Kad neprasmegtų užmarštin

Artėja ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“. Šiemet jau penktą kartą rengiamas festivalis Vilniaus „Skalvijoje“ ir Kauno „Romuvoje“ vyks rugsėjo 17–29 dienomis. Apie šių metų festivalio ypatybes su jo rengėju archyvaru Aleksu Gilaičiu kalbėjosi Brigita Bielskė.

Su kokiu personažu iš šių metų festivalio programos norėtumėte susitikti ir kodėl?

Nors labiausiai džiaugiuosi retais ir sunkiai pasiekiamais programos filmais, į tokį „susitikimą“ norėčiau pakviesti personažą iš puikiai žinomos juostos – tai žudikas Hansas Bekertas iš Fritzo Lango filmo „M“ (Vokietija, 1931). Antrasis būtų Džonas Alenas iš 1932-aisiais pasirodžiusio filmo „Dvi sekundės“ (rež. Mervyn LeRoy). Abu jie kažkuo panašūs ir, aišku, skirtingi. Jei jau būtų galima rinktis, tikrai pasirinkčiau pažintį su to meto nusikaltėliais.

Džoną Aleną įkūnija garsus aktorius Edwardas G. Robinsonas. Jo Džonas – neteisingai apkaltintas naivus „bėdžius“, kuriam tiesiog labai nepasisekė. Istorija kur kas sudėtingesnė ir įdomesnė, nei galiu papasakoti keliais sakiniais, bet jis – paprastas darbuotojas, vis dar turintis darbą Amerikos didžiosios krizės metais. Džonas pamilsta moterį, kurios įsimylėti jam nederėjo, ir viskas pradeda ristis kūliais dugnan. Nuostabu, kaip aktorius filme perteikia nuotaikų ir emocijų vaivorykštę, o personažo gyvenimas radikaliai apsiverčia.

O jei grįžtume prie „M“, Hansas Bekertas, kurį suvaidino Peteris Lorre, – kur kas paslaptingesnis, niūresnis. Man įdomūs jo argumentai bei buvimas visuomenės autsaideriu. Bekertas žudo mažas mergaites, tačiau įdomiausia, kad žiūrėdami filmą mes beveik su juo susitapatiname. Langas meistriškai parodo, kaip kurti tokį neįprastą žiūrovo ir žudiko santykį. Bekertas – ir antagonistas, ir kartu protagonistas.

Ar šiemet festivalio filmus sies kokia nors tema? Ar sudarydami programą tiesiog ieškote kino istorijai svarbių, retų filmų?

Vienos konkrečios temos nėra. Bet šiais metais, šiek tiek kitaip nei pernai ar užpernai, kai itin koncentravomės į tai, kad filmai būtų įvairūs ir kad kiekvienas skirtųsi nuo prieš tai buvusio žanru, kino mokykla ir t.t., festivalyje atsirado kelios centrinės ašys: rodysime du nebylius gruzinų filmus ir du iš Pietų Amerikos. Manau, šios centrinės ašys netrukdo programai būti dar platesnei ir įvairesnei, mažiau eurocentristinei. Žinoma, medalis turi dvi pusės ir dėl tokio programos sudarymo sprendimo susidūrėme su daugiau problemų, stengdamiesi gauti filmų, o dar ir COVID-19 pandemija šiuo klausimu tikrai nepadėjo. Bet vertindamas programos įvairumą esu labai patenkintas rezultatais.

Su kokiais netikėtumais susidūrėte ieškodami filmų kopijų?

Šiemet daugiau nei įprastai filmų yra vis dar nerestauruoti, o tai reiškia, kad viską derinti privalu tiesiogiai su šalies nacionaliniu archyvu, saugančiu vienetines kopijas. Tiesą sakant, buvome net pasiruošę, kad kelių filmų nepavyks gauti, nes, pavyzdžiui, Rusijoje ir Meksikoje archyvai tiesiog užsidarė. Su Rusijos „Gosfilmofond“ archyvu dirbti niekada nebuvo lengva, bet per pandemiją niekas neatsakydavo net į elektroninius laiškus, ryšys buvo visai nutrūkęs. Meksikoje situacija analogiška – užtrukau beveik keturis mėnesius, kol gavau reikiamo žmogaus el. pašto adresą, ir jis galiausiai galėjo atsakyti į rūpimus klausimus. Neįtikėtina, kaip viskas vyko, juk norint atsiųsti filmo nuotraukas, plakato kopijas ar suskaitmeninti patį filmą tenka eiti į archyvą, o jei archyvas užrakintas iki neaišku kada? Visi procesai truko tikrai labai ilgai.

Ar tiesa, kad norite rodyti gruzinų filmą, kurio net patys šios šalies archyvarai dar nėra matę?

