„7md“ rekomenduoja

Didžiausios rusų kino studijos „Mosfilm“ tinklalapyje – per pusę tūkstančio filmų. Dalis jų neprieinami mūsų geografinėse platumose, dalis – tik rusų kalba. Rekomenduojame tris angliškai subtitruotus filmus ir vieną filmą-baletą, kuriam subtitrų, matyt, nereikia.

„Trečioji Meščianskaja gatvė“ („Tretja Meščianskaja“, 1927)

Papročių komedija, kurią sukūrė iš Vilniaus kilęs sovietų kino klasikas Abramas Roomas (1894–1976), 3-iajame dešimtmetyje buvo populiari visur, ją rodė net Lietuvoje. Pavadinimas, žinoma, skyrėsi priklausomai nuo šalies, pavyzdžiui, Vokietijoje filmas vadinosi „Lova ir sofa“. Žiūrovus domino istorija, iliustruojanti papročių permainas bolševikų šalyje. Apie jas sklandė legendos, susietos su vienos pirmųjų rusų feminisčių Aleksandros Kolontaj seksualinės laisvės teorija, įgijusia „vandens stiklinės“ pavadinimą. Filmo scenarijų kartu su režisieriumi parašė literatūrologas Viktoras Šklovskis, kuris vėlyvais gyvenimo metais, regis, ir neslėpė, kad jį įkvėpė kaimynystė vienoje Jaltos sanatorijoje su Vladimiru Majakovskiu, jo mylimąja Lilia Brik ir jos vyru Osipu Briku. Tačiau oficialiai abu scenaristai tvirtino, kad idėją pasiskolino iš „Komsomolskaja pravda“ perskaityto straipsnio apie komjaunuolę, kurios pasitikti į gimdymo namus atėjo du jos vyrai.

...Į 3-iojo dešimtmečio Maskvą iš Rytų atvažiuoja spaustuvininkas Vladimiras (Vladimir Fogel). Būstą rasti sunku ir Vladimiras prisiglaudžia pusrūsyje pas pilietinio karo kovų draugą Nikolajų (Nikolaj Batalov). Šio žmona Liudmila (Liudmila Semionova), namų šeimininkė, nuobodžiauja. Nikolajui išvykus į komandiruotę, Vladimiras pakviečia ją paskraidyti virš Maskvos. Pamažu jų santykiai tampa vis artimesni ir vyrui grįžus Liudmila pareiškia, kad dabar jie gyvens trise. Netrukus paaiškėja, kad Liudmila laukiasi...

Susan Sontag vadino „Trečiąją Meščianskaja gatvę“ vienu mėgstamiausių filmų. Roomas nesistengė jo prisodrinti tada madinga publicistika, jis įdėmiai stebėjo personažus, bandydamas suprasti kiekvieno motyvus, meistriškai paversdamas simboliais paprastus daiktus (lovą, virdulį ar kalendorių su Stalino portretu). Bet kartu pratęsė klasikinės rusų literatūros tradiciją, kai moterys visada pasirodo esančios garbingesnės už vyrus. XX a. pabaigoje filmas sulaukė Piotro Todorovskio perdirbinio „Retro trise“ („Retro vtrojem“, 1998) ir net buvo priskirtas queer klasikai. Jį galima pažiūrėti čia: https://cinema.mosfilm.ru/films/35508/.

„Romeo ir Džuljeta“ (1954)

Ši Williamo Shakespeare’o tragedijos ekranizacija, nors joje ir skamba eilės, išsiskiria iš kitų. Tai spalvotas filmas-baletas pagal Sergejaus Prokofjevo muziką. Jį sukūrė sovietų kino klasikas Leo Arnštamas ir baletmeisteris Leonidas Lavrovskis. Džuljetą šoka didžioji rusų baleto legenda Galina Ulanova. 1955 m. filmas rodytas Kanuose ir apdovanotas prizu „už geriausią lyrinį filmą“. Jį galima pažiūrėti čia: https://cinema.mosfilm.ru/films/35675/.

„Skrenda gervės“ („Letiat žuravli“, 1957)

Iki šiol vienintelis pilno metražo rusų filmas, pelnęs Kanų kino festivalio „Auksinę palmės šakelę“, sukurtas pagal Viktoro Rozovo pjesę „Amžinai gyvi“, kuri perteikė Nikitos Chruščiovo „atlydžio“ dvasią: karas filme rodomas kaip paprastų žmonių drama. Karas išskiria Borisą (Aleksej Batalov) ir Veroniką (Tatjana Samoilova), sugriauna jų artimųjų likimus. Tačiau ne papasakota istorija įrašė Michailo Kalatozovo filmą tarp iškiliausių kino kūrinių, bet iki šiol stebinantis operatoriaus Sergejaus Urusevskio novatoriškumas, kurio atgarsiai matyti ir „Dogmos ’95“, ir šiuolaikiniuose filmuose.

Prancūzijoje filmą įsigijo būsimas François Truffaut uošvis ir finansinė „Skrenda gervės“ sėkmė padėjo sukurti debiutinius Truffaut „400 smūgių“, atvėrusius duris prancūzų Naujajai bangai. Filmą galima pažiūrėti čia: https://cinema.mosfilm.ru/films/34251/.

„Raudonoji palapinė“ („Krasnaja palatka“, „La tenda rossa“, „The Red Tent“, SSRS, D. Britanija, Italija, 1969)

Tai paskutinis Michailo Kalatozovo filmas. Jis gana tiksliai pasakoja apie Umberto Nobile’s ekspediciją, 1928-aisiais patyrusią katastrofą ir įstrigusią Arktyje. Daugumą ekspedicijos dalyvių pavyko išgelbėti sovietų ledlaužio „Krasin“ jūreiviams ir lakūnams. „Raudonoji palapinė“ – pirmasis sovietų filmas, finansuotas Vakarų prodiuserio, ir kartu tipiška 7-ojo dešimtmečio bendros gamybos „superprodukcija“ – jame vaidina daug žvaigdžių. Nobilę – Peteris Finchas, Roaldą Amundseną – Seanas Connery, o pastarojo atvykimas į SSRS įkvėpė Vladimiro Vysockio „Dainą  apie Džeimsą Bondą, agentą 007“. Taip pat vaidina lietuviai Donatas Banionis ir Feliksas Einas. Įdomu, kad rusiškoje filmo versijoje skamba Aleksandro Zacepino, o tarptautinėje – Ennio Morricone muzika. Filmą galima pažiūrėti čia: https://cinema.mosfilm.ru/films/35553/.