Kinas
Nuo kovo 4 d. virtualioje „Skalvijos“ kino salėje galima pasižiūrėti du japonų kino klasiko Yasujiro Ozu (1903–1963) filmus – „Vėlyvas pavasaris“ („Banshun“, 1949) ir „Tokijo apysaka“ („Tokyo monogatari“, 1953).
Ozu filmus pradėjo kurti 4-ajame XX a. dešimtmetyje. Šiuolaikiniam žiūrovui jo kūryba pirmiausia asocijuojasi su estetiniu minimalizmu, techninių priemonių taupumu, pasikartojančiais siužetais, šeimos dramomis bei transcendentiniu stiliumi. Tarp režisieriaus gerbėjų – didieji Europos ir JAV kino kūrėjai, jam skirta daug įžvalgių monografijų (D. Richi, D. Bordwello, K. Thompson, P. Schraderio) ir ne vienas filmas (tarp jų – A. Kiarostami, W. Wenderso).
Ankstyvoji Ozu kūryba stebina įvairumu, filmuose daug dėmesio skirta jaunimo gyvenimo problemoms. Bet laikui bėgant galima stebėti stiliaus kristalizaciją, laipsnišką vizualinių eksperimentų atsisakymą, siekiant kuo paprastesnių priemonių, padedančių išreikšti pagrindines filosofines idėjas. Vėlyvoji Ozu kūryba geriausiai atspindi vieną pagrindinių japonų kultūros estetinių kategorijų mono no aware. Ji susiformavo VIII–XII a. ir reiškė jautrumą grožiui bei visa ko laikinumui. Ši sąvoka siejama su melancholija ir liūdesiu, bet gali reikšti ir šviesesnius jausmus, kylančius iš harmonijos jausmo ar akimirksnį trunkančio tobulumo pojūčio. Ji taip pat žymi tam tikrą elegantiškumą, sugebėjimą išreikšti tai, kas neišreiškiama. Manoma, kad Ozu filmai yra geriausias mono no aware kine pavyzdys.
Kritikai pabrėžia režisieriaus prisirišimą prie tradicinių vertybių, atkreipia dėmesį į budizmo pagrindus jo filmuose, į susitaikymą su laikinumu, bet kartu ir tobulą filmų harmoniją, pasiekiamą formaliomis priemonėmis. Ozu rinkosi tokį filmavimo rakursą, kuris imituoja ant tatamio sėdinčio žmogaus žvilgsnį, jo filmuose perėjimą tarp atskirų scenų žymi veiksmo vietų prieš pasirodant personažams arba po jų pasirodymo vaizdai, filmuose mažai muzikos, nerodomi dramatiški įvykiai, galintys sukelti žiūrovo jausmų protrūkį, montažas minimalus. Režisieriaus bendradarbiai dažnai prisimindavo jo polinkį prie autentiškų aksesuarų, veiksmo vietų ir detalių – filmai dažnai viršydavo biudžetą, nes režisierius pats rinkdavo rekvizitą ir kostiumus, nesutikdavo, kad filmuojamuose interjeruose kabotų reprodukcijos, tikrindavo aktorių apatinių drabužių, kojinių kokybę ir spalvą, net jei jie ekrane likdavo nematomi.
Pamažu Ozu atsisakė vakarietiškos aristoteliškos filmo konstrukcijos, paremtos pradžios, kulminacijos, veiksmo atomazgos schema. Jis siekė, kad filmas primintų haiku eilėraštį. Ozu filmų naracinė erdvė primena „egzistencijos srovę“, į kurią įbrendame staiga, kad į ją įsižiūrėtume. Jei filme atsiranda dramaturginio konflikto elementas, sekant zen būdinga pasaulio vizija, jis remiasi sutrikdyta harmonija tarp žmogaus ir aplinkos (Ozu filmuose tai dažniausiai šeimos aplinka). Konfliktas išsprendžiamas, kad priešingybės papildytų viena kitą, kad vėl atsirastų harmonija.
„Vėlyvas pavasaris“ („Banshun“, 1949)
Pirmojo pokarinio japonų kino šedevro siužetas paprastas: dvidešimt septynerių Noriko gyvena su tėvu našliu, universiteto profesoriumi. Visi sako, kad jai jau seniai laikas tekėti, bet Noriko nori likti su tėvu ir juo rūpintis. Teta pasako Noriko radusi jai tinkamą kandidatą į vyrus, tėvas tam neprieštarauja, nes rengiasi vesti gražią našlę. Noriko tai nepatinka, bet ji susitaiko su mintimi apie vedybas. Po tuoktuvių ceremonijos tėvas ir duktė išsiskiria. Profesorius grįžta į savo namus. Regis, jis taip ir liks gyventi vienas...
Okupuotoje šalyje, kurioje vyksta politinė, ekonominė ir kultūrinė transformacija, kurtas filmas – tai ir nenuilstamas Ozu bandymas pabrėžti japoniškumą, nacionalinę tapatybę: filme rodomas tradicinis zen sodas, pagodos, klasikinis kabukio teatras bei tradiciniai kasdienio gyvenimo ritualai, tarp jų ir arbatos gėrimas. Tačiau Noriko vilki madingas sukneles ir yra savarankiška – Ozu bijo ne modernizacijos, bet vesternizacijos, pasidavimo svetimoms įtakoms ir nori įtikinti, kad naują kultūrą reikia kurti remiantis senąja.
„Tokijo apysaka“ („Tokyo monogatari“, 1953)
Į geriausių visų laikų filmų dešimtukus nuolat patenkanti ir tobuliausiu režisieriaus filmu vadinama „Tokijo apysaka“ – tai įdėmus Ozu žvilgsnis į kasdienio gyvenimo modernizaciją, kuri prisideda prie šeimos ryšių irimo. Pasakojama apie pagyvenusią porą, atvykstančią į sostinę aplankyti suaugusių vaikų. Apie atvykimą jie nepranešė iš anksto, todėl sukelia daug nepatogumų, nes Tokijuje butai ankšti, o vaikai pernelyg pasinėrę į savo darbus ir pareigas. Nepaisant nusivylimo, tėvai nejaučia kartėlio ir sutinka su pasiūlymu vykti į sanatoriją. Šeima susirinks tik po motinos mirties, bet ir tada vaikai neras daugiau laiko pabūti su gedinčiu tėvu.
