7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Terapija vietoj išpažinties

Janas Komasa apie „Kristaus kūną“

K.R.
Nr. 12 (1333), 2020-03-27
Kinas
Kadras iš filmo „Kristaus kūnas“
Kadras iš filmo „Kristaus kūnas“

Vienas laukiamiausių ir garsiausių šių metų „Kino pavasario“ filmų – Jano Komasos „Kristaus kūnas“ („Boże ciało“, Lenkija, 2019). Filmas, kurio premjera įvyko Venecijoje, pelnė svarbius įvairių festivalių apdovanojimus, buvo nominuotas „Oskarui“, o kovo pradžioje surinko 11 Lenkų kino akademijos apdovanojimų – „Auksinių erelių“, tarp jų už geriausią filmą, režisūrą, scenarijų, pagrindinius bei antro plano vyrų ir moterų vaidmenis. Jaunosios kartos režisieriaus Jano Komasos (g. 1981) filmai „Savižudžių salė“ („Sala samobójców“, 2011), „Varšuva, 1944-ieji“ („Miasto, 1944“) buvo rodomi ir Lietuvoje. Pateikiame režisieriaus interviu savaitraščiui „Polityka“ fragmentus.

 

Ar daug žmonių Lenkijoje apsimeta kunigais?

Iš to, ką žinau, kasmet išaiškinama keliolika atvejų. Šis sociologinis fenomenas žadina smalsumą ir nepasitikėjimą.

 

Kaip ir Jūsų filmas.

Filmavome Beskiduose, Jašliškių kaime netoli Tyliavos. Tai labai konservatyvus regionas, 74 procentų gyventojų balsuoja už TT (valdančioji partija „Teisė ir teisingumas“, kuriai vadovauja Jarosławas Kaczyńskis – K. R.). Apsimetėlio kunigo vaidmenį kuriantį Bartoszą Bielenią jie laikė kunigu. Simbolio jėga tokia didelė, kad jie paprasčiausiai matė jį kaip dvasininką. Mane jie tapatino su patriotiniu, ne dešiniosios pakraipos kinu. Tarsi mano širdis ir būtų toje pusėje, kur reikia, bet buvau traktuojamas kaip ieškantis žmogus, tad ir pasiduodantis įtakai. Tačiau scenaristo Mateuszo Paciewicziaus pavardė, iškart kelianti asociacijas su jo tėvu ir „Gazeta Wyborcza“ (Adamo Michniko vadovaujamas opozicinis dienraštis – K. R.), veikė kaip stabdys. Kildavo problemų, kai prireikdavo paramos.

 

Kokių problemų?

Peremislio vyskupas Adamas Szalis nesutiko, kad įeitume su kamera į vietinę bažnyčią. Jis pavadino scenarijų antikrikščionišku, antiklerikaliniu ir tendencingu, nukreiptu prieš kunigystę ir su ja susijusias įstaigas. Man atsiųstame laiške jis priekaištavo, kad kulto vietą traktuojame instrumentiškai, kad filmas gali tapti tikinčiųjų abejonių ir sutrikimo priežastimi.

 

Ką tada pamanėte?

Kad Bažnyčia bijo, nes praranda tikinčiuosius ir turi sunkumų, iš naujo apibrėždama savo vaidmenį. Tai viena seniausių pasaulio organizacijų, labai nemėgstanti permainų. Ji nori išsaugoti tvarką, manydama, kad kadaise atrasta formulė visiškai pakankama bet kokiomis sąlygomis. O mūsų filmas tam tikra prasme yra pavojingas, nes prisideda prie tos tvarkos griuvimo.

 

Už kokią Bažnyčią kovoja vaikinas iš pataisos kolonijos, kuris Jūsų filme apsimeta kunigu?

Už žmogišką. Dvasingumo poreikis yra toks pat kaip ir akceptacijos poreikis.

 

Kodėl tai sukelia tokią reakciją?

Ko gero, kaip tik dėl permainų baimės. Lenkai neišgyveno reformacijos. Katalikybe pas mus niekad nebuvo suabejota. Egzistavo žydų bendruomenė, kuri šiose geografinėse platumose buvo didžiausia diaspora. Trečdalis prieškario Varšuvos gyventojų buvo žydai. Bet visi jie buvo nužudyti. Mūsų visuomenė tapo labiau unifikuota. Nenatūraliu būdu tapome homogeniški. Būdami Europos šalis, tik dabar pradedame dialogą apie tikrovę, apie religijos dogmas. Pradedame abejoti iki tol nepažeidžiamomis laikytomis taisyklėmis. Permainos tarp jaunimo milžiniškos. Esame labiausiai pasaulėjanti bendruomenė pasaulyje.

 

Ir tai sukelia paniką.

Taip. Jaunimas reikalauja, kad būtų kalbama apie dalykus, apie kuriuos, Bažnyčios nuomone, negalima diskutuoti viešai.

 

Ar „Kristaus kūnas“ sumanytas tam, kad tą diskusiją paskatintų?

Nebūtinai. Mane sujaudino drama jauno žmogaus, kuris tikrai nieko po savęs nebūtų palikęs, jei nebūtų pradėjęs apsimesti kunigu. Jis jaučiasi esąs niekas. Net policininkas jam sako, kad tu esi utelė. Visuomenė jį resocializuoja, bent jau teoriškai, tačiau iš tikrųjų nesuteikia jokių geresnio gyvenimo šansų. Tai žinau iš savo patirties, nes dvylika metų bendradarbiavau su „Monar“ (visuomeninė organizacija, besirūpinanti narkomanais, benamiais, sergančiaisiais AIDS – K. R.). Deja, visuomenė dažniausiai nepalengvina sugrįžimo į normalų gyvenimą.

