Apie provokuojantį ir vizionierišką Peterio Watkinso kiną

Šiemet Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) retrospektyva skirta audiovizualinių medijų kritiku save vadinančio britų režisieriaus Peterio Watkinso kūrybai. Šeši Watkinso filmai bus rodomi Vilniaus „Skalvijos“ kino centre, „Romuvos“ kino centre spalio 3 d. bus galima pamatyti filmą „Komuna (Paryžius, 1871)“. Retrospektyvą parengė režisierė Lina Lužytė. Pateikiame jos mintis apie režisierių, kuris vienas pirmųjų pradėjo naudotis mocumentary (tai kino ir televizijos žanras, dokumentiniu filmu apsimetanti fikcija, dažnai įgyjanti satyros arba parodijos formą) kino priemonėmis. Watkinso filmai nėra tik pasakojimas: režisierius kartu ir analizuoja kiną bei kitas medijas, jo filmuose dažnai vaidina neprofesionalūs aktoriai. 

Su Peterio Watkinso kinu susipažinau prieš keletą metų Berlyne vykusioje jo filmų retrospektyvoje. Ėjau žinodama tik tiek, kad filmus jis pradėjo kurti dar 7-ojo dešimtmečio pradžioje, dauguma jų paremti istoriniais faktais, o keletas daugelį metų buvo uždrausti. Pamačiusi jo 1965-ųjų „Karo žaidimus“ („The War Game“), iš salės išėjau priblokšta. Filmas sukurtas remiantis Hirošimos ir Nagasakio bombardavimų statistika ir su šiais įvykiais susijusių aukštų pareigūnų citatomis. Šis mocumentary filmas nagrinėja tariamai vykusio Didžiosios Britanijos branduolinio antpuolio pasekmes. Nufilmuotą dokumentiniu stiliumi, šokiruojantį ir politiškai angažuotą filmą tuometis BBC generalinis direktorius Hugh Carltonas pavadino „per šiurpiu rodyti visuomenei“. Nors Didžiojoje Britanijoje filmas buvo uždraustas, tais pačiais metais jis apdovanotas „Oskaru“.

Peteris Watkinsas gimė 1935 m. spalio 29 d. Norbitone, Didžiojoje Britanijoje, ir netrukus pakliuvo į karo verpetą – kartu su šeima turėjo nuolat keisti gyvenamąją vietą, o vėliau ir tarnauti armijoje. Baigęs mokslus Kembridže ir dramos meno studijas Karališkojoje Londono akademijoje, Watkinsas įsikūrė Kenterberyje. Čia jis prisijungė prie aktorių trupės „Playcraft“, vėliau pats ėmė jai vadovauti. Ši trupė padėjo Watkinsui sukurti pirmuosius mėgėjiškus filmus ir nulėmė jo tolesnį glaudaus darbo su aktoriais metodą bei darbo su neprofesionaliais atlikėjais techniką. Karjerą televizijoje Watkinsas pradėjo kaip trumpametražių televizijos filmų ir reklamų prodiuserio asistentas, o 1970-ųjų pradžioje ėmė dirbti BBC montuotojo asistentu ir dokumentinių filmų režisieriumi.

Watkinso sukurti filmai yra arba grynai dokumentiniai, arba dokumentine maniera nufilmuoti vaidybiniai. Jis vaizduoja istorinius arba galimus artimos ateities įvykius, kuriuos perteikia neva žurnalistinio interviu ar reportažo forma. Kai BBC uždraudė „Karo žaidimus“, režisierius paliko Didžiąją Britaniją. Gyveno bei kūrė Švedijoje, Norvegijoje, Australijoje, Danijoje, JAV ir Kanadoje. Nepriklausomybės pradžioje trylika metų Peteris Watkinsas su žmona Vida Urbonavičius praleido Lietuvoje, dabar gyvena Prancūzijoje. Watkinsas dažnai yra vadinamas mocumentary kino pradininku, nors pats savo kūrybą pristato kaip būdą kritiškai pažvelgti į audiovizualinių medijų vaidmenį. Jis taip pat rašo kritinius straipsnius bei knygas apie masinės audiovizualinės medijos standartizavimą ir monoformą – vizualinio pasakojimo metodą, kai trumpais, nuolat besikeičiančiais kadrais stengiamasi valdyti žiūrovų protus, užuot leidus jiems patiems mąstyti.

Kai 1969 m. žurnalistas paklausė Johno Lennono ir Yoko Ono, tada surengusių protesto akciją „Bed-in“ ir besiruošiančių Taikos koncertui, ar buvo koks konkretus įvykis, paskatinęs juos pradėti taikos kampaniją, Lennonas atsakė, kad „…mus labiausiai paveikė ir įkvėpė laiškas, kurį gavome iš vyruko pavarde Peteris Watkinsas, sukūrusio filmą „Karo žaidimai“. Tai buvo labai ilgas laiškas, kuriame jis rašė apie tai, kas iš tiesų vyksta, – apie medijų kontrolę, apie tai, kaip jos valdomos, apie viską, ką žmonės giliai savo sąmonėje išties žino. Jis rašė, kad „tokie žymūs žmonės kaip jūs turite jausti atsakomybę ir pasinaudoti medijomis dėl taikos pasaulyje“. Mes skaitėme tą laišką tris savaites ir galvojome: „Mes stengiamės. Žmogau, viskas, ko žmonėms reikia, yra meilė.“ Nuo to laiško viskas ir prasidėjo. Jis buvo lyg šaukimas į taiką!“

Tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje bus parodyti šeši svarbiausi Peterio Watkinso filmai: „Karo žaidimai“ (1965), „Privilegija“ (1967), „Bausmių parkas“ (1971), „Vakaro žemė“ (1977), „Komuna (Paryžius, 1871)“ (2000) ir „Edvardas Munchas“ (1973).

