Ekranas ar knyga?

Anksčiau sakydavo, kad gero romano neįmanoma sutalpinti į filmą, nes iškart kyla noras grįžti prie knygos. Praėjusiame amžiuje net buvo manoma, kad geras filmas gali gimti tik iš antrarūšės literatūros. Dabar pagal storus romanus vis dažniau kuriami serialai, bet ir jie neretai sukelia originalo alkį. Kai kino teatrai uždaryti, o karantinas atrodo be pabaigos ir visi žiūri serialus, psichologai pataria prieš užmiegant (ypač jei kankina nemiga) į lovą pasiimti ne kompiuterį mirgančiu ekranu, bet knygą – geriau popierinę. Žinoma, vėliau ją bus galima palyginti ir su serialu. Pristatome kelis populiarius serialus, sukurtus pagal didelio atgarsio sulaukusias knygas.

Jaunos airių rašytojos Sally Rooney knyga „Normalūs žmonės“ („Normal People“, 2018, „Alma Littera“, 2020) Lietuvoje reklamuojama kaip viena mėgstamiausių Baracko Obamos knygų. Nors pastarojo literatūriniu skoniu neabejoju, vis dėlto labiau pasitikiu profesionalais. Pavyzdžiui, „Normalius žmones“ į 40 moterų parašytų geriausių knygų sąrašą įtraukė kita populiari autorė Elena Ferrante. Knygos ekranizacijos laukta nekantriai. Serialas „Normalūs žmonės“ (beje, ištikimas literatūros kūriniui, o Rooney – ne tik viena iš serialo scenarijaus autorių bei prodiuserių, bet ir pati dalyvavo aktorių atrankoje) pasirodė praėjusių metų pabaigoje, jį režisavo Lenny Abrahamsonas, prieš kelerius metus už filmą „Kambarys“ nominuotas „Oskarui“. 

„Normalūs žmones“ primena kitą, tik jau XX a. bestselerį – Ericho Segalo „Meilės istoriją“, kurios herojai – skirtingų socialinių sluoksnių įsimylėjėliai. „Normalių žmonių“ Mariana (Daisy Edgar-Jones) – protinga, iš turtingos šeimos kilusi mergina, bet jos niekas nemėgsta. Konelis (Paul Mescal) – mokykloje vienas populiariausių mokinių, o jo mama tvarko Marianos tėvų namus. Tačiau abu aštuoniolikmečiai slepia audringą romaną ne dėl finansinių priežasčių. Labiausiai dėl to kalti vaikino nebrandumas ir egocentrizmas. Todėl tai pasakojimas apie du jautrius, sutrikusius žmones, kurie mokosi būti atviri vienas kitam. Pasak Abrahamsono, serialas griauna stereotipus ir rodo Airiją tokią, kokia ji yra dabar: „Kleras jau nebeturi valdžios, o mes galime laisvai kurti serialus kad ir apie intymumą, seksą, meilę be smurtinio religinio konteksto. Rodome pasauliui tas permainas ir realistinį tėvynės vaizdą. Be to, įrodome, kad mažoje šalyje galima sukurti kažką vertinga, kas pateks į globalią rinką.“

Kanadietė Margaret Atwood parašė per keturiasdešimt romanų, ji taip pat kuria eiles, užsiima literatūros kritika, yra feministė ir ekologinė aktyvistė. Atwood antiutopija „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid’s Tale“) išėjo dar 9-ajame dešimtmetyje, bet didžiulio populiarumo sulaukė, kai 2017 m. pasirodė Bruce’o Millerio sukurtas serialas ir kilo „Me Too“ judėjimas. Pasakojimas apie rasistinę, nacionalistinę ir radikaliai religingą Gileado respubliką, kurioje vienintelis moters pašaukimas yra gimdyti, pasirodė itin aktualus. Romanas tapo scenarijaus pagrindu, o Elisabeth Moss vaidyba pakerėjo visus. Serialo sėkmė įkvėpė Atwood parašyti romano tęsinį „Liudijimai“ („The Testaments“, 2019). Abi knygas galima perskaityti ir lietuviškai – jas išleido „Baltos lankos“.

Johno Le Carré romano „Naktinis vadybininkas“ („The Night Manager“, 1993) lietuviškai iki šiol nėra. 2016 m. pasirodė pagal jį sukurtas bendros britų ir amerikiečių gamybos serialas, kuriame vaidino tikros žvaigždės: Hugh Laurie, Olivia Colman, Tomas Hiddlestonas, Tomas Hollanderis ir Elizabeth Debicki („Tenet“). Nors seriale pasikeitė veiksmo vieta ir laikas, siužetas liko, koks buvęs, – kalbama apie nelegalią prekybą ginklais, pataikavimą politiniams banditams. Buvusį britų kareivį Džonataną Peiną užverbuoja agentė Andžela. Jis turi infiltruotis į verslininko Ričardo aplinką ir neutralizuoti jo organizuotą šnipų bei ginklų prekeivių grupę. Kad patektų į šią verslo imperiją, Džonatanas turi nugalėti korumpuoto majoro Korkano ir verslininko merginos įtarimus. Tačiau pirmiausia Džonatanas pats turi tapti nusikaltėliu.

Lietuviškai dar nepasirodė ir Walterio Teviso „Karalienės gambitas“ („The Queen’s Gambit“, 1982), pagal kurį sukurtas bene populiariausias dabar Allano Scotto ir Scotto Franko serialas su pagrindinį vaidmenį atliekančia Anya Taylor-Jay. (Beje, lenkai ir rusai apsisuko bematant, ir knyga pasirodė Naujųjų išvakarėse.) Skaičiusieji tvirtina, kad knyga ne mažiau įtraukia nei serialas. Tevisas ją išleido Šaltajam karui artėjant į pabaigą, nors romano veiksmas nukelia į vieną jo viršūnių, kai santykiai tarp JAV ir SSRS buvo itin įtempti. Aštuonerių metų Bet, auganti našlaičių prieglaudoje, pamėgsta šachmatus. Ji turi didelį talentą, moka padėti kitiems ir įsiklausyti į blogesnių už save šachmatininkų patarimus. Tevisas puikiai aprašo ir vidinius herojės prieštaravimus, ir šachmatų kovas, ir silpnybes. Tai įtraukiantis trileris, nors atrodytų, kad šachmatai – gana nuobodus žaidimas. Tevisas pats yra šachmatininkas mėgėjas ir kadaise sekė SSRS didmeistrių mūšius, o serialo konsultantu tapo vienas iš jų – Garis Kasparovas.

„Karalienės gambitas“ – ne pirmas į ekraną perkeltas Teviso kūrinys. Pagal jo knygas sukurti filmai „Biliardo žaidėjas“ („The Hustler“, rež. Robert Rossen, 1961) ir „Pinigų spalva“ („The Color of Money“, rež. Martin Scorsese, 1986) – abiejuose pagrindinius vaidmenis sukūrė Paulas Newmanas. Tačiau pas mus geriau žinomas Davidą Bowie išgarsinęs Nicolaso Roego „Žmogus, kuris nukrito į Žemę“ („The Man Who Fell to Earth“, 1976). Jis atskleidžia kitą Teviso kūrybos kryptį – fantastiką.

Lietuviškai galima rasti tik vieną amerikiečių rašytojos Elizabeth Strout knygą „Aš esu Liusė Barton“ („My Name is Lucy Barton“) – ją prieš kelerius metus išleido „BALTO leidybos namai“. Pulitzerio premiją rašytojai pelnęs romanas „Olivija Kiteridž“ („Olive Kitteridge“, 2008) sulaukė puikios ekranizacijos. Pagrindinį vaidmenį šiame Lisos Cholodenko režisuotame HBO seriale sukūrė Frances McDormand. Tai pasakojimas apie dvidešimt penkerius mokytojos Olivijos, jos vyro Henrio ir sūnaus Kristoferio gyvenimo metus. Kiekviena iš keturių serialo serijų rodo vieną jų gyvenimo atkarpą. Oliviją kažkas yra pavadinęs mažo miestelio Frenku Andervudu. Ji ciniška, pikta, naikinanti kiekvieną atvirumo pasireiškimą. Jos namų židinys liepsnoja pragaro liepsna. Nelaimingi miestelio gyventojai šypsosi vieni kitiems, apsimeta esą laimingi, bet svajoja apie savižudybę, įsipanioja į nelaimingus meilės romanus. Olivija kiekviena pasitaikiusia proga apnuogina jų melą. Ji lyg klasikinis kaimo kvailelis, sakantis tiesą į akis, bet kartu ji nešioja geležinius šarvus ir nežada pasiduoti depresijai.

Strout yra sakiusi, kad visi laiko Oliviją bloga ir pikta, matyt, todėl, kad ją tokią suvaidino McDormand, bet „iš tikrųjų Olivija turi daug veidų, kaip ir mes visi. Man atrodo, kad knygoje tai ne taip akivaizdu, tačiau McDormand meistriškai sugebėjo visa tai iš mano herojės ištraukti, kartais gal net pernelyg paryškindama.“ Strout prisiminė, kad viename interviu McDormand sakė, jog Olivijos vaidmuo suteikė jai drąsos įkūnyti piktas, įtūžio apimtas moteris: „Ne žudikes ir naikintojas, o įtūžusias, nemalonias ir labai ryžtingas, įsitikinusias savo pažiūrų ir veiksmų teisingumu motinas arba žmonas. Manau, kad mano herojės tokios nėra. Joms būdingesnis susitvardymas, net kai apima blogi jausmai.“

Iki šiol tiksliai nežinoma, kas slepiasi po Elenos Ferrante slapyvardžiu, nors spėlionių daug, o įtikinamiausiai skamba pora versijų. Ferrante leidžiama nuo 1992 m., su leidėjais nebendrauja asmeniškai, tik elektroniniu paštu, nedalyvauja knygų mugėse, neduoda interviu. Prieš debiutuodama Ferrante parašė leidėjui: „Būsiu jūsų pigiausia autorė. Sutaupysiu jums net savo buvimą.“ Ji mano, kad knygos turi kalbėti pačios. „The Guardian“ pavadino Ferrante „pasauline literatūros sensacija, kurios niekas nepažįsta“. Prieš kelerius metus prisipažinti, kad neskaitei „Nuostabiosios draugės“ („L’amica geniale“, 2011, „Alma littera“, 2020) ir trijų jos tęsinių, sudarančių garsųjį Neapolio ciklą, reikėjo drąsos. Todėl netruko pasirodyti ir Saverio Costanzo serialas, kurį rodo LRT. Serialas filmuotas Italijoje, tad jame mažiau spindesio nei Holivudo kuriamuose, jis gana rūstus ir žiaurus. Tai pasakojimas apie dvi drauges, augančias Neapolyje. Su jų likimais pinasi daug įdomių ir paslaptingų istorijų. Gyvenimas skurdžiuose pokario Neapolio kvartaluose parodytas taip įtikinamai ir jautriai, kad pasižiūrėjus serialą gali kilti noras pagaliau perskaityti ir knygas.

Vieno naujausių „Netflix“ serialų „Unorthodox“ (2020) herojė devyniolikmetė žydė Esta pabėga nuo sutartų vedybų ir ortodoksiškos Niujorko chasidų bendruomenės. Esta vyksta į Berlyną, kur gyvena jos  mama. Čia ji bando gyventi pasaulietiškai, pradeda studijuoti muziką. Tačiau sužinojęs apie žmonos nėštumą vyras su pusbroliu taip pat keliauja į Vokietiją, tikėdamiesi rasti Estą. 

Autobiografinė Deborah Feldman knyga „Neortodoksiška: kaip skandalingai išsižadėjau savo chasidiškų šaknų“ („BALTO leidybos namai“, 2020), tapusi serialo pagrindu, pateko į bestselerių sąrašus. Feldman joje aprašo brendimą uždaroje chasidų bendruomenėje, nesugebėjimą rasti savęs persenusiame pasaulyje, kur moteriai būtina laikytis draudimų ir nurodymų. Kartu tai ir pasakojimas apie kelią, vedantį iš religijos į pasaulietišką, šiuolaikišką pasaulį, apie mokymasį gyventi iš naujo. Epiloge rašytoja pripažįsta, kad susidūrė su savo buvusios bendruomenės ostrakizmu, nes įsileisti skaitytoją į uždarą bendruomenę buvo tikras drąsos aktas. Serialo kūrėjai supaprastino knygą, bet tai nereiškia, kad jo nereikia žiūrėti. Žiūrėti verta kad ir dėl Izraelio aktorės Shiros Haas, kuri išgarsėjo kitame seriale apie chasidų bendruomenę „Shtisel“.

Parengė Ž. P.