Kinas
Vasario 10 d. Maskvoje leidžiamas dienraštis „Novaja gazeta“ paskelbė garsaus rusų teatro režisieriaus, filmų ir serialų autoriaus Konstantino Bogomolovo manifestą, pavadintą „Europos vagystė 2.0“ („Pochiščenije Jevropy 2.0“). Manifeste režisierius svarsto apie tai, kad Vakaruose triumfuoja „Naujasis etinis reichas“, kurio ideologija yra tai, ką Bogomolovas vadina „naująja etika“. Jos esmė – visiška žmogaus emocijų ir seksualinio gyvenimo kontrolė. Jis taip pat rašo apie rasinę lygybę, „seksualinę kontrrevoliuciją“ ir kitus procesus, kurie, jo galva, vyksta Vakarų visuomenėse, smerkia jų „prievartos įrankius“ – socialinius tinklus, kalba apie būtinybę kurti naują dešiniąją ideologiją. Bogomolovas mano, kad Rusija turi nedelsiant nutraukti santykius su Europa ir kurti naują sveiką visuomenę. Straipsnis iškart sulaukė didžiulio atgarsio socialiniuose tinkluose. Atsirado net manančiųjų, kad tikrasis manifesto autorius – ne vienus metus svarbiausiu Vladimiro Putino ideologu buvęs Vladislavas Surkovas.
„Novaja gazeta“ taip pat išspausdino atsakymus Bogomolovui, kuriuos parašė režisieriai Andrejus Zviagincevas, Ivanas Vyrypajevas ir dienraščio politikos skyriaus redaktorius, politologas Kirillas Martynovas. Pateikiame kelis Bogomolovo teksto fragmentus, juolab kad Bogomolovo (privačiai – verslininkės ir politikės Ksenijos Sobčak vyro) mintys primena radikalių dešiniųjų Lietuvos politikų pareiškimus, bei su juo polemizavusių autorių mintis.
Konstantinas Bogomolovas:
(...) XX a. atominė energija, kuri yra žmogus, tapo nebekontroliuojama. Žmogiškuoju Černobyliu tapo nacizmas. Šio pirmykščio prado žmoguje sukeltas šokas ir baimė Europai tapo pernelyg dideli. Išsivadavę iš nacizmo, Vakarai nusprendė apsidrausti nuo „atominės avarijos“, likviduodami sudėtingą žmogų.
Tą sudėtingą žmogų, kurį Europa formavo ilgus krikščionybės metus. Tą žmogų, kurį aprašė Dostojevskis, – kartu ir aukštą, ir žemą, angelą ir velnią, mylintį ir nekenčiantį, tikintį ir abejojantį, reflektuojantį ir fanatišką. Europa išsigando žvėries žmoguje, nesuprasdama, kad tai, kas yra žvėriška, – tokia pat natūrali ir organiška žmogaus dalis, kaip ir tai, kas jame yra angeliška. Nesugebėdama intelektualiai ir dvasiškai nugalėti nacizmo pasekmių, Europa nusprendė kastruoti sudėtingą žmogų. Kastruoti jo tamsiąją prigimtį, visam laikui užmūryti jo velnius.
(...) Tradiciniai totalitariniai režimai slopino minties laisvę. Naujasis netradicinis totalitarizmas nuėjo toliau ir nori kontroliuoti jausmus. Atskiro žmogaus emocijų laisvės ribojimas – tai revoliucinė Naujojo etinio reicho koncepcija. Jausmai ir mintys visada buvo privati žmogaus zona. Jis neturėjo teisės muštis, bet jo širdis ir smegenys buvo laisvi. Tokia buvo nevieša visuomeninė Europos civilizacijos sutartis. Žmogus buvo suprantamas kaip emocijų ir idėjų indas, kai kita meilės pusė – neapykanta, – tegu sudėtinga ir pavojinga, yra būtina ir svarbi žmogaus asmenybės dalis. Nacistinėje visuomenėje žmogus buvo dresuojamas neapkęsti kito. Naujajame etiniame reiche žmogų dresuoja mylėti ir iš jo atima teisę laisvai neapkęsti. Tu jau nebegali pasakyti „aš nemėgstu...“, „man nepatinka...“, „aš bijau...“. Tu privalai suderinti savo jausmus su visuomenės nuomone ir socialinėmis vertybėmis.
(...) Visuomenės transribiškumas, globalizacija – tai dalis kuriamos naujosios totalitarinės imperijos. Anksčiau disidentas turėjo galimybę palikti savo visuomenę ir įgyti naują. Sienos saugojo asmens laisvę: etinių ir vertybinių sistemų gausa sudarė galimybę žmogui rasti savą arba maksimaliai jį priimančią ar tiesiog netrukdančią gyventi aplinką ir savirealizaciją. Naujoji etinė imperija trokšta ekspansijos ir visuomenių unifikacijos. Taip kuriamas naujas globalus kaimas, kuriame nepritariančiajam neįmanoma pasislėpti nuo etinės švaros saugotojų. Etinė švara pakeitė rasinę švarą. Ir dabar Vakaruose pro mikroskopą tyrinėjama ne nosies forma ar tautinė priklausomybė, o kiekvieno sėkmingo individo etinė praeitis: ar dešimtmečių gilumoje nėra kokio nors, kad ir menko, priekabiavimo, išnaudojimo ar tiesiog pasisakymo, neatitinkančios naujosios vertybių sistemos. O jei yra – pulk ant kelių ir atgailauk.
(...) Europa – paliktas išvogti vyšnių sodas. Firsai slepiasi nuo migrantų minių, Ranevskajos iš paskutinių jėgų likučių uosto kokainą, Petia Trofimovas rašo euroįstatymus, Ania suvokė, kad yra queer asmuo, o paskutinius metus gyvenantys, marazmuojantys Gajevai lyg senukas Bidenas vapa banalius žodžius apie gėrį ir teisingumą. Šiuolaikinė Rusija, be abejo, yra toli nuo tokios Europos, į kurią veržėsi. Bet ji, akivaizdu, nenori ir į naująjį europietišką panoptikumą.
(...) Susiklosčius aplinkybėms, mes vėl atsidūrėme beprotiško traukinio, lekiančio į Boscho pragarą, kur mus pasitiks daugiakultūriniai gender neutralūs velniai, pabaigoje. Reikia paprasčiausiai atkabinti šį vagoną, persižegnoti ir pradėti statyti savo pasaulį. Iš naujo kurti mūsų senąją gerąją Europą. Europą, apie kurią svajojome. Europą, kurią praradome. Sveiko žmogaus Europą.
Atsakant į klausimus
Jau dvylika metų Lenkijoje gyvenantis ir visoje Europoje dirbantis dramaturgas, teatro ir kino režisierius Ivanas Vyrypajevas mano, kad Bogomolovas neturi panašios patirties ir remiasi turisto įspūdžiais, todėl jo „aprašytas šiuolaikinio Vakarų pasaulio modelis, švelniai tariant, labai supaprastintas ir vienpusis“. Vyrypajevo nuomone, „pagrindinė Europos visuomenės filosofinė ir gyvenimo idėja yra tikėjimas žmogaus evoliucija. Apšvietos amžius, o vėliau XX a. mokslas europiečio prote apgyvendino raidos idėją. Raida – štai pagrindinė Apšvietos ir XX a. idėja. Žmogus vystosi – štai pagrindinė Vakarų visuomenės idėja.“ Vyrypajevas aptaria kelis tos raidos etapus ir konstatuoja, jog „Europos idėjos esmė ta, kad žmogus – unikali gyva būtybė, turinti kelias universalias teises, kurios yra aukščiau už bet kokias konstitucijas, įstatymus, religijas ir net moralės normas. Tai teisė į Gyvenimą, teisė gauti žinių, teisė į seksualinę orientaciją ir nuomonės laisvę. Štai tos keturios universalios teisės yra naujas Europos teritorijoje gyvenančios žmogaus evoliucijos posūkis.“
Vyrypajevas mano, kad Bogomolovas klysta, nes problemas, kylančias pereinant nuo vieno evoliucijos lygmens prie kito, suvokia kaip humanistinės idėjos krizę. Ir vadina tai „sudėtingo žmogaus“ nužudymu: „O Bogomolovo sudėtingas žmogus – tai toks žavus nusidėjėlis, tegu šiek tiek amoralus ir truputį nusikaltėlis, bet užtat gyvas, neeilinis, įsimylėjęs save ir kartu labai talentingas, todėl keistas. Trumpai tariant, toks kaip pats Konstantinas, juk jo straipsnis (tiksliau, manifestas) iš tikrųjų yra dviejų paprastų dalykų pateisinimas. Pirma – narcisizmo. Antra – savo staigaus politinio posūkio į tarnavimo Valdžiai pusę.“
Vyrypajevas aiškina, kad „politkorektiškumo baimė Europoje (kai negalima net pajuokauti apie juodaodžius ar gėjus, juokais juos pasmerkiant) yra ne kas kita, kaip perėjimas nuo visuomenę tikrai persmelkusio rasizmo, homofobijos, moterų žeminimo, šeiminės prievartos prie visuomenės, kurioje šios temos praras bet kokį aktualumą. Bet tam perėjimui reikia laiko.“ Vyrypajevas pripažįsta, kad kartais perlenkiama, bet mano, kad ateities kartos seksistinių ar rasistinių juokelių jau nebesupras, nes jie išnyks. Jis nepataria jungtis prie Bogomolovo projekto, nes „stovėti dabartinės rusų valdžios pusėje gal ir naudinga, tačiau kosminės evoliucijos požiūriu nauda laikina: gal ja bus galima pasinaudoti 15–20 metų, bet paskui vis tiek reikės patirti skausmingą perėjimą nuo senų ir lėkštų seksistinių „sudėtingo“ žmogaus juokelių į naują integralų pasaulį“.
Atsakydamas Bogomolovui, kino režisierius Andrejus Zviagincevas primena, kad Rusijoje vyksta galingas „visų ir visokių galimybių suvalstybinimas“. Todėl nėra nei valstybės, nei privataus verslo palaikymo jokiai kitai politinei pozicijai, išskyrus oficialiąją. Jis mano, kad Rusijoje akivaizdus perėjimas prie tironijos, ir siūlo įsivaizduoti talentingą ir protingą žurnalistą, kuris suvokia, kad susiklosčius tokiai situacijai pavojinga būti doru žurnalistu. Jei toks žmogus pripratęs prie patogaus ir turtingo gyvenimo, jis supras, kad būtina monetizuoti savo moralinį kompromisą. Zviagincevo manymu, kai šlubuoja moralinis imperatyvas, žmogus ir parduoda savo sielą valdžiai. Kartais net labai brangiai. Todėl Zviagincevas įsitikinęs, kad giliau kapstytis neverta, nes esmė – „viršūnės atsisakymas. Paaiškėjo, kad ją pasiekti – sunkus ir net neįmanomas dalykas. Tad geriau įsikurti kalno papėdėje. Platono uolos viduje. Ir ne tarp profanų, šešėlių teatro žiūrovų, bet ir patiems imti stumdyti tuos šešėlius žiūrovams stebint.“
Polemizuodamas su Bogomolovu, Kirillas Martynovas sako, kad nereikia pamiršti, jog manifestas prieš „naująjį etinį reichą“ parašytas 2021-ųjų Putino Rusijoje ir kad „liberali idėja senesnė už nacizmą, XX a. ji įnešė savo indėlį į pergalę prieš Aušvicą ir Gulagą ir gyvuos toliau. Alternatyva tiems procesams, kurie nepatinka Bogomolovui, būtų moterų sugrįžimas į virtuvę, LGBT atstovų – į pogrindį, o kitaip mąstančiųjų – į realius, o ne metaforiškus koncentracijos lagerius.“ Martynovas paneigia daugumą Bogomolovo argumentų, bet straipsnio pabaigoje rašo: „Vienu klausimu Bogomolovas teisus: mūsų visuomenė dabar itin toli nuo europietiškosios, nors pagal daugelį išorinių požymių (pavyzdžiui, diskusijas laikraščių puslapiuose) ją ir primena. Jokios „nuostabios prieškario Europos“ jau seniai nėra, bet yra kitas ir daug didingesnis žemynas. Toks, kuriame žmonės, patyrę XX a. siaubą, rado tvirtybės pripažinti tos epochos klaidas ir iš naujo mokėsi būti laisvi. O išmokę suvokė ir savo atsakomybę tiems žmonėms, šalia kurių gyvename ir kurie visai neprivalo būti panašūs į mus. Šio proceso, kaip perėjimo nuo „etninės švaros“ prie „etinės švaros“, aprašymas – viso labo tik neatsakingas žodžių žaismas.“
Šį pirmadienį „Novaja gazeta“ paskelbė atvirą laišką – atsakymą į Bogomolovo straipsnį. Jį pasirašė šimtai žmonių. Atsakymas skamba taip: „OK Boomer“.
Tiems, kurie dar nesusidūrė su šiuo „memu“, trumpas paaiškinimas: „OK Boomer“ – tai internete 2019-aisiais išpopuliarėjusi frazė, kuria jaunosios kartos atstovai sarkastiškai atsako savo tėvams ir seneliams, kai nenori ar nemato prasmės ginčytis su vyresnės kartos (tiksliau, vyresnių nei trisdešimties metų) pamokymais ar kritika.
Visą diskusiją galima rasti čia: https://novayagazeta.ru/.
Parengė K. R.
