Kinas
„Borgmanas“ („Borgman“, Belgija, Danija, Nyderlandai, 2013). Jei iki šiol negirdėjote Alexo van Warmerdamo pavardės, pats laikas susidomėti, nes tai vienas originaliausių olandų kino kūrėjų. Šiame filme humoras ir blogis suliejamas į viena, kai į arogantišką aukštuomenės šeimą priklysta valkata Borgmanas. Jis pavers šeimos narių gyvenimą tikru košmaru. Režisierius verčia prisiminti posakį, esą „svečias į namus – Dievas į namus“, tik šįkart dailininkės slapta priglaustas keistuolis, regis, yra ne dangaus, o pragaro gyventojas. „Borgmanas“ intriguoja klausimu, kas yra tas valkata, bet režisierius į jį taip iki galo ir neatsakys. Žinoma, galima lengvai tai suprasti, tik sunkiau bus iššifruoti, kodėl režisierius taip elgiasi. Tačiau labiausiai žavi makabriškas filmo humoras, ypač scena, kai reikia atsikratyti palaikų, ir pagrindinį vaidmenį sukūręs Janas Bijvoetas, kuris vieną akimirką gali būti vargšas benamis, o kitą – gudrus manipuliuotojas. Jo personažas žadina ir visišką pasitikėjimą, ir visišką siaubą.
„Gyvųjų numirėlių naktis“ („Night of the Living Dead“, JAV, 1968). Šis George’o A. Romero filmas – vienas garsiausių klasikinių siaubo filmų – į masinę kultūrą atvedė zombius, nesusijusius su vudu ritualais, bet kartu žymėjo posūkį link socialiai angažuoto siaubo kino. Pasak kino istorikų, tai „tikras košmaras, kuris sugriovė fantastinio siaubo filmo konvencijas“. Pasakojimas apie Barbarą ir Džonį, kurie išsirengė į tolimą kelionę, kad aplankytų tėvo kapą, bet tapo gyvų numirėlių aukomis, – tai ir pasakojimas apie tradicinės šeimos pokyčius 7-ojo dešimtmečio JAV. Romero šiame filme sulaužė daug nerašytų taisyklių, pavyzdžiui, pagrindiniu filmo veikėju tapo juodaodis (Duane Jones). Nors režisierius viename interviu yra sakęs: „Rasės klausimo mano galvoje nebuvo. Kai rašiau šį personažą, mąsčiau apie šeimos irimą, apie žmones, kurie negali bendradarbiauti net katastrofiškos situacijos akivaizdoje. Tiesiog jie laikosi savo planų, pykstasi, ar lipti į viršų, ar leistis į rūsį. Scenarijuje personažas buvo baltasis. Kai Jonesas sutiko jį vaidinti, visi nusprendėme, kad tai bus drąsus žingsnis ir scenarijaus keisti nereikia.“ „Gyvųjų numirėlių naktis“ sulaukė tęsinių, parodijų ir perdirbinių, bet įdomu pamatyti, kaip viskas prasidėjo.
„Namas, kurį pastatė Džekas“ („The House That Jack Built“, Danija, Prancūzija, Vokietija, Švedija, 2018)
Šis Larso von Triero filmas vieniems atrodo šedevras, kitiems kelia siaubą. Tai provokuojantis, vizualinių idėjų prigrūstas filmas, kuriame režisierius ieško atsakymų į klausimą, kur slypi gėrio ir blogio ištakos. Von Trieras prisipažįsta, kad sukūrė daug filmų apie geras moteris, o dabar nusprendė papasakoti apie blogą vyrą, nors yra ir tvirtinančių, kad tai tik režisieriaus autoportretas. Filmo veikėjas Džekas (Matt Dillon), architektas ir kartu žudikas maniakas, jau keliolika metų tobulina žudymo „meną“. Tai, kaip jis inscenizuoja nusikaltimo vietą, beveik primena kino režisūrą. Kad sukurtų kino esė apie tai, ką reiškia būti menininku, von Trieras pasitelkė Goethe’s kūrybos motyvus, Williamo Blake’o poeziją, Franciso Bacono, Eugène’o Delacroix ir kitų garsių dailininkų tapybą, Glenno Gouldo bei Davido Bowie muziką ir, žinoma, Dante’s „Dieviškąją komediją“. Beje, savo metodą režisierius vadina „digresionizmu“.
„Peržiūra“ („Audition“, Japonija, 1999). Kino prodiuseris Aojama sunkiai mezga ryšius su žmonėmis. Po septynerių vienatvės metų jis nori susipažinti su mergina, kuri galėtų tapti jo jauna, gražia, darbščia ir kuklia žmona. Kartu su draugu Aojama surengia fiktyvią aktorių atranką – jų laukia ilga merginų eilė. Aojamą sudomina Asami. Ji atrodo ideali, nors prodiuserio draugui ir sukelia įtarimų. Jis siūlo nuodugniau pasidomėti merginos praeitimi, mat Asami siejama su vieno vyro dingimu. Tačiau laikas nėra Aojamos sąjungininkas. Įvykiai tampa nenuspėjami... Šis garsaus japonų režisieriaus Takashi Miike filmas laikomas kaltinimo aktu vyrams (ypač japonams) už jų požiūrį į moteris. Tačiau režisierius tam prieštarauja ir neįžvelgia filme visuomenės kritikos. „Peržiūra“ prasideda kaip tradicinis papročių filmas, tačiau laikui bėgant pasakojimas virs šokiruojančiu siaubo filmu, kurio finalas pavertė „Peržiūrą“ ne vieno kino festivalio sensacija ir Vakaruose pradėjo japonų siaubo kino madą. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Ryo Ishibashi, Eihi Shiina, Tetsu Sawaki, Junas Kunimura.
