priminsiu, kad himną naujajam jausmingumui „Mėnesiena“ sukūrė heteroseksualas Barry Jenkinsas, o apie tai net neseniai juokavo filme „Malkolmas ir Mari“. Istorijoje žinoma daugybė pavyzdžių, kai vieną diktatą keitė kitas, esą dar teisingesnis ir šviesesnis, o prie ko tai privesdavo, prisimena visi.“
Parengė Ž. P.
