Kinas

Šiemet prašėme atsakyti į du klausimus:

1. Kokie šiemet matyti 5–10 filmų (serialų) įsiminė labiausiai?

2. Šiais metais įvyko daug lietuviškų premjerų. Ar atrodo, kad kiekybė veikia kokybę, ar dar reikės palaukti?

 

Narius Kairys

 

„What a fucked-up world“ (koks sumautas pasaulis), – gana tikėta ištara baigiasi Jimo Jarmuscho „Mirusieji nemiršta“ („The Dead Don’t Die“, 2019). Filmą apie iškrypusią Žemės ašį žiūrėjau Saratogos Springso, santykinai nedidelio bei karikatūriškai turtingo (Viktorijos laikus menančių namų kiemuose stovi paauksuotos žirgų statulos, simetriškai susodinti gėlynai, fontanai dieną naktį purškia vandens čiurkšlę) Niujorko valstijos miestelio, kino teatre. Jarmuscho kinematografinė alegorija apie zombiais žmones verčiantį vartotojiškumą, akivaizdu, ne pati sėkmingiausia – silpna dramaturgija, nejuokingas humoras, tiesmukas simbolizmas etc. – ir, matyt, keista, kad permąstydamas 2019-uosius pirmiausia pagalvojau apie šį filmą. Kita vertus, gal daugiau ir nėra ką prisiminti? Žinoma, hiperbolizuoju. Be vargo nurodyčiau stipriausią šiais metais matytą filmą – tai Khaliko Allaho „Juodoji motina“ („Black Mother“, 2019), bet su juo susijusi atskira istorija. Bendrai metai pasitaikė kaip niekad skurdūs – nė vienas filmas, išskyrus minėtą, tiek nenustebino, kad vėliau norėtųsi mintimis prie jo grįžti (laimė, visąlaik yra galimybė atsigręžti į tolimą ar netolimą kino praeitį). Tarytum visiems būtų pritrūkę vienos kokios detalės iki pilno vaizdo.

 

Antai debiutinis ir Kanų Didįjį prizą laimėjęs Mati Diop „Atlantas“ („Atlantique“, 2019) apie bandžiusį plaukti iš Senegalo į Ispaniją laimės ieškoti ir nuskendus laivui šmėkla pas mylimąją grįžusį vaikiną prasideda įspūdinga gaida, kuri su kiekviena minute vis slopsta, kol suvis nutyla per paskutinį protagonistės monologą. Netgi šiek tiek gaila, nes filmo idėja ne tik įdomi, bet ir labai reikalinga. Idėja, kurią kine retai kada pavyksta įgyvendinti paveikiai ir originaliai. Po Gianfranco Rosi filmo „Liepsnojanti jūra“ („Fuocoammare“, 2016) ir Philipo Scheffnerio „Havarie“ (2016) maniau, kad pasakyti, parodyti pabėgėlių, nelegalių imigrantų tema kažką naujo, nekartojant įprastų reprezentacinių schemų, beveik neįmanoma. Vis dėlto klydau. Hassano Fazilio „Vidurnakčio keliautojas“ („Midnight Traveler“, 2019) ar Miko Reverezos „Nulinis duomenų planas“ („No Data Plan“, 2019) – netobulo kino estetika grįsti filmai, kuriuose jų autoriai – pirmasis su šeima iš Afganistano bėga nuo talibų į Europą, antrasis, 20 metų JAV gyvenęs nelegaliai, traukiniu keliauja per visą šalį – jautriai reflektuoja kino prigimtį ir savo pačių padėtį pakeliui į...

 

Į šviesią ateitį, reikia manyti? Kaip ir Lietuvoje kurtas kinas. Banga, regis, artimiausiu metu nenuslūgs.

