7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Filmai iš ekstremalių erdvių

Jakutų kino fenomenas

Nr. 8 (1373), 2021-02-26
Kinas
„Baidyklė“
„Baidyklė“

Kiekvieno kino festivalio rengėjai svajoja atrasti ir pristatyti naują nacionalinę kinematografiją. Regis, dar visai neseniai pasaulis sužinojo apie Irano ar Taivano kiną, festivalių kuratoriai siūlė domėtis Filipinuose ar Pietų Korėjoje sukurtais filmais. Vis dėlto tokios pažintys tęsiasi jau kelis dešimtmečius ir, ko gero, nieko nebestebina. Pastaraisiais metais baltų dėmių kino žemėlapyje pastebimai sumažėjo, bet vis dažniau prabylama apie jakutų kiną – jo retrospektyvos jau vyko Busane ir Berlyne. Ar jis taps toks pat populiarus ir prieinamas visiems, parodys laikas, o kol kas trumpai pristatome jakutų kino fenomeną.

 

Jakutija, arba Sachos Respublika, – stambiausias Rusijos Federacijos subjektas. Jakutijos plotas didesnis už Argentinos, nors gyventojų – mažiau nei milijonas. Respublika garsėja naudingosiomis iškasenomis ir ekstremaliai žema temperatūra: žiemą čia gali būti minus 60 laipsnių. Dabar Jakutija garsėja ir nacionaline kinematografija – per metus sukuriama 8–10 filmų. Kritikų nuomonė apie jų meninį lygį dažnai skiriasi, bet visi sutaria, kad jakutų kinas – sociokultūrinis fenomenas.

 

Nors filmai apie medžiotojų gyvenimą ir sovietų valdžios įsigalėjimą Jakutijoje buvo kuriami ir SSRS, pastaraisiais metais apie jakutų kiną kalbama vis dažniau. Patys jakutai sako, kad jų respublika tapo pagrindiniu kino gamybos centru Rusijoje, nors apie tai kalbėti, matyt, dar anksti. Kad ir kaip būtų, į jakutų kiną investuoja ir vietos verslas, ir valstybė, o filmus mielai rodo dideji kino festivaliai. Pakilimas prasidėjo apie 2004-uosius, kai ekranuose pasirodė Pietų Korėjos trilerius primenanti teatro režisieriaus Sergejaus Potapovo drama „Mano meilė“ („Liubov moja“). Jos herojai – du broliai keistuoliai – svajojo apiplėšti banką ir išvažiuoti. Po metų Jakutijoje buvo sukurti du filmai, 2007-aisiais – penki, o 2011-aisiais – jau penkiolika. Skaičiuojama, kad per pastaruosius penkiolika metų Jakutijoje sukurta per 115 filmų. Tai beveik penkiskart daugiau, nei per tą patį laiką pagamino didžiausia Rusijos kino studija „Mosfilm“. Jakutai mielai žiūri savo filmus – lankomumas čia daug didesnis nei kituose regionuose, bet jie patinka ir festivalių žiūrovams visame pasaulyje. Jakutų prodiuseriai orientuojasi į Azijos kino rinką. Neseniai buvo parengta ir pirmoji jakutų kinui skirta knyga.

 

Pasak prodiuserės Sardanos Savvinos, kino gamyba Jakutijoje prasidėjo nuo kūrėjų entuziazmo. Filmai buvo kuriami mėgėjiškomis sąlygomis, o postūmį šiuolaikinei gamybai suteikė vietos kino teatrai, surizikavę rodyti Jakutijoje sukurtus filmus. Manoma, jog rodymo sėkmę lėmė tai, kad veikėjai kalbėjo gimtąja kalba, o filmų siužetas buvo neįmantrus, bet įdomus. Tačiau netrukus atsirado specialistų, studijavusių Maskvos kinematografijos institute ir kitose kino mokyklose. Jie ir pradėjo kurti filmus, atitinkančius festivalinio kino standartus. Lūžiu tapo 2017-ieji, kai filmai pasirodė tarptautiniuose kino festivaliuose. Prie to prisidėjo ir „Sachafilm“ techninė bazė: čia kuriama 90 procentų visų jakutų filmų. Prisideda ir besiplečiantis kino teatrų tinklas: 2010 m. respublikoje buvo keturi kino teatrai, 2020-aisiais veikė 50 kino salių. Tad vidutiniškai jakutų filmą žiūri 350 tūkstančių žiūrovų.

 

Savvina mano, kad dėmesys jakutų kinui sietinas su gyventojų mentalitetu: „Mūsų mentalitetui būdingas glaudus žmogaus ir gamtos ryšys. Gamta – tikrasis dievas. Mitologija ir legendos atsispindi filmuose.“ Pasak kino kritiko Boriso Nelepo, savita nacionalinė kultūra, begalinis entuziazmas, galinga teatro tradicija ir režisierių išradingumas leido sukurti dešimtis įvairiausio žanro filmų – miuziklų, komedijų, siaubo filmų apie zombius, mistinių dramų, pasakų. Jis atkreipė dėmesį ir į kūrėjų solidarumą: baigę savus filmus, jie dirba kitų režisierių filmavimo grupėse.

