Kinas
Kai restoranų ir kvepalų kritikas populiariame portale giriasi „sutvarkęs“ Filipą Kirkorovą, užsienio reikalų ministras imasi analizuoti vietovardžių darybos klausimus, o Vilniaus meras viešai skalbia apatinius aiškindamas, kodėl nusprendė skirtis su žmona, pradedu svarstyti, gal atėjo laikas emigruoti iš interneto. Iš lietuviško, bijau, jau vėlu, bet kita vertus, net ir sėdint karantino bunkeryje galima gyventi pasaulyje, kuris nebūtinai yra už tavo langų, nors rašytojo Viktoro Šenderovičiaus pastaba apie politikos ir politikų liumpenizaciją aktuali ir pas mus.
Mano interneto metai prasidėjo sausio 1-ąją „Le Figaro“ paskelbtu pokalbiu su filosofu ir Stanfordo universiteto politologu Francisu Fukuyama. Tuo, kuris prieš trisdešimt metų išgarsėjo teiginiu apie istorijos pabaigą. Dabar Fukuyama tvirtina: „Susiduriame su dvasine tuštuma. Žmonėms atrodo, kad jiems stinga priklausomybės bendruomenei, jie jaučia, kad jų veiklos variklis nėra aukštosios vertybės, kurios leistų peržengti save, tapti kažkuo daugiau nei yra.“
Į Laure Mandeville (beje, Rusijos ir Rytų Europos specialistės) klausimą, ar koronavirusas nepagreitino Vakarų saulėlydžio, ar 2020-ieji netaps „Azijos amžiaus“ pradžia, jis atsakė, kad pandemija pastūmės pasaulinės ekonomikos svorį į Rytų Azijos pusę: „Ir tai ne tik Kinija. Visos Azijos šalys gana sėkmingai tvarkėsi su pandemijos krize. Tačiau jei kalbame apie Kinijos galią, nemanau, kad turėtume pakankamai tikslios informacijos apie realią situaciją ir krizės pabaigą.“ Jo teigimu, prasideda ilga kova su Kinija ir nebūtinai ją turime pralaimėti.
Pasak Fukuyamos, per pastaruosius 40 metų ėmė keistis lygybės sąvoka, ji įgijo naują prasmę: „Moterys, gėjai, lesbietės ir imigrantai, o ne darbininkų klasė, dabar yra marginalizuojami ir tai juos savo širdyje saugo socialistinės ir socialdemokratinės partijos. Todėl partijos prarado kontaktą su liaudies masėmis. Prancūzijoje didžioji komunistų partijos rinkėjų dalis perėjo pas Liaudies frontą. Tai baltųjų masių maišto simbolis. Jei norite susigrąžinti šį elektoratą, reikia rasti bendrą kalbą su tais žmonėmis.“
Į žurnalistės klausimą, kad per pastaruosius 12 mėnesių suvokėme, kokios svarbios mūsų gyvenime tapo technologijos, todėl ar nereikėtų siekti monopolistinių skaitmeninių platformų įtakos silpninimo, Fukuyama atsakė, kad nerimas labiau susijęs ne su monopolizmu, jis kyla tada, kai „šios platformos tampa politiniais aktoriais ir pradeda vaidinti politinius vaidmenis. Platformos turi daug galimybių sustiprinti vienus balsus ir pašalinti kitus. Priešingai nei Europoje, šio sektoriaus nereguliuojame, manome, kad firmos tai atliks pačios. Per JAV prezidento rinkimus Silicio slėnis ėmėsi veiksmų, kad iš tinklų eliminuotų abejotinas nuomones ar sąmokslo teorijas, kai kurios kontroversiškos prezidento Trumpo žinutės buvo papildytos atitinkamais komentarais ir pan. Tačiau nemanau, kad tai tinkamas sprendimas ilgajam laikotarpui.“
Į Mandeville teiginį, kad „1989-aisiais skelbėte Vakarų, liberaliosios demokratijos pergalę bei piešėte harmoningos globalios visuomenės vaizdinį, bet po trisdešimt vienų metų kyla įspūdis, jog tai greičiau globalus košmaras“, Fukuyama atsakė: „Apie tai rašau naujausioje knygoje „Tapatybė“. Tačiau jei žmonės būtų perskaitę ankstesnę mano knygą iki galo, būtų supratę, kad jau tada užsiminiau apie Nietzsche’s „paskutinį žmogų“, norėdamas pabrėžti, kad „istorijos pabaigoje“ žmonės nebus laimingi, nes ta pabaiga nesuteiks jiems pakankamo tapatybės jausmo. Rašiau, kad žmonėms reikia daugiau nei tik būti lygiais piliečiais ar gyventi liberalioje politinėje sistemoje. Pavyzdžiui, jie nori būti katalonai ar škotai. Nori, kad būtų pripažįstama jų translytė ar lesbinė tapatybė. Nori, kad už jų stovėtų valstybė. Numačiau daug ką, kas vyksta dabar. Liberalioje visuomenėje yra daug dalykų, kurių žmonės nemėgsta.