7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Apie (ne)tradicines asmenybes

Geriausi 2020-ųjų LGBT filmai

Nr. 3 (1368), 2021-01-22
Kinas
„Išleistuvės“
„Išleistuvės“

Taktiškieji britai žurnale „Sight&Sound“ teigia, esą praėję metai buvo ypač turtingi queer kino, ir liaupsina stiprią Berlinalės programą. Tačiau, kaip sakoma, britas į akis tau gali šypsotis, o už akių susmeigti peilį tau į nugarą.

 

Pateikiame penketuką, kurį, anot jų, būtina pamatyti. „Sveiki atvykę į Čečėniją“ („Welcome to Chechnya“, rež. David France, D. Britanija). Filmas, rodytas „Nepatogiame kine“, – tvarkingas dokumentinis darbas apie žmogaus teises Čečėnijoje ir Rusijoje. Kito dokumentinio filmo „Tavo mamos paguoda“ („Aconchego da tua Mãe“, rež. Adam Golub, Brazilija) matyti neteko, tačiau pasižiūrėjusios filmo reklaminį klipą supratome, kad tai dar vienas tvarkingas filmas apie transaktyvistę ir prostitutę, tik šįkart gyvenančią ir veikiančią Brazilijoje. Beje, regis, filmai apie gėjus ar lesbietes jau tampa senamadiški, tad dabar pakilimą išgyvena transasmenys. Taigi penketuke atsirado vietos ir dokumentiniam filmui „Atsiskleidimas: trans gyvenimai ekrane“ („Disclosure: Trans Lives on Screen“, rež. Sam Feder, JAV). Filmas sukurtas pagal „Celiulioidinės spintos“ („The Celluloid Closet“, rež. Rob Epstein, Jeffrey Friedman, JAV, Vokietija, Prancūzija, D. Britanija, 1995) formulę. Žiūrint šias istorijas neapleido jausmas, kad kalbinamiems transasmenims viskas blogai ir šviesesnio rytojaus kine jie tikrai nesulauks...Vietoj šio filmo siūlytume prisiminti kultinį „Paryžius dega“ („Paris Is Burning“, rež. Jennie Livingston, 1990, JAV) ar pasižiūrėti visiškai nepaminėtą Sébastieno Lifshitzo filmą „Mergaitė“ („Petite fille“, Prancūzija, 2020).

 

Sąrašėlyje atsirado vietos ir dviem vaidybiniams filmams: Berlinalėje „Teddy“ prizu apdovanotam „Ateitis priklauso mums“ („Futur Drei“, rež. Faraz Shariat, Vokietija) ir britų „Amonitui“ („Ammonite“, rež. Francis Lee, D. Britanija, Australija, JAV). Pasižiūrėjusios šiuos du kūrinėlius suvokėme, kad geri LGBT+ tematikos filmai turbūt sukuriami tik kas penkerius metus ir nebūtinai netradicinės orientacijos režisierių.

 

Po filmo „Ateitis priklauso mums“ pamanėme, kad Romas Zabarauskas su savo „Advokatu“ būtų labiau nusipelnęs „Teddy“ statulėlės. Čia irgi veikia pabėgėliai, tačiau pagrindinė dramaturginė ašis sukasi aplink tris iraniečius. Vienas jau gimęs ne Irane ir gyvenantis Vokietijoje, kiti du – ką tik atvykę į šalį. Tas, kuris gimęs ne Irane, įsimyli ką tik atvykusį, šio sesuo tai supranta ir palaiko. Taigi trijulė dažniausiai laiką leidžia paryčiais gulėdami ant asfalto ir dalindamiesi teletabiškomis mintimis, sulėtintai laksto po laukus ir šūkauja „ateitis priklauso mums“. Taip, dar yra viena kita radikalesnė sekso scena, tikriausiai būtent tai sužavėjo ne vieną.

 

Britų režisierius Francis Lee – tikrai nuobodus kūrėjas, mat, prisiviliojęs tokias aktores kaip Kate Winslet ir Saoirse Ronan, sukūrė be galo nykų filmą „Amonitas“, kurį, regis, bandė praskaidrinti rodydamas aktorių akrobatinius gebėjimus mylintis. Winslet dar įtikinamesnė, o štai Ronan veido išraiška sekso scenoje atrodė lyg prievartaujamos moters...

 

Tuo metu Holivudas ir „Netflix“ bando išspausti viską, kas įmanoma, iš sėkmingų produktų ar žanrinių formulių kartočių (pavyzdžiui, heteroseksualią porą tiesiog pakeičiant homoseksualia). Ryano Murphy „Išleistuvės“ („The Prom“) ir Joe Mantello „Vaikinai grupėje“ („The Boys in the Band“) – puikiausias to pavyzdys. Abu filmai – nykūs bandymai perkelti pelningus Brodvėjaus spektaklius į namų kino ekranus.