Filmas „Karo žaidimai“ („War Game“) pasakoja apie tariamai vykusią Kinijos invaziją į Pietų Vietnamą ir taip išprovokuotą dar vieną pasaulinį karą tarp Rytų ir Vakarų. Apnuodyta radiacijos ir stokojanti būtiniausių priemonių visuomenės struktūra subyra. Kaip ir ankstesniuose filmuose, šiame beveik visi aktoriai – neprofesionalai. Watkinsas teigia, kad jo tikslas buvo įtraukti eilinius žmones į išplėstinę jų pačių istorijos studiją, ypač žinant, kad tada branduolinio karo grėsmė buvo labai reali. Pamatę filmą, BBC atstovai supanikavo ir pasikonsultavę su valdžia nusprendė jo nerodyti.

„Privilegijos“ („Privilege“) veiksmas vyksta 7-ajame dešimtmetyje, kai dvi politinės partijos Anglijoje tariamai sudarė daugelio kritikuojamą koalicinę valdžią. Kad sukontroliuotų nepatenkintas mases ir nukreiptų žmonių dėmesį nuo politinės situacijos, trys įtakingiausios šalies jėgos – valdžia, Bažnyčia ir viešųjų ryšių organizacijos – kaip naujos šalies vienybės simbolį pasitelkia Steveną Shorterį, visų mylimą ir dievinamą popdainininką. Pasak Watkinso, Shorterio istorija yra alegorija, atskleidžianti, kaip valstybė manipuliuoja žmonėmis per religiją, spaudą, sportą ir populiariąją kultūrą.

„Bausmių parke“ („Punishment Park“) pasakojama apie išgalvotą JAV bausmių sistemą. Įtariamiesiems, daugiausia prieš karą protestuojantiems jauniems hipiams, leidžiama pasirinkti: arba sėsti tiesiai į kalėjimą, arba dalyvauti sekinančiose fizinio išbandymo varžybose dykumoje. Jei, persekiojami ginkluotų kareivių, jie pasieks iškeltą Amerikos vėliavą, gaus laisvę, jei ne – atsidurs kalėjime. Watkinsas ir vėl dirbo su neprofesionalais, kurių asmeniniai įsitikinimai buvo arba griežtai už karą, arba prieš jį, taigi vieni vaidino hipius, kiti – valdžios atstovus. Režisierius yra sakęs, jog  filmuojant vieną įtempčiausių hipių persekiojimo scenų jis bijojo, kad kuris nors valdžios atstovą vaidinintis žmogus nebūtų užtaisęs šautuvo tikrais šoviniais.  

„Vakaro žemė“ („Evening Land“) vaizduoja sunkios krizės apimtą Daniją, per kurią liejasi visuotinio streiko banga, nukreipta prieš NATO viršūnių suvažiavimą, vykstantį Kopenhagoje. Ekstremistai pagrobia ministrą, o valdžia šiuo išpuoliu apkaltina kairiuosius. Filmas, kuriame vaidina 192 neprofesionalūs aktoriai, polemizuoja su tuo metu vykusiomis intensyviomis diskusijomis apie žiniasklaidos galią, darbininkų streikus, terorizmą ir judėjimus prieš branduolinį karą. „Vakaro žemė“ yra vienintelis rimtas politinis filmas apie Vakarų visuomenės gyvenimą 8-ojo dešimtmečio  pabaigoje.

„Komuna (Paryžius, 1871)“ („La Commune (Paris, 1871)“) – tai Watkinso magnum opus. Filmas atkuria 1871-ųjų  Paryžiaus Komunos įvykius. Kai Versalio (valstybinės) televizijos žurnalistas sukilimo realijas nušviečia ramiu ir oficialiu tonu, Paryžiaus Komunos televizija transliuoja visiškai priešingą, sukilėlių požiūrį atskleidžiančią informaciją. Filmas (viena jo versija trunka 345 min., kita, skirta kino teatrams, 220 min.) nufilmuotas paviljone, kuriame daugiau nei du šimtai aktorių, interpretuodami Paryžiaus Komunos įvykius, reiškia savo nuomonę bei jausmus, susijusius su socialinėmis ir politinėmis reformomis.

„Edvardas Munchas“ („Edvard Munch“) – biografinis filmas apie norvegų tapytoją ekspresionistą, aprėpiantis apie trisdešimt jo gyvenimo metų. Daugiausia dėmesio skiriama Muncho meną formavusiems veiksniams, ypač susijusiems su jį kankinusia liga, mirtimis šeimoje, taip pat ir su  jaunystėje prasidėjusia bei visą gyvenimą besitęsusia meile ištekėjusiai moteriai. Watkinsas šį filmą vadina vienu asmeniškiausių savo kūrinių.