Kinas
Virtualios kino salės tikrai veikia ir kartais siūlo prisiminti filmus, kuriuos tegu ir iš nelabai didelės laiko distancijos gal pamatysime visaip kitaip. Tarp „ Žmonės Cinema“ ir kino teatro „Pasaka“ pasiūlymų galima rasti filmus:
„Ilgšė“ („Dylda“, Rusija, 2019)
Vienas originaliausių jaunųjų rusų kino režisierių Kantemiras Balagovas („Ankštumas“) antrajame, taip pat Kanuose apdovanotame filme klausia, kaip pradėti gyventi iš naujo, jei prisilietei prie pragaro. „Ilgšė“ perkelia į 1945-ųjų Leningradą, bandantį atsigauti po karo ir blokados. Atmosfera čia įtempta – pergalės euforija maišosi su gedulu, tikrovė žiauri ir varginga, žmonės ir miestas stengiasi prisikelti iš griuvėsių. Vienoje miesto ligoninėje dirbančią Iją (Viktorija Mirošničenko) ištinka keistos apatijos būsenos – tai reakcija į kare patirtą kontūziją. Ija augina berniuką, kurį jai patikėjo Maša (Vasilisa Perelygina). Jos kariavo kartu. Kai Maša sugrįš iš karo, merginas susies nauja tragedija, tačiau abi bandys ne tik pamiršti tai, ką patyrė, bet ir prisiminti, kokios buvo prieš karą, kai dar turėjo vilčių ir jausmų. Pasak režisieriaus, filmą įkvėpė Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knyga „Karo veidas nemoteriškas“.
„Melancholija“ (Danija, Švedija, Vokietija, Prancūzija, 2011)
Laikas prisiminti Larso von Triero filmą apie mūsų planetos pabaigą, kai prie Žemės pavojingai artėja kita planeta. Galima baimintis katastrofos, ieškoti išsigelbėjimo, bet galima ir pajusti susižvėjimą artėjančia nebūtimi. Taip elgiasi filmo herojė Žiustina (Kirsten Dunst), kuri apsimeta laiminga, nes išteka už turtingo vyro, nors iš tikrųjų serga depresija. Neišvengiamos pabaigos akivaizdoje ji ras savyje stiprybės. Kaip jokiame kitame filme, „Melancholijoje“ von Trierui pavyko rasti būdą ir formą savo baimėms ir fantazijoms perteikti. Jis sako, kad „tai filmas ne apie pasaulio pabaigą, o apie proto būseną“. Taip pat vaidina Charlotte Gainsbourg, Alexanderis Skarsgårdas, Stellanas Skarsgårdas, Johnas Hurtas, Charlotte Rampling, Kieferis Sutherlandas, Udo Kieras.
„Paskutinė šeima“ („Ostatnia rodzina“, Lenkija, 2016)
Vienas geriausių pastarųjų metų lenkų filmų. Jo veikėjai – realūs žmonės. Bet tai ne biografinis filmas, nors dailininkas Zdzisławas Beksińskis (žiauriai nužudytas 2005 m.) ne vieną dešimtmetį fotografijose, vaizdajuostėse kasdien fiksavo šeimos gyvenimą. Tais kasdienybės liudijimais ir pasinaudota filme. Tragišką šeimos likimą režisierius debiutantas Janas Matuszyńskis pradeda rodyti, kai 1977-aisiais iš provincijos atvykusi šeima įsikuria Varšuvoje. Regis, Beksińskiai gyvena taip, kaip visi, tik gal yra uždaresni, labiau pasinėrę į darbus. Jų gyvenimas kupinas kančių, ligų, nesusikalbėjimo, bet kartu ir kūrybos, pasiaukojimo. Keičiasi laikai, politinė sistema, tačiau filmo kūrėjai tai palieka už filmo ribų. Beveik neišeinant iš Beksińskių ar sūnaus Tomeko butų stebimas kasdienis šeimos gyvenimas, kuris tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti neįprastas, nes Tomekas negali prisitaikyti prie aplinkos ir nuolat šantažuoja tėvus savižudybe, tėvas iš pradžių nuolat fotografuoja, o paskui jau vaizdo kamera fiksuoja šeimos gyvenimą, o senutės poros motinos neskuba pasitraukti iš šio pasaulio ir tik prie namų artėjant anūkui perspėja viena kitą: „Gestapo!“ „Paskutinė šeima“ rodo kasdienį šeimos gyvenimą, kai motina rūpinasi visais, o tėvas tapo paveikslus, tačiau būtent taip – neskubant, įsižiūrint į detales susidaro įspūdis, kad Matuszyńskis priartėjo prie šeimos esmės. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Andrzejus Sewerynas, Dawidas Ogrodnikas ir Aleksandra Konieczna.
„Pieniniai dantys“ („Babyteeth“, Australija, JAV, 2019)
Paauglė Mila (Eliza Scanlen) serga vėžiu, ir prognozė liūdna. Ji jau seniai niekuo nesidžiaugia, atvirumą pasauliui pakeitė apatija ir depresija. Vieną dieną Mila parsiveda namo narkotikų platintoją Mozę (Toby Walalce). Jis vyresnis už Milą ir visai pasimetęs gyvenime. Priklausomybė pavertė jį benamiu. Tačiau Mila juo žavisi, nes Mozė sugebėjo grąžinti tai, ko mėnesius negali duoti tėvai, – apetitą gyventi. Be abejo, debiutuojanti režisierė Shannon Murphy naudojasi filmų apie iniciaciją, kurios fone – nepagydoma liga, motyvais, bet sugeba išvengti nuobodžių klišių ar jas apeiti, vengia visko, kas susiję su liga, ir koncentruojasi į artimų žmonių santykius.
Nemokai pasižiūrėti europietiškų filmų (tarp jų ir Tomo Vengrio „Gimtinę“) galima iki gruodžio 31 d. užsiregistravus svetainėje https://www.artekinofestival.com/festival/artekino-festival/2020?now=1.
Nepamiršusius rusų kalbos turėtų sudominti populiariausio rusų tinklaraštininko Jurijaus Dudžio ir populiariausio rusų kino kritiko Antono Dolino pokalbis čia: https://www.youtube.com/watch?v=91yZNamfN1I.
Dudis užduoda Dolinui, kaip jis pats sako, gėdingus klausimus apie kiną, o kritikas ne tik į juos atsako, bet ir atskleidžia filmų prodiuseriams ir platintojams paslaptį: „Žiūrovai nėra idiotai“, prisimena, kaip pradėjo rašyti apie kiną, konstatuoja, kad televizija yra absoliutus blogis, prieinamai paaiškina Andrejaus Tarkovskio kūrybos išskirtinumą ir pateikia sąrašą filmų, kaip pradėti mokytis suprasti sudėtingą ir ambicingą kiną. Pokalbis trunka dvi su puse valandos, bet jos prabėgs neįtikėtinai greitai.
