Mintys naujo kino teatro „Pasaka“ atidarymo belaukiant

Rugsėjo 18 d. Vilniuje, Paupio rajone atsidarys naujas, jau antrasis kino teatras „Pasaka“. Gyvename laikais, kai daugiau kino teatrų užsidaro negu atsidaro. Gyvename laikais, kai namų kino platformos tampa galingesnės ne tik už kino teatrus, bet ir už didžiausius festivalius. Todėl  naujo, kokybišką kiną siūlančio kino teatro atsidarymą norisi švęsti. Švęsti kaip kokio baltojo lokio jauniklio gimimą, rūšies, kuriai gresia išnykti, gyvybės ženklą.

Pirmąją „Pasaką“ atidarėme 2009-aisiais, JAV bankų sukeltos ekonominės krizės įkarštyje. Nebuvome ramūs, nebuvo lengva, buvo žmonių, kurie netikėjo, kad „Pasakai“ pavyks išsilaikyti. Pamename momentų, kai ir patys nebuvome tuo tikri. Tačiau praėjo vienuolika metų ir Vilniuje bus dar viena „Pasaka“. Ir šį kartą vėl krizės akivaizdoje. Tik krizė dar didesnė, iš mūsų atimanti ne tik finansus, bet ir saugumo jausmą.

Ar einate į kiną? Ar ketinate lankytis kine? Žinoma, koks  klausimas! Tokiu atsakymu būtume patikėję anksčiau. Ar dabar jis netariamas iš inercijos? Realybėje Lietuvos kino rinka susitraukė kone perpus. Vietų skaičius salėje ribojamas, negalime priimti tiek daug žiūrovų. Gal ir žiūrovams nepatogu, juk reikia dėvėti kaukes. O ir kino platintojai elgiasi ypač atsargiai, tausodami naujus filmus kažkokiam, neva geresniam laikui.  

Tačiau mažiau vietų turinčios salės neužsipildo. Kaukės netrukdo parduotuvėje ar kavinėje. O internetinės kino platformos kasdien pasiūlo naujo turinio, taip kviesdamos žiūrėti filmus, net neišeinant iš namų.

Todėl noriu paklausti kitaip: ar jums reikia kino teatrų? Ar pasiilgote tamsios salės magijos, kuri dviems valandoms „išjungia“ supantį pasaulį? Ar pasiilgote dideliame ekrane besiskleidžiančio vaizdo grožio ir kokybiškos muzikos? Ar vis dar norite kartu su kitais žmonėmis patirti bendrumo jausmą, žiūrėdami į ekraną, kuriame myli ir pykstasi, tyli ir kalbasi.

Nesvarbu, dideli ar maži, visame pasaulyje kino teatrai stovi ant skardžio krašto ir bijo pažiūrėti žemyn. Labiau nei bet kokie apribojimai mus baugina mintis, kad gal žiūrovams mūsų nebereikia. Kad jiems gali užtekti sofos ir televizoriaus ar kompiuterio ekrano, o šventiškumo jausmui patirti užtenka kelionės į restoraną, vyninę ar barą.

Mes kuriame „Pasaką“, į kurią jūs norėtumėte ateiti. Ir iš kurios išeitumėte sujaudinti. Mes trokštame, kad jus paliestų pamatytos istorijos ir kitų išgyvenimai.  Mes svajojame, kad užvėrus kino teatro duris, bent akimirkai jūs patys savo gyvenimą pajustumėt kaip filmą, pažvelgtumėte į jį iš šalies: rudenišką oro kvapą, batų kaukšėjimą grindiniu, draugo ranką delne.

Mes nuoširdžiai tikime, kad šie jausmai ryškiausi, kai filmą žiūri būtent kine. Ne namuose ant sofos, ne ant autobuso sėdynės, žiūrint į telefoną. Ne tarp kitko, kas tuo metu vyksta gyvenime.

O ką manote jūs? Šį klausimą baugu užduoti kaip ir pirmąkart pakviesti į pasimatymą. Juk gali tik nujausti, bet niekada tikrai nežinai, koks bus atsakas. Susitikime?