“ Bet, pasak Fukuyamos, liberalizmas egzistuoja, kad išlaikytų skirtingas visuomenes kartu: „Jei įvairialypėje visuomenėje norėtume atsisakyti plataus kopromiso etniniais, rasės ar religijos klausimas, atsitrenktume tiesiai į sieną.“
Sugrįžimas prie infantilumo
Sausį „Gazeta Wyborcza“ išspausdino prieštaringą filosofo ir publicisto Jano Hartmano straipsnį „Liovėmės svarstyti, kam mums gyvenimas. Mums rūpi tik gyventi kuo ilgiau“. Pasak Hartmano, jau kelis dešimtmečius bioetikai diskutuoja, kiek gali kainuoti besibaigiančio gyvenimo pratęsimas ir kada reikia pasakyti „stop“ su tuo susijusioms išlaidoms, nes dėl jų netenka gydymo kiti, galintys geriau juo pasinaudoti. Tačiau ne vienoje visuomenėje tie klausimai vis dar lieka tabu ir sukelia moralinę paniką. Hartmanas mano, kad „bioetika yra geras, bet, deja, retas pavyzdys profesionalaus elito pasipriešinimo visuomenės baimei, kuri yra aksiologinės dezorientacijos simptomas. Ši baimė atsirado laikais, kai daugumai mūsų jau taip gerai, kad nežinia, ko dar reikėtų, bet nepaisant to, kiekviename žingsnyje mus užklumpa melancholija, nuo kurios neįmanoma pabėgti į egzotišką salą.“
Pasak Hartmano, „kai nežinia, ką daryti su gyvenimu, stengiamasi jį bet kokia kaina pratęsti, kad tik sulauktum šanso, jog pagaliau atsitiks kažkas svarbaus ir visas gyvenimas įgis prasmę. Šiuolaikinėje visuomenėje kokybė pereina į kiekybę. Jei jau gyvename saugiai, susikaupdami į malonumus ir rūpindamiesi savimi, pagrindinis klausimas „kam?“ išstumiamas arba gaunamas pakaitinis, laikinas, bet kartu amžinas kaip visi laikini dalykai atsakymas: „Kad tik ilgiau!“ Prie to prisideda mirties baimė, vis stipresnė narcisistinėje visuomenėje, kurioje neapsimoka suaugti, neapsimoka prisiimti atsakomybės, o galiausiai neapsimoka konfrontuoti su savo mirtingumu. Toks konfrontavimas negali įvykti, jei manai, kad gyvenimas – tai tik pojūčiai, bėgimas su kliūtimis, kai bėgama nuo malonumo iki malonumo, mikliai peršokant nepageidaujamų nemalonumų karteles bei griovius. Bet kokio diskomforto vengimas, įskaitant mirtį ir mąstymą apie ją, labai gerai dera su demokratija ir rinka. Viena ir kita vis dar stengiasi mums įtikti ir įtvirtinti mumyse meilę sau ar net išskirtinumo pojūtį, jau tapusį tokia pat masine preke kaip ir visos kitos. Apsalę nuo saldaus rinkodaros šnabždesio ir politikų pažadų, pasiduodame vaikystės regresijai, nes reikia būti vaiku, kad gerai suprastume, ką mums sako didžioji Mama, vis patikinanti, jog supranta ir rūpinasi, palaikanti mūsų savivertę ir nuolat žadanti, kad viskas bus gerai, ir net mirtis yra be galo toli, be to, mirtis apskritai gali būti dar viena „svarbi patirtis“. Juk ne be reikalo religinė rinkodara jau du tūkstančius metų aiškina žmonėms, kad jie pakils iš kapų gyvi ir sveiki. Taip išpaikinti tampame paklusnūs ir perkame viską, ką Mama pasufleruos. Kiekvienas mūsų dabar juda per pasaulį, glausdamas pliušinį meškiną, o teisė į vaikišką verksmą yra naujausia žmonijos atrasta žmogaus teisė.“
