7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Laisvos ir tuo patenkintos

Nauji filmai – „Plėšriosios paukštės ir fantastiškoji Harlė Kvin

Antanas Laurušas
Nr. 6 (1327), 2020-02-14
Kinas
„Plėšriosios paukštės ir fantastiškoji Harlė Kvin“
„Plėšriosios paukštės ir fantastiškoji Harlė Kvin“

Kaprizingoji Harlė Kvin jau kuris laikas keliama į populiariosios kultūros aukštumas. Atrodo, kad gundantis veikėjos vėjavaikiškumas bei stiprybė imponuoja būriams gerbėjų visame pasaulyje. Ne veltui 2016 m. iki tol kine beveik nematytos veikėjos įvaizdis tapo populiariausiu Helovino kostiumu. Būtent šis susižavėjimas antrąja Džokerio puse ir lėmė Cathy Yan filmo Plėšriosios paukštės ir fantastiškoji Harlė Kvin („Birds of Prey (and the Fantabulous Emancipation of One Harley Quinn)“, JAV, 2020) pasirodymą didžiuosiuose ekranuose. Stiprių, nepriklausomų ir kailį karšti gebančių moterų kine pasitaikydavo ir anksčiau. Vis dėlto pasakojimas apie iš komiksų pasaulio atėjusią engiamą, priklausomą ir problemišką psichopatę tapo vienu laukiamiausių šių metų filmų.

 

Nuo pat pirmųjų juostos akimirkų Harlė (Margot Robbie) tampa pagrindine filmo figūra – pasakotoja. Ji pristato veikėjus ir nusako siužetą. Taip žiūrovams įkalama į galvą, kad ji ne šiaip gražus žaisliukas, o personažas, vertas papasakoti savo istoriją ir pasidalyti išgyvenimais. Iš gana melodramatiškos įžangos sužinome, kad Harlė ir Džokeris išsiskyrė. Būtent šis vangiai perteiktas momentas ir paskatina tolesnę siužeto eigą. Stebime, kaip Harlė bando susidoroti su skyrybų skausmu, kaip ji vis labiau pasineria į savidestrukciją. Harlę pasiveja praeities šmėklos ir ji turi ne tik susitvarkyti su psichologinėmis problemomis, bet ir apsiginti nuo aibės personažų, trokštančių jos mirties. Ji privalo ryžtingai keisti gyvenimą, tapti savarankiška ir nepriklausoma, ir tai tampa bene pagrindiniu filmo leitmotyvu.

 

Toliau siužetas rutuliojasi greitai, bet šiek tiek chaotiškai. Šokinėjimas per siužeto linijas bei laiko juostas atsibosta ir įgyja butaforiškumo. Ilgainiui tai tampa kiču, kuris pradeda dominuoti filme. Atskiros scenos paskiriamos detalėms, neturinčioms daug bendro nei su veikėjais, nei su siužetu. Puikus pavyzdys – Harlės apsilankymas užkandinėje, kurioje ji pakiliai pasakoja apie idealų pagirių maistą, pusrytainį su kiaušiniu. Kiču dvelkia ir vaizdinis filmo sprendimas. Spalvotų dūmų ir margų, visame ekrane paskleidžiamų konfeti estetika bando slėpti prastai režisūriškai įgyvendintą herojės kelionę išsilaisvinimo nuo vyrų jungo link.

 

Papildomo sąmyšio įneša ir plėšriosiomis paukštėmis vadinamos veikėjos. Harlės likimo sesės primena, kokiame negailestingame pasaulyje gyvena moterys. Nuskriaustos ir neįvertintos, jos stengiasi išsilaisvinti ir pagaliau sulaukti pripažinimo, kurio neužtemdys pavydūs, jas paminti besistengiantys vyrai. Apmaudu, kad jų istorijos nenuoseklios ir labiau skirtos pagrindinei istorijai į priekį stumti. Plėšriosios paukštės – labiau pritariamieji balsai, sustiprinantys Harlės Kvin išsilaisvinimo temą. Gaila ir Ewano McGregoro įkūnyto neurotiško antagonisto, kurio trumpus pasirodymus ekrane galima pelnytai vadinti pamirštamais.

 

Originaliame filmo pavadinime puikuojasi žodis emancipacija, sufleruojantis istorijos baigtį. Be abejo, režisierė visą filmą bandė išlaisvinti Harlę Kvin ir jai akompanavusias plėšriąsias paukštes iš jų potencialą varžančių pančių. Vis dėlto prasidėjus pabaigos titrams džiaugiausi, kad pagaliau išsilaisvinau iš visais požiūriais silpno ir paviršutiniškai problemas vaizduojančio reginio.

„Plėšriosios paukštės ir fantastiškoji Harlė Kvin“
„Plėšriosios paukštės ir fantastiškoji Harlė Kvin“