 

Filmai kuriami greit: filmavimas trunka ne ilgiau kaip 20 dienų, dažniausiai vasarą ir gamtoje, nes filmuoti paviljone kainuoja brangiau. Jei tai trūkumai, juos puikiai kompensuoja filmų autorių galimybė visiškai laisvai rinktis temas, herojus ir intonaciją. Didžioji dalis filmų (maždaug 70 procentų) pasakoja apie dabartį, apie išgyvenimą esant ekstremalioms situacijoms. Kartais tai gana žiaurus kinas, nors kino kritikė Marija Kuvšinova yra sakiusi, kad rusų kine ji nematė „tokio harmoningo socialinės ir egzistencinės problematikos lydinio, tokios humanistinės intonacijos be menkiausio melo, tokio žmogaus gyvenimo svarbos suvokimo ir tokio susitaikymo su praradimais“.

 

Kultūros valdininkai jakutų kino iškilimą sieja su privačiomis investicijomis į jo gamybą. Tai tapo pelningu verslu, nes grąža labai didelė. Savvina sako, kad iš pradžių filmų biudžetai buvo 200–500 tūkstančių rublių (maždaug 3–6 tūkst. eurų), o lėšas skirdavo parduotuvės ir statybų bendrovės už savo produktų reklamą filmuose. Pavyzdžiui, 2016 m. „Auksiniam gaubliui“ nominuoto ir „Amazon“ nusipirkto Kostaso Marsano filmo „Mano žudikas“ („Moj ubica“) herojus detektyvas važinėjo vietinio atstovo parduodamu automobiliu ir pylėsi benziną jakutų tinklo degalinėje. Tačiau pastaraisiais metais privataus verslo indėlis mažėja, o filmų biudžetai auga. Dabar mažo biudžeto filmas kainuoja apie 3 milijonus, o ambicingo filmo – 15–25 milijonus rublių. Pernai Jakutijos valdžia kinui skyrė 20 milijonų rublių. Pinigų skiria ir stambusis verslas, o verslininkas Arsenas Tomskis 2019 m. įkūrė vietinio kino paramos fondą „Sinet Sachavud“. Jo paramą gavo ir pernai Atviros Rusijos kino festivalio „Kinotavr“ Didžiuoju prizu, prizu už geriausią moters vaidmenį bei kino kritikų prizu apdovanotas ir vienu geriausių pernykščių rusų filmų vadinamas Dmitrijaus Davydovo filmas „Baidyklė“ („Pugalo“).

 

Filmai ir žmonės

 

Recenzuodamas „Baidyklę“, dienraščio „Kommersant“ kritikas Aleksejus Filippovas pavadino filmo stilių chtoniškuoju realizmu. Davydovas dirba pradinių klasių mokytoju ir kuria filmus savo kaime, o juose vaidina kaimo gyventojai. Pagrindinė „Baidyklės“ veikėja – žiniuonė (dainininkė Valentina Romanova-Čiskyrai). Ją atveža į policijos nuovadą, kad padėtų slaugytojai prižiūrėti pašautą merginą. Žiniuonė nusimeta drabužius ir pradeda siurbti mirtį iš merginos. Paskui vemia, paima pinigus iš policininko, bet parduotuvėje jai parduoda tik degtinės. Jokios duonos. Kaime žiniuonės nemėgsta, laiko girtuokle ir apgavike, bet lanko, kai reikia išgydyti nevaisingumą, priimti gimdymą ar ką nors paburti. Pas ją ateina, kai neveikia kiti tradiciniai socialiniai institutai. Tačiau moteris, kurią vadina baidykle, visai ne tokia, kokia atrodo. Pasak Filippovo, jos skausmas, prakeiksmas ir tragedija iki pat finalo nesuprantami nei moters kaimynams, nei filmo žiūrovams.

 

Filippovas sako, kad demonas alkoholis bei negailestiga, bet kartu gelbstinti gamta – pagrindinės temos, aplink kurias sukasi ne tik „Baidyklė“, bet ir dauguma jakutų filmų. Trečias svarbus ir jakutų kiną paaiškinantis jo bruožas – pastangos išsaugoti kultūrą, kalbą, įamžinti tai ir transformuoti į naujas, kad ir kinematografines, formas.

 

„Kinotavr“ žiuri pirmininkas režisierius Borisas Chlebnikovas yra prisipažinęs, kad „Baidyklė“ jį pritrenkė: „Filme kuriamas visiškai išskirtinis moters paveikslas: nors Baidyklė ir baugina, ji labai moteriška. Už visų tų nudriskusių drabužių matai įdomią moterį, turinčią didelį humoro jausmą. Aš tiesiog nesuprantu, kaip padarytas filmas ir kaip jis veikia. Jis labai skirtingas – kartais juokingas, kartais baisus, bet labai tikslus. Balsavome vienbalsiai.“

 

2019 m. Davydovas sukūrė filmą „Nėra kito dievo – tik aš“ („Net boga krome menia“). Jo herojus keturiasdešimtmetis kaimo mokytojas Ruslanas (Piotr Sadovnikov) prižiūri Alcheimerio liga sergančią motiną Mariją (Zoja Bagynanova). Kad galėtų būti su motina, Ruslanas paliko žmoną ir vaikus. Bet kaime Marijai niekas negali padėti – nei gydytojai, nei šamanai, todėl Ruslanas vežasi ją į Jakutską. Ten yra specializuota klinika, tik Ruslanas negali apsispręsti joje palikti motiną.