Pasak Hartmano, visa tai truktų kuo ilgiausiai, jei ne besibaigiantys ištekliai: „Jie baigiasi ir nematyti jokios didžios technologijos, kuris leistų išlyginti didėjantį iškasenų ir pigios darbo jėgos deficitą. Užtat žinios apie gerovę pasiekė jau kiekvieną Žemės kampelį ir jokia visuomenė nebenori būti pusiau nemokamos darbo jėgos rezervuaru.“ Tad, pasak Hartmano, „geriau jau buvo. Globali išlepinta visuomenė gali mesti meškiną ant žemės ir treptelėti kojyte, bet gali susiimti ir suaugti. Niekas nežino, kas atsitiks.“
Hartmanas taip pat prisimena Nietzschę: „Nietzsche’s „paskutinio žmogaus“ komforto zona Vakarų šalyse tęsiasi be galo. Tiesą sakant, nežinia, kur ieškoti kaltų, kad esame uždaryti auksiniame narvelyje be vielų ir durelių. Neaišku, ką apmėtyti supuvusiais kiaušiniais už globalų atšilimą.“
Hartmanas mano, kad „revoliucijos prasmė, kuri suteikdavo rimties ir orumo visuomeniniam gyvenimui pastaruosius pusę tūkstančio metų, išsisemia. Lieka privatus gyvenimas, kupinas komforto ir malonių užsiėmimų, leidžiančių kurti saugumo ir meilės iliuziją. Sistema jau nebenori būti represyvi – ji apstato ir dekoruoja mums gyvenimą, o mes mielai liekame tarp tų dekoracijų, maištaudami tik apsimestinai ir saugiai, t.y. rašydami postus socialinėse medijose.“
Filosofas taip pat teigia, kad mūsų padėtį sunkina nuvertėjęs didvyriškumas: „Pasiaukojimas, idėjiškumas, nonkonformizmas yra puikūs, kai žiūri filmą, bet negalime jų rimtai pritaikyti esant situacijai, kai galime tiek daug prarasti ir gyvename taip maloniai.“ Pasak Hartmano, dabar niekas nelaukia revoliucijos, net revoliucionierius privalo būti profesionalus produktas su savo štabu ir prodiuserių užnugariu. Mėlyni dryžiai ant sumušto baltarusio pečių – maždaug riba to, ką galime priimti. Patiktukas, penkiasdešimt zlotų „kilniam tikslui“, valanda gatvės demonstracijos kartą per pusę metų – tai mūsų aktyvizmo matas.
Hartmano nuomone, „esame pernelyg reflektuojantys ir pernelyg sugedę, kad rimtai traktuotume didžiuosius idealus, ką jau kalbėti apie gentinius tikėjimus. Rimtai vertiname tik asmeninius interesus – savo pajamas, butus, partnerius, šunis ir kates. Kas drąsiau siekia išteklių, t.y. gyvenimo pilnatvės, tas iš gyvenimo gauna premiją. Jausmų subtilumas, nuolankumas, gėdos jausmas ir geras auklėjimas nuosekliai pralaimi banalybei, ironijai ir pasitikėjimui savimi. Prasčiokiškumas su pašaipia inteligento kauke rinkoje ir bendruomenėje nugali subtilumą ir kultūrą.“
Tačiau, pasak Hartmano, nuo tokio gyvenimo mus gali išgelbėti meilė ir pasirengimas mirti: „Išmintis, skelbianti, kad net paklūstant totalitarinei kontrolei galima būti laisvam, jei myli ir esi pasirengęs mirti, nėra mūsų laikų atradimas, bet reikalauja būti pritaikyta prie mūsų gyvenimo sąlygų, t.y. progresuojančios mūsų patirties „virtualizacijos“, nes patirtis vis labiau yra multimedinės kūrybos ir žaidimo efektas.“
Hartmanas stebisi, kad suprasti šią situaciją mus parengė filosofai, bet šių sudėtingų klausimų aiškinimu plačiajai publikai užsiėmė kino kūrėjai. Kaip pavyzdį jis pateikia britų satyrinį serialą „Juodas veidrodis“ („Black Mirror“) ir sako, kad „jei išsaugosime tikėjimą gėriu, tiesa bei grožiu ir dėl to išsaugosime meilę, joks technologinis fašizmas negalės mūsų pasiekti. Nes mylėti galima ir pačioje dirbtinai sukurtos ir totaliai sugestyvios virtualios realybės, tiekiamos tiesiai į mūsų smegenis, gelmėje, ir visiškai analogiškame pasaulyje, kuriame nėra jokios elektronikos ir kuris užkerėtas tik mitų ir senolių pasakojimų.“
Pagal užsienio žiniasklaidą parengė Ž. P.