 

Joe Mantello rankose kanoninė Marto Crowley pjesė „Vaikinai grupėje“, parašyta 7-ajame dešimtmetyje, tampa pigia melodrama. Akivaizdu, kad Crowley, tuo metu debiutuojantis dramaturgas, daug ką skolinosi iš Edwardo Albee „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“, tik čia vykstant vakarėliui „skudurus plauna“ ne sutuoktinių pora, o devyni gėjai, priklausantys skirtingiems socialiniams sluoksniams, turintys skirtingą išsilavinimą ir skirtingai išgyvenantys savo homoseksualumo faktą. To meto kontekste pjesė buvo radikali savo atvirumu ir intymumu, tačiau netrukus, prasidėjus LGBT teisių judėjimui, pjesė ir jos personažai, skęstantys savigraužoje bei saviniekoje, gana greitai buvo „nurašyti“ kaip netinkama reprezentacija, nors Williamas Friedkinas 1970-aisiais dar spėjo sukurti jos ekranizaciją. Po penkiasdešimties metų Crowley pjesę antram gyvenimui prikėlė Mantello, pirmiausia Brodvėjuje, o dabar ir „Netflix’e“.

 

Akivaizdu, kad režisieriui nelabai rūpi nei pjesės socialinis kontekstas, nei, galų gale, ką jis nori ja pasakyti. Gal patikrinti, kiek toli pažengusi Amerikos visuomenė? Tačiau net filmo (taip pat ir spektaklio) aktoriai, akivaizdu, negali tapatintis su personažais ir tiesiog kuria karikatūras. Mantello į viską, regis, žiūri pro pirštus, pjesės net nebando šiuolaikinti, dialogų taip pat iš esmės nekeičia, tik pasikviečia garsius aktorius – visi atsiskleidę gėjai, daugiausia žinomi dėl savo darbų televizijoje. Taip pat „režisierius“ kone scena po scenos kopijuoja Friedkino filmą. Tik be pirmtako puikiai sukurtos, viską persmelkiančios klaustrofobijos jausmo – Mantello kuria blizgutį, lengvai vartojamą produktą. Dar labiau nei Friedkino filme čia išryškėja teatrališkumas: tiek dėl pabrėžtinai butaforinės scenografijos, tiek dėl aktorių darbo. Jimas Parsonsas ir Zachary Quinto, atrodo, ne vaidina, o maivosi. Deja, šis filmas – tiesiog tuščias pastišas.

 

Kad nepasirodytų maža, aptarto filmo prodiuseris Ryanas Murphy ėmėsi ir kito filmo – miuziklo „Išleistuvės“ – režisūros. Čia taip pat vaidinti (ir dainuoti) pasikviestos garsenybės – Meryl Streep, Nicole Kidman, Jamesas Cordenas ir Andrew Rannellsas. Jie vaidina aktorius, nusprendusius reabilituoti savo suterštą reputaciją pilietiniu aktyvizmu. Taigi išvyksta į Amerikos provincijos gilumą padėti lesbietei moksleivei Emai (Jo Ellen Pellman), kuriai buvo uždrausta į išleistuves atsivesti savo merginą. Nepatikėsite, „liberalai iš Brodvėjaus“ išties į doros kelią atverčia homofobišką bendruomenę ir net išsprendžia savo asmenines problemas. Tereikia pirštu pabaksnoti į žmonių veidmainiškumą, apeliuoti į jų širdis, ir užkietėję neapykantos bei homofobijos skleidėjai lengvai gali tapti tolerancijos įsikūnijimu. Nepaisant šio naivaus ir utopiško konservatyvizmo ir naujojo amžiaus liberalizmo derinio, viską nustelbia perspausti Murphy estetiniai sprendimai. Bazui Luhrmannui belieka slėptis...

 

Panašią fantaziją bando „parduoti“ ir Clea DuVall „Laimingiausias sezonas“ („Happiest Season“). Tai bene pirmoji Holivudo studijos kurta šventinė romantinė komedija, kurios herojės lesbietės. Filme pasakojama, kaip Harper (Mackenzie Davis) pakviečia savo merginą Ebi (Kristen Stewart) Kalėdas praleisti su jos šeima, tačiau neperspėja, kad tėvai vis dar nežino apie jos orientaciją. Tad Ebi priversta vaidinti tiesiog kambariokę. Tai galėtų būti neblogas „kabliukas“, tačiau filmo kūrėjai nori sutilpti į romantinės komedijos konvencijas, popierinius personažus ir kalėdines linksmybes, kartu paliesdami „rimtas“ – tokias kaip atsiskleidimas – temas ir parodydami, kad daugeliui homoseksualių porų normalus pasisėdėjimas su šeima gali pareikalauti nemažai emocinių kančių. Tačiau galiausiai filmo kūrėjai pralošia abiejuose frontuose, o laiminga pabaiga atrodo mažų mažiausiai dirbtinė ir pritempta. Galų gale, tarp Kristen Stewart ir Mackenzie Davis nėra jokios „chemijos“, tad įpusėjus filmui pradedi galvoti, kad geriausia būtų, jei pora tiesiog išsiskirtų.