Vieno mūsų programos gruzinų filmo „Žužunos kraitis“ (rež. Siko Palandišvili, 1934) patys gruzinai neturi, vienintelė išlikusi jo kopija saugoma Rusijos „Gosfilmofond“. Gruzinų archyvarė, su kuria bendravau, taip pat turėjo atvykti, tačiau dėl aplinkybių teko atvykimą atšaukti, prašė, kad atsiųstume filmo peržiūros nuorodą, nes patys jo nėra matę. Festivalio žiūrovai turės tikrai unikalią progą pamatyti nebylų filmą iš juostos su gyvu akomponavimu. Neatsimenu, kad kas Lietuvoje būtų taip rodęs filmą pastaraisiais metais. „Žužunos kraitis“ – tikrai išskirtinai sudėtingas atvejis.

Kas akompanuos šiam seansui?

Akompanuos jau gerai „Pirmosios bangos“ žiūrovams žinomas pianistas Viktoras Orestas Vagusevičius ir tikra nebyliojo kino akompanuotojų žvaigždė – perkusininkas Frankas Bockius iš Vokietijos. Manau, kad šis filmas muzikantams yra vienas sudėtingesnių, nes itin retas ir mažai matytas. Net nežinau, ar Frankas jį yra matęs.

Minėjote, kad ir dėl Meksikos buvo sunkumų...

Meksikietiška juosta „Moteris iš uosto“ („La Mujer del puerto“, rež. Arcady Boytler, 1934) – itin svarbus filmas Meksikos kino istorijai, jis buvo restauruotas 2013 metais. Tačiau Meksikos archyvas toli nuo Europos ir net skaitmeninę versiją parsisiųsti sudėtinga. Nežinau, ar Senajame žemyne per pastaruosius 20–30 metų ji kada rodyta. Nors kelias sunkus, viliuosi, kad filmą pavyks parodyti Lietuvos žiūrovams. Galiu paminėti ir Australiją. Iš ten rodysime filmą „Vyriškis iš Kengarū“ („The Man from Kangaroo“, rež. Wilfred Lucas, 1920). Džiaugiuosi, kad pernai archyvinio kino festivalyje Pordenonėje susipažinau su Australijos archyvo atstove, ji labai padėjo. Archyvų pasaulyje gyvas kontaktas, susitikimas akis į akį gali labai padėti ateityje. Regis, atsitiktinai sutiktas žmogus ir jo vizitinė kortelė vėliau atveria neįtikėtinai plačius kino lobių klodus. 

Šie metai tikrai ypatingi – užsidarius sienoms, neliko ir galimybės keliauti po didžiuosius archyvinio kino festivalius Europoje.

Šių metų programą buvome susidarę dar iki pandemijos. Jau praėjusių metų pabaigoje žinojome visus filmus, kuriuos norėtume parodyti. Kitaip tariant, buvome gana ramūs, nes atlikome namų darbus. Tačiau galvojant apie ateinančių metų „Pirmąją bangą“ – viskas tikrai sudėtingiau. Namie tokių filmų kaip festivalyje tikrai nepasižiūrėsi. Bet ir žiūrėjimas nepalyginamas, kai esi salėje, skamba gyva muzika, išgirsti pasakojimą apie filmų kontekstą. Viliuosi, dar pavyks aplankyti bent vieną archyvinio kino festivalį iki 2021-ųjų „Pirmosios bangos“. Bet yra dar vienas programos sudarytojas – Dmitrijus Gluščevskis, kuris ne kartą įrodė, kad jei aš kokio filmo nerandu, tai tikrai nereiškia, jog jo nėra.

Minėjote, koks svarbus yra akompanavimas. „Pirmoji banga“ kasmet stebina įdomiais atlikėjais bei muzikantais. Ko laukti šiais metais?

Toliau bendradarbiaujame su jau pažįstamais filmų akompanuotojais. Nuoširdžiai džiaugiamės vieninteliu svečiu iš Vokietijos – Franku Bockiusu. Tarp nebylaus kino akompanavimo elito jis kone vienintelis, profesionaliai grojantis būgnais, perkusija beveik visuose archyvinio kino festivaliuose. Taip pat džiaugiamės Viktoru Orestu Vagusevičiumi – jis iš tų pianistų, kurie dirba su mumis jau ne vienus metus. Manau, kad jis myli kiną, o tai labai svarbu. Per atidarymo filmą – Kotė Mikaberidzės „Mano močiutė“ (Gruzija, 1929) – kartu su juo gros ir Matas Samulionis (saksofonas). Tęsiame bendradarbiavimą ir su kitu puikiu pianistu Pavelu Pavlosiuku. Būtent jis akompanavo kino gimtadienio seanse „Patiltės kine“ Alice Guy-Blaché filmams. Festivalyje gros ir Kristupas Kmitas su Simona Zajančauskaite. Tradiciškai bus ir animacijos seansas, per kurį filmams akomponuos Elžbieta Liepa Dvarionaitė.

Papasakokite plačiau apie animacijos seansą.

Bus rodomi filmai, sukurti iki 1940-ųjų, kai didžioji dalis kino animacijos buvo trumpi, 10–20 minučių filmai. Šiais metais animacinių filmų veikėjai – JAV aukso amžiaus personažai Triušis Kvanka (Bugs Bunny), jūreivis Popajus, Peliukas Mikis ir kt. Tai animacijos klasika visai šeimai.