 

„Nėra kito dievo – tik aš“ nerasime dažnam europietiškam filmui būdingos didaktikos. Davydovas rodo, koks baisus ligos poveikis ne tik motinai, bet ir sūnui, kuris pasirengęs paaukoti viską, kad tik motinos galvoje liktų prisiminimai apie jį. Už kasdienybės vaizdų filme ryškėja yrančios šeimos tragedija.

 

Tarp garsiausių jakutų filmų – Michailo Lukačevskio „Neįminta meilė“ („Nerazgadannaja liubov“, 2015). Filmas skirtas grupės „AiTal“ lyderiui Stepanui Semionovui – jakutų roko muzikantui, kuris mirė nesulaukęs nė trisdešimties metų. Dainininke tapusi Semionovo duktė Saisary Kuo rengiasi atlikti tėvo dainą „Neįminta meilė“ ir taip suartėti su niekad nematytu tėvu – ji gimė jau po jo mirties. Filmas – lyg dokumentinė ir vaidybinė rekonstrukcija, Saisary Kuo vaidina save, bet labiausiai stebina nutrintos VHS kasetės, užfiksavusios 1992 m. koncertus. Pasak Nelepo, koncertų kadrai papildo praeities, kurioje jakutų rokas nebuvo tik periferinis reiškinys, vaizdą.

 

Neįprastas Viktoro Li-Fu filmas „Čekė“ („Čeeke“, 2018) nukelia į miestą, visai nesiskiriantį nuo realaus, tik vietoj prievartos jame karaliauja šokiai. Šokant grobiami ir apvagiami žmonės, šokant policininkas suiminėja nusikaltėlius. Po mylimo šefo mirties legendinis policininkas Čekė (jo žali ūsai ir odinė striukė verčia prisiminti R.W. Fassbinderį) atsistatydina, bet po trejų metų išaugęs nusikalstamumas priverčia jį grįžti į darbą. Pagrindinis herojus, kurį vaidina Anatolijus Kirillinas, pirmąkart pasirodė dainininkės Kiunnei klipuose, tačiau ir visame filme „Čekė“ galima įžvelgti karnavalinių queerness atspalvių.

 

Žanrų įvairovę iliustruoja ir Stepano Burnaševo „Respublika Z“ (2018). Tai komedija ir kartu siaubo filmas apie zombius. Du draugai – vaikinas ir mergina – bando išgyventi Jakutijos miškuose, Žemę apėmus keistai epidemijai, paverčiančiai žmones juodaodžiais gyvais numirėliais.

 

Labai dažnai jakutų filmuose skamba ir skirtingų kartų santykių, kartais siejančių gyvuosius ir mirusiuosius, tema. Piotro Chikio „Kuluk chomus“ (2019) ji įgyja siaubo atspalvį: jauna mokytoja atvyksta į tolimą kaimą, susipažįsta su fotografu, kuris ją nuveda į kraštotyros muziejų. Čia mergina prisiliečia prie senovinio muzikos instrumento chomuso, nors taip elgtis negalima. Netrukus po to jai atveža tėvų netekusią tolimą giminaitę. Santykiai tarp moters ir vaiko klostosi sunkiai, kartais tampa net labai baisu. 

 

Ne viename festivalyje žiūrovų prizus pelnęs Liubovės Borisovos filmas „Virš manęs saulė nesileidžia“ („Nado mnoju solnce ne saditsia“, 2019) – daug tradiciškesnis. Tėvai išsiunčia vasarai sūnų tinklaraštininką į gyvūnų fermą vienoje Laptevų jūros saloje. Ten jaunuolis (Ivan Konstantinov) susipažįsta su seniu (Stepan Petrov), kurio žmona žuvo, o duktė dingo prieš daugelį metų. Nuobodžiaudamas jaunuolis pradeda įrašinėti naująjį pažįstamą, jo filmukai sulaukia daugybės dėmesio, bet pamažu, veikiamas senuko, jaunuolis ima kitaip žiūrėti į savo vertybes. Filme koegzistuoja miestas ir gamta, jaunystė ir senatvė, gyvenimas ir mirtis. Režisierė sugeba juos sujungti šiltame filme, verčiančiame nusišypsoti.

 

Filmus (su rusiškais subtitrais arba įgarsintus rusiškai, nemokamai arba už menką sumą) galima pasižiūrėti:

https://sakhamovie.ru/#!/main/all/1,

https://kkbbd.com/2020/04/09/time-to-watch-sakha-movies/.

 

Parengė Kora Ročkienė

„Baidyklė“
„Baidyklė“
„Respublika Z“
„Respublika Z“
„Kuluk chomus“
„Kuluk chomus“