 

Deja, įvairiausių LGBT+ topų sudarytojai visiškai pražiūrėjo Tsai Ming-liango „Dienas“ („Rizi“, Taivanas) ir François Ozono „Vasara ’85“ („Été 85“, Prancūzija, Belgija). Drįstame manyti, jog dėl to, kad šie filmai skirti jau emociškai išsivysčiusiems žiūrovams, nors Ozonas ir kuria 9-ajam dešimtmečiui būdingu paauglių filmų stiliumi.

 

Ozono pusiau autobiografinis filmas atgaivina sentimentus apie pirmąją meilę, tačiau jos nenusaldina, veikiau nuolat balansuoja tarp jau subrendusio žmogaus (auto)ironijos ir tragedijos, kartu suteikdamas toms įelektrintoms pirmosios meilės akimirkoms lengvumo. Vaikinukas Aleksis įsimyli kiek vyresnį gražuolį Davidą, kuris jam įkūnija viską – laisvę, žavesį, gyvenimo greitį ir adrenaliną. Nors pasakojama apie du vaikinus, filmo tema universali: kiekvienas mūsų patyrė ir išgyveno pirmąją meilę, kartu su ja egzistavusį pavydą, savininkiškumo jausmą, drugelių plazdėjimą pilve ir skraidžiojimą padebesiais. Visą šį emocinį diapazoną nuostabiai perteikia diskotekos scena, kai skambant trankiai muzikai Davidas uždeda Aleksiui ausinuką: iš jo sklinda Rodo Stewarto daina „Sailing“, ir akimirką išorinis pasaulis liaujasi egzistavęs...

 

Berlyno kino festivalio žiuri bent jau pakako proto skirti Tsai Ming-liang’ui „Teddy“ Žiuri prizą. Susipažinusieji su režisieriaus kūryba žino, kad jis – lėtojo kino meistras. Tad ir šiame filme pavargęs skubėti žiūrovas su Ming-liang’o mūza Kang-shengu Lee gali neskaičiuodamas minučių stebėti lietų, su kitu personažu Nonu (Anong Houngheuangsy) ruošti maistą ir iš ekrano užuosti jo kvapą. Kiek vėliau – krūptelėti nuo staigaus gatvės triukšmo ir skubėjimo. Žodžių čia nereikia, nes vaizdai ir garsai patys pasakoja apie personažų vidinę emocinę atmosferą. Atpasakoti siužeto neįmanoma, reikia jį pajausti, tačiau Min-liang’ui, regis, svarbi kiekviena akimirka, kiekvienas susitikimas: nors ir trunkantis akimirką, jis yra amžinas. Erotinė filmo scena, trunkanti apie pusvalandį, – viena gražiausių kine. Režisieriui nereikia akrobatinių kamasutros pozų, kurios provokuotų žiūrovą, kiekvienas judesys ir prisilietimas svarbus, kol bus pasiekta kulminacija: levituojama kažkur tarp abstrakcijos ir nesuvaidintos erotikos. Taigi filmo veikėjai vienos nakties susitikimą prisimins, nes šiame susvetimėjusiame ir beveidžiame pasaulyje jie vienas iš kito pasisemia stiprybės gyventi toliau. O stiprybės šaltiniu gali tapti kad ir Lee Nonui padovanota prisukama muzikinė dėžutė, kurios šis klausysis naktiniame Bankoko triukšme.

 

Tiesą sakant, žiūrėdamos LGBT+ filmus ir negalėdamos atsistebėti jų infantilumu, jautėmės kaip „Netflix“ mockumentary filmo „Mirtis 2020-iesiems“ („Death to 2020“, rež. Al Campbell, Alie Matthias) herojė, elgesio terapeutė daktarė Magi Greivel (Leslie Jones), studijavusi žmonių elgesį taip ilgai, kad jai nuo visų darosi bloga. Anot jos, dabar egzistuoja arba baisiai radikalūs dešinieji, abejojantys, ar Hitleris tikrai buvo jau toks blogas, arba užknisančiai verkšlenantys kairieji, užsipuolantys net tuos, kurie išdrįsta tuštintis netinkamu laiku. Ir abi pusės, anot terapeutės, tokios nelaimingos, kad norisi vemt. Mums irgi atrodo, kad perdėtas politkorektiškumas ne vieną gali paversti neįgaliu, juk per didelė moralė gali pakenkti kokybei...

 

Piktos kino kritikės Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

„Išleistuvės“
„Išleistuvės“
„Laimingiausias sezonas“
„Laimingiausias sezonas“
„Dienos“
„Dienos“
„Vasara ’85“
„Vasara ’85“