Kino festivaliai dažnai atliepia vienokį ar kitokį šių dienų realijų aspektą. Gal „Pirmosios bangos“ filmai taip pat rezonuoja pandemiją, nors ir minėjote, kad programa sudaryta dar prieš karantiną?

Pirmieji atėję į galvą filmai – jau minėti „Dvi minutės“ ir „M“, kalbantys apie visuomenę, ištiktą šoko. Jei prisiminsime Fritzo Lango „M“ atsiradimo aplinkybes ir tuo metu vyravusias nuotaikas, nieko keista, kad tai atsispindi ir filme. 3-iojo dešimtmečio Vokietijoje vykę žiaurūs nusikaltimai ir filme vaizduojamos vaikžudystės – tai reakcija į realybę. „Dvi minutės“ sukurtas 1932 m., Didžiosios depresijos metais. Gal negaliu, o gal ir galiu lyginti anuometinę ir šiandieninę JAV situaciją, kai abiem atvejais vyravo didesnė ar mažesnė neviltis. Žmonės žino geresnio gyvenimo skonį, nes gyveno ir iki krizės, bet dabar artėjama prie „dugno“. Nedarbas, benamystė, skurdas ir nepriteklius varo žmones į neviltį. Tad žvelgiant iš šios perspektyvos abu filmai savotiškai atliepia ir šiandienos nuotaikas. Taip jau išeina, kad kiekvienais metais rodome filmus, kurie yra niūrūs, depresyvūs, dramatiški, nes visais laikais tokie filmai sulaukdavo daugiau kritikų dėmesio, apdovanojimų. Kino istorijoje, regis, komedijos ne tokios svarbios.

Kokių žanrų filmus bus galima pamatyti festivalyje?

Šiemet pristatome pirmąjį mokslinės fantastikos filmą festivalio istorijoje. Tai britų juosta „Tunelis“ („The Tunnel“, rež. Maurice Elvey, 1935) pagal 1911 m. pasirodžiusią vokiečių rašytojo Bernhardto Kellermanno knygą. 1934-aisiais ją ekranizavo vokiečiai, o 1935-aisiais pasirodė britų versija. Vokiška versija tarpukariu buvo rodoma ir Lietuvoje. Tai pasakojimas, primenantis propagandinius filmus apie tai, kaip didžiulis statybų projektas – traukinių tunelis per Atlantą iš Didžiosios Britanijos į JAV – pagerina visuomenės gyvenimą. Tada tai buvo tikra utopija ir mokslinė fantastika. Dar parodysime ir filmą apie superherojus „Filibusė“ („Filibus“, rež. Mario Roncoroni, 1915), kuris šiek tiek primena lietuviams gerai žinomą prancūzišką Fantomaso istoriją. Tai nuotykių filmas apie moterį, kuri apiplėšinėja turtuolius, skraido dirižabliu. Aišku, ji su kauke ir labai paslaptinga. Filmas stebėtinai nebanalus ir kartu feministinis.

Ką rekomenduotumėte pažiūrėti labai užsiėmusiam žmogui? Kas šių metų „Pirmosios bangos“ repertuare žavi labiausiai?

Apie daugumą rekomendacijų prieš tai jau trumpai užsiminiau. Bet dar nepapasakojau apie Wilfredo Lucaso filmą „Vyriškis iš Kengarū“. Tai nuotykių veiksmo juosta, kuri padeda susipažinti su australų nebyliuoju kinu. Australijos kinas iki 1918–1919 m. buvo gana primityvus, būtent šis režisierius, atvykęs iš Holivudo ir Australijoje sukūręs tris filmus („Žmogus iš Kengarū“ – vienintelis išlikęs iki šių dienų) pradėjo „Australų Holivudo“ manierą. Filmas šiek tiek primena tradicinius amerikiečių vesternus, nors, savaime suprantama, egzotiška Australija prideda savų kontekstų. Režisierius prisikalbino filme vaidinti to meto Australijos sporto žvaigždę – boksininką Rexą „Snowy“ Bakerį. Neilgai trukus Bakeris kartu su didžiąja šio filmo kūrimo grupės dalimi persikėlė į JAV, kur tęsė aktoriaus karjerą.

Pietų Amerika, Gruzija, Australija... „Pirmosios bangos“ žiūrovai gali pakeliauti po visą pasaulį.

Kalbant apie „Pirmosios bangos“ idėją ir viziją, bandome koncentruotis į tuos filmus, kurie labiau pamiršti kino istorijoje, ir, beje, dažnai visai nepelnytai. Žiūrėdami ieškome sudėtingesnių (ir sudėtingiau gaunamų) filmų ir taip bandome pasakyti, kad yra kur kas didesnis kino istorijos kontekstas nei „Vikipedijoje“. Kino istorijos vadovėliuose matome neteisybę. Galbūt net ne neteisybę, bet kad ta istorija kur kas didesnė, nei galime rasti prieinamos informacijos, kuri, deja, sminga užmarštin.

Kalbėjosi Brigita Bielskė