 

Neringa Kažukauskaitė

 

1. Atsakinėjant į kalėdinę anketą pasiekė žinia, kad mus paliko Anna Karina. Tai labiausiai sukrėtęs ir įsiminęs šių metų kino įvykis. Neišmatuojamo liūdnumo žinia. Karina – prancūzų Naujosios bangos veidas, aktorė, vaidinusi svarbiausiuose Jeano-Luco Godard’o ankstyvuosiuose filmuose „Mažasis kareivis“, „Moteris yra moteris“, „Gyventi savo gyvenimą“, „Pamišęs Pjero“, „Atsiskyrėlių gauja“ ir kt. Ji filmavosi ir kitų garsių režisierių G. Cukoro, L. Visconti, R.W. Fassbinderio, J. Rivette’o, B. Jacquot juostose, tačiau aktorės vardas vis tiek liko neatsiejamas nuo jos buvusio vyro Godard’o kino įvaizdžio. „Šiandien prancūzų kinas tapo našlaičiu, neteko vienos iš savo legendų“, – sureagavo socialiniuose tinkluose Franckas Riesteras, Prancūzijos kultūros ministras. Annos Karinos akys, žvelgiančios iš ekrano tiesiai į mūsų širdis, jos ašarų sklidinas žvilgsnis – tai kažkas, kas iškyla virš laiko, kažkas, kas ir yra kino esmė, nei nusakoma, nei kaip kitaip perteikiama, o tik patiriama, žvelgiant į tokius kadrus.

 

O iš šiemet matytų filmų labiausiai įsiminė:

 

„Lara“ (rež. Jan Ole Gerster, Vokietija, 2019), rodytas „Scanoramos“ programoje. Nuostabus vokiečių aktorės Corinnos Harfouch vaidmuo, seniai toks ekrane matytas, primenantis didžiuosius moterų portretus kine. Jos žvilgsnio niuansai, kiekvienas veido raumens krustelėjimas perteikia stiprius išgyvenimus ir dramatišką herojės likimą. Kai aplink visi taip nori greitų ir lengvai pasiekiamų rezultatų, „Laros“ ištarmė labai sunkiai priimama – filmas apie tai, kokia buvimo mene ir pasiektų viršukalnių kaina, kas padeda jas pasiekti, kaip tai veikia artimiausių žmonių likimus.

 

„Džokeris“ (rež. Todd Phillips, 2019, JAV) – niūrias diagnozes ir liūdnas prognozes pasauliui ir mūsų visuomenei siunčiantis filmas, bet kartu bandantis suvokti, kodėl šiuolaikinė visuomenė taip sunkiai serga. Genialus Joaquino Phoenixo vaidmuo.

 

„Žmogus, kuris visus nustebino“ (rež. Natalija Merkulova, Aleksej Čiupov, Rusija, 2018) – teigiantis meilę, tikėjimo galią, net sugebančią apginti nuo negalios, apgauti lemtį. Drąsus Jevgenijaus Cyganovo vaidmuo.

 

Bo Widerbergo retrospektyva „Scanoramoje“. „Naujojo švedų kino“ pradininku ir ryškiausia figūra vadinamo režisieriaus, rašytojo B.Widerbergo (1930–1997) filmai: „Meilė 65“, „Varnų kvartalas“ ir kt. pasirodė nepasenę, svarbūs, įdomūs ir šiandien.

 

Pero Lindbergo „Birželio naktis“ (1940), rodyta „Pirmoje bangoje“, paskutinis švediškas didžiosios Ingrid Bergman filmas, prieš išvykstant į Holivudą. Tai jos sėkmė, galbūt didžiausia iš visų, kurią ji patyrė švedų kine. Neįtikėtai stiprus, sodrus, techniškai nepriekaištingas ir intuicija sekantis vaidmuo.

 

2. Stipriai padidėjusi lietuviškų filmų kiekybė, manau, veikia ir kokybę. Gal tik ne taip stipriai ir sparčiai, kaip gal norėtųsi, bet neabejotinai. Be to, filmų gausa pakeitė požiūrį, kad kiekvienas lietuviškas filmas turi būti vis geresnis. Lūkesčiai, keliami kiekvienai retai lietuviškai premjerai, buvo neįveikiami ir nerealūs. Filmas turėjo patikti visiems. Dabar isteriškos intonacijos aprimusios, filmų įvairovė leidžia ramiau ir solidžiau aptarti pasirodžiusias premjeras. O tai taip pat labai svarbu bandant suvokti, koks yra ir kur eina Lietuvos kinas.

 

Gediminas Kukta

 

1. Alberto Serra „Laisvė“ („Liberté“) – dėl praskleisto gobeleno į XVIII a. filosofinę mintį, dėl tapybiškumo ir ekstaziškų kūnų, dėl radikalumo ir režisieriaus laisvės nesitaikstyti su jokiomis kino taisyklėmis.

 

2. Vokiečių dokumentinio kino meistro Thomo Heise’s „Gimtinė yra erdvė laike“ („Heimat ist ein Raum aus Zeit“) – dėl lanzmaniško užmojo naudojant tik fotografijas, dokumentus, dienoraščius, laiškus, esė ištraukas, nespalvotus peizažus ir savo balsą už kadro pusketvirtos valandos pasakoti sudėtingą savo šeimos ir visos šalies istoriją nuo Pirmojo pasaulinio karo iki gyvenimo komunistinėje Rytų Vokietijoje.

 

3. Quentino Tarantino „Vieną kartą Holivude“ („Once Upon a Time... in Hollywood“) – dėl neblėstančios meilės kinui.

 

4. Aistės Žegulytės „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus“) – dėl erdvės mąstyti ir reto lietuvių kine režisierės pasitikėjimo, kad žiūrovas kino salėje būtent tą ir darys.

 

5. Oliverio Laxe’o „Ugnis ateis“ („O que arde“) – dėl troškios atmosferos, Galicijos kalvų ir nepamirštamo aktorės Benedictos Sánchez veido.

Rasa Paukštytė

 

„Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“, rež. Radu Jude, – ne tik aktualus, bet ir išradingas, ne tik energingas, bet ir protingas.

„Vieną kartą Holivude“, rež. Quentin Tarantino, – tai meilė, be komentarų.

„Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“, rež. Aistė Žegulytė, – pasirodo, talentingiems žmonėms visais laikais įkandama nekonjuktūriška filosofinė esė; be išankstinių nuostatų, su potekstėmis, ironija. 

„Begalinis futbolas“, rež. Cornelius Porumboiu, – šventas kasdienybės absurdas.

„Agnès apie Varda“, rež. Agnès Varda, – tai paprastas pasakojimas apie kūrybą kaip kvėpavimą ir didžiausią gyvenimo malonumą, kūrybą kaip teisę klysti, mąstymo „įrankį“.

 

Tai, kad šįmet labai daug filmų, yra ir įvairiausių sutapimų, ir padidėjusių kino rėmimo galimybių rezultatas. Tik į naudą kinui, nes matome kuriančius įvairių kartų režisierius ir režisieres, daug skirtingų pasisakymų pačiomis įvairiausiomis temomis. Peizažas, mažų mažiausia, nemonotoniškas ir net nesėkmės įdomios, ką jau kalbėti apie sėkmes. Pilna gerų aktorių vaidmenų (o tai dažniausiai komplimentas visų pirma režisierei / -iui). Net du neplakatiški filmai pokario tema „Purpurinis rūkas“ (rež. Raimundas Banionis) ir „Sutemose“ (rež. Šarūnas Bartas), maža to, „Sutemose“ atsiranda ir naujiena šios temos naratyve – bene pagrindiniam personažui vidutiniam lietuviui Pliaugai pavyksta išsiveržti iš užburto rato „ir su savais, ir su svetimais“, jis apsisprendžia likti su savais (apie tai sovietinių cenzorių paunksmėje Vaitkus su Indriūnu galėjo nebent sapnuoti, žinoma, už kadro). Lietuvoje netikėtai daugėja gero istorinio kino, ir originaliausius darbus neabejingi savam kinui žiūrovai vertins netrukus („Nova Lituania“, rež. Karolis Kaupinis, „Izaokas“, rež. Jurgis Matulevičius). Nuobodu nebus.

 

Piktos kino kritikės (Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė)

 

„Zombi vaikas“ („Zombi Child“, rež. Bertrand Bonello). Šįkart režisierius prabyla apie kolonializmo paliktas žaizdas; atveria istorinius, mitologinius ir religinius – vudu – klodus... Bonello įdomu žiūrėti ne tik dėl vizualinės kalbos, bet ir dėl to, kad jis nesiūlo žiūrovui lengvo pasivaikščiojimo – po jo filmų norisi viskuo domėtis plačiau.

„Skausmas ir šlovė“ („Dolor y Gloria“, rež. Pedro Almodóvar). Dėl nuostabaus Antonio Banderaso, suvaidinusio trapų pagyvenusį režisierių Salvadorą, kankinamą nugaros skausmų, vienatvės, depresijos ir kitų žmogiškų bėdų, su metais tik labiau išryškėjančių. Salvadoras negali gyventi nekurdamas kino, kuriame siejami padriki praeities ir dabarties epizodai. Jie paverčiami menu, tampančiu režisieriaus gyvenimo stimulu.

Viename interviu Pedro Almodóvaras sakė, kad kinas – tai magija. Regis, taip kiną supranta ir Quentinas Tarantino, kurio filmas „Vieną kartą Holivude“ („Once Upon a Time... in Hollywood“) – tai nostalgiškas meilės laiškas klasikiniam Holivudui ir amerikietiškai pokultūrai apskritai. Gedėdamas į praeitį žengiančio Holivudo aukso amžiaus, 1969-uosius Tarantino rodo kaip kaitos metus, kai viena epocha keičia kitą, „nurašomi“ tokie kieti vyrukai kaip Rikas Daltonas (Leonardo DiCaprio) bei jo dubleris Klifas Butas (Brad Pitt), o gatvėmis blaškosi sektantai žudikai. Per savo pagrindinius herojus Tarantino gana sąmoningai išreiškia savo baimę dėl kino ateities...

„Jautis“ („Byk“, rež. Boris Akopov). Tai išties energingas debiutas, besigręžiantis į praėjusio amžiaus laukinio 10-ojo dešimtmečio „romantiką“ ir, žinoma, Aleksejaus Balabanovo „Brolį“.

„Atlanta“ („Atlantique“, rež. Mati Diop). Dar vienas daug žadantis debiutas. Režisierė filme išties subtiliai derina socialinį komentarą ir poeziją, nuolat „apvildama“ žiūrovų lūkesčius. Iš pradžių gali atrodyti, kad filmas – daug kartų matyta socialinė drama apie sunkias gyvenimo sąlygas, konservatyvių Afrikos visuomenių ydas, bandanti pravirkdyti konformistinius Vakarus. Tačiau galiausiai viskas išvirsta į mistinį filmą apie dvasias, ieškančias meilės ir keršto.

„Ištraukti peiliai“ („Knives Out“, rež. Rian Johnson). Tai filmas, leidžiantis tamsioje kino salėje tiesiog pasislėpti kėdėje ir juo mėgautis, kaip mėgaujasi garsieji filmo aktoriai su Danieliu Craigu priešaky. Gal ir senamadiškai skamba, bet gyvenant amžiuje, kai vieni kitus tik edukuoja, norisi paprasto ir gryno kino, neverčiančio išėjus po peržiūros apsimesti, kad labiau subrendome moraliai. Filmas nebent privers spėlioti, kas gi iš tiesų yra tikrasis žudikas...

 „Ad Astra“ (rež. James Gray). Filmą galima pavadinti dar viena egzistencine, net froidistine kosmine odisėja. Regis, ištarmė paprastesnė nei paprasta. Tačiau Brado Pitto stambus veido planas, nemaskuojamos raukšlės, raumenų trūkčiojimai ir tikros ašaros verčia manyti, kad aktorius ne tik kine, bet ir tikrovėje išgyvena egzistencinę krizę.

„Gimtinė“ (rež. Tomas Vengris). Jau vien dėl to, kad režisierius nebandė šokti aukščiau bambos, dėl brandžiai sukurtų pagrindinių herojų charakterių. Severija Janušauskaitė lietuviškame kine dar nebuvo taip profesionaliai „išnaudota“. Ir todėl, kad filmo premjera nebuvo išeksploatuota su šiais laikais būdinga pompastika bei skandalo prieskoniu.

„Sutemose“ (rež. Šarūnas Bartas). Nes režisierius neužsiima nei konjunktūra, nei populizmu. Veikiau primena savo paties filmo herojