Kinas
Lietuvos žiniasklaidoje vis labiau įsitvirtinant dešiniųjų propagandai, pravartu prisiminti 1965 m. sukurtą dokumentinį filmą „Paprastas fašizmas“ („Obyknovennyj fašizm“, 1965). Jį sukūrė Michailas Rommas – šį sausį prisimintos šimtosios šio kino klasiko gimimo metinės. „Paprastas fašizmas“, kurio scenarijų parašė kinotyrininkai Maja Turovskaja ir Jurijus Chaniutinas, buvo kuriamas griežtos cenzūros sąlygomis, jame nėra dabar jau gerai žinomų faktų, bet, kaip apibūdino kino istorikas Olegas Kovalovas, tai autorinis filmas su sava koncepcija, o ne istorijos vadovėlis.
„Paprastas fašizmas“ – montažinis filmas. Rommas tęsia šio dokumentinio kino žanro pradininkės Esfirės Šub bei Levo Kulešovo, Dzigos Vertovo, Sergejaus Eizenšteino montažo tradicijas. Filmas sumontuotas iš įvairių šalių kino kronikos, Hitlerio propagandos ministerijos ir jo bei propagandos ministro Goebbelso asmeninių archyvų, rastų Hitlerio bunkeryje, mėgėjiškų kino juostų ir nuotraukų. Filme daug vaizdo ir garso kontrapunktų, bet svarbiausias, žinoma, režisieriaus komentaras. Iš pradžių Rommas ieškojo diktoriaus, kuris įgarsintų filmą, bet scenaristai, išgirdę darbines jo komentaro versijas, įtikino, kad tai darytų pats. Regis, Rommas sėdi kino salėje ir komentuoja tai, ką mato. Kartu tai ir tiesioginis autoriaus pasisakymas. Režisieriaus mintys, pastabos ir intonacija ir yra filme unikaliausia. Rommas yra sakęs: „Iš milžiniškos medžiagos atsirinkome tai, kas mums pasirodė labiausiai neįtikėtina, kas suteikia galimybę susimąstyti kartu su žiūrovais.“
Rommas nesistengia nuosekliai pasakoti istorijos, jis suskirsto filmą į atskiras dalis, daug dėmesio skiria tam, ką pavadintume Trečiojo reicho estetika, analizuoja, kas atvedė nacistus į valdžią, ir tai, ką Hannah Arendt yra pavadinusi blogio banalumu. Rommas rodo, kaip ši banalybė tampa gyvybinga to „paprasto fašizmo“ terpe. Beje, Kovalovas yra pastebėjęs, kad būtent filme pabrėžiamas kūniškasis Hitlerio ir kitų filmo personažų aspektas – jų pilvai, stori pirštai, prasčiokiškas skonis ir manieros – labiausiai šokiravo pirmuosius filmo žiūrovus. Pasak Kovalovo, „filmas akivaizdžiai parodo, kodėl kino kronika „iš principo“ nepalanki valdovams: galima sumeluoti užkadriniame komentare, bet natūralus gestas ar atsitiktinė grimasa nesumeluos, o politiko akių išraiškos, užfiksuotos kino juostoje, neužginčysi ir „nepataisysi“ jokiu montažu“.
Apie kitą suvokimo aspektą viešai nebuvo kalbama, bet jis buvo labai svarbus: žiūrėdami filmą apie Trečiąjį reichą, žiūrovai negalėjo nematyti akivaizdžių paralelių su SSRS istorija ir Stalinu, nors jo vardas filme lyg ir nepaminėtas. Ne vienas mintyse tiesiog sukeisdavo pavardes ir vietovardžius. Turovskaja vėliau yra sakiusi: „Kaip filmą priiminėjo, kaip jį leido rodyti – sudėtinga istorija, kurią ir aš žinau ne visą. Bet tada filmas sukėlė didžiulį ažiotažą. Eilės buvo milžiniškos. Žinoma, apie jį rašė kaip apie filmą, pasakojantį apie nacių Vokietiją. Bet kai mes su Chaniutinu sumanėme filmą, bent nuo savęs neslėpėme, kad mūsų klausimai skirti ne tik nacių Vokietijai, bet ir savo šaliai. Turėjome omenyje bet kurią totalitarizmo rūšį – tiesą sakant, filmas taip ir sukurtas.“
Yra net legenda, kad pagrindinis sovietų ideologas Michailas Suslovas, pasižiūrėjęs „Paprastą fašizmą“ ir jame pamatęs akivaizdžias sovietinės ir Trečiojo reicho sistemų paraleles, išsikvietė Rommą ir paklausė: „Už ką mūsų taip nemėgstate?“ O vieno aršiausių sovietų literatūros stalinisto, antisemito bei „atlydžio“ kino kritiko Vsevolodo Kočetovo romane „Ko gi tu nori“ (1969) galima rasti ir tokią užuominą į „Paprastą fašizmą“: „Neseniai žiūrėjau vieną kronikinį filmą apie fašizmą. Kad tik matytumei, kaip ten viskas rodoma! Salėje, suprantama, visi juokiasi. Gudriai parodyta, turiu tau pasakyti. Filmas tarsi apie Hitlerį, bet užuominos apie mus. Ir vienas epizodėlis, ir kitas. Salė, žinoma, juokiasi – liaudis ne kvaila, supranta tuos fokusus.“
Filmas buvo išleistas į ekranus 1965 m. gruodžio 16 d., jį pasižiūrėjo beveik 20 milijonų žiūrovų, bet buvo padaryta viskas, kad „Paprastas fašizmas“ liktų nepastebėtas, net uždrausta išleisti filmui skirtą knygą, o Rommas parašė laišką Leonidui Brežnevui, prašydamas knygą išgelbėti ir parodyti filmą per Centrinę televiziją, tačiau oficialiai atsakyta, kad filmo rodymas gali paaštrinti „diplomatinius santykius su Vokietijos Federacine Respublika“. Centrinė televizija filmą parodė tik 1988-aisiais, o knyga buvo išleista 2006 metais.
Filmą su angliškais subtitrais galima pasižiūrėti čia: https://cinema.mosfilm.ru/films/34750.