 

Tačiau filmo herojus Danielis bando. Iš kur jam atsiranda jėgų prisiimti atsakomybę už visiškai svetimus miestelio gyventojus?

Iš absurdo pojūčio. Jis suvokia, kad yra pasmerktas būti demaskuotas, nes ilgai apgaudinėti tikinčiųjų nepavyks. Jis taip pat žino, kad nuo kadaise padaryto blogio nepavyks išsisukti. Tad ne jis, o situacija ima jį valdyti. Bet jis taip pat mato, kad dėvėdamas pakaklinę iškart tampa pastebėtas, įvertintas, liaujasi buvęs dulke. Tampa kažkuo. Atranda sau misiją. O ši jam atrodo saldesnė už narkotikus ir atsitiktinį seksą. Tad turime tarsi du filmus viename: apie apgaviką ir apie žmogų, kuris apsimesdamas kunigu daro gerus darbus.

 

Apie šventumą geriausia kalbėti rodant nuodėmę?

Taip. „Kristaus kūne“ melagis išgauna iš žmonių tiesą. Beje, tokių paradoksų yra ir daugiau. Miestelyje, kuris egzistuoja tarsi už sistemos ribų, provincijoje, kur dauguma žmonių jaučiasi atstumti, žmonės pradeda patys atstumti kitus, dalyti juos į geresnius ir blogesnius. Aukos virsta budeliais. Kaip Dostojevskio ar Tolstojaus kūriniuose.

 

Todėl ir apgaviko istorija tampa universalia parabole?

Filmo herojus pateko į situaciją, kurią galima palyginti su nuostaba pavėlavus į lėktuvą. Reikia kažką daryti, pradedama kalbėtis ir staiga gimsta alternatyvaus sprendimo pagunda. Žmogus pažvelgia į realybės teatro užkulisius. Tikrina, kas būtų, jei kortos būtų išdalytos kitaip. Ir tikrovė staiga apsuka ton pusėn. Manau, kad šiuo požiūriu tai filmas apie likimą.

 

O kodėl jis svajoja tapti kunigu? Pats sakėte, kad jaunimas nebesiglaudžia prie Bažnyčios, dažniau ja abejoja...

Pataisos kolonijoje Danielis sutiko tikrą kunigą, dirbantį su jaunais nusikaltėliais. Danieliui jis tapo pavyzdžiu, meistro, mokytojo archetipu. Šis kunigas vėliau ir nuleis jį ant žemės. Vėliau, pasitelkiant Jungo terminologiją, taps jo šešėliu. Tai niūrokas personažas, aiškinantis Danieliui, kad yra daug kitų, lengvesnių būdų daryti gera. Jei padarei nusikaltimą, ypač tokį sunkų kaip Danielio, galima kreiptis tiesiogiai į Vatikaną, prašyti galimybės atlikti sielovados paslaugą. Negirdėjau, kad kada nors toks leidimas būtų duotas. Bet galima tapti misionieriumi, vienuoliu. Vienuolynai mielai priima nusidėjėlius. Tačiau Danielis užsispyręs nori atlikti kunigo vaidmenį.

 

Gal greičiau psichoterapeuto? Juk jis padeda miestelio gyventojams suprasti save?

Šiais laikais terapija atlieka išpažinties vaidmenį. Psichologai – vietoj kunigų. Tad situacija tokia: vaikinas įsigyvena į kunigo vaidmenį, bet iš tikrųjų atlieka psichoterapeuto funkciją. Tačiau jis ir pats nuėjo tą kelią. Jam buvo taikoma psichoterapija: gydymas riksmu, emocijų iš savęs ištraukimas, pasitelkiant kvėpavimą, ir pan. Tad jis sugeba dirbti su žmonėmis, suteikti jiems vilties. Jis jiems reikalingas taip pat, kaip jie jam. Priklausymas grupei suteikia kažką panašaus į ekstazę, sužadina tą pačią smegenų sritį, atsakingą už prasmės pojūtį.

 

Kuo tiki Danielis?

Tai užrašyta jo veide. Jis yra žmogus, kurio jau neturėtų būti pasaulyje, nes pats save iš jo išbraukė. Jis paklūsta nuosprendžiui, bet pagauna vilties akimirksnį. Tada jam vėl atrodo, kad gyvenimas turi prasmę. Tikroji depresija būna tada, kai jau tiki tik savo pabaiga. Danielis kreipiasi į Jėzų. Bet kas iš to, jei jis ir taip yra vienišas, ir aišku, kaip jam viskas pasibaigs. Nesvarbu, ar jis tiki Dievą, ar ne. Jam, žudikui, nėra kur pabėgti. Norėjau, kad tai išreikštų ir filmo estetika. Todėl visi kadrai, išskyrus pirmą ir paskutinį, yra statiški. Kamera nejuda, lyg pasaulis būtų kalėjimas.

 

Parengė K. R.

Kadras iš filmo „Kristaus kūnas“
Kadras iš filmo „Kristaus kūnas“
Kadras iš filmo „Kristaus kūnas“
Kadras iš filmo „Kristaus kūnas“
Kadras iš filmo „Kristaus kūnas“
Kadras iš filmo „Kristaus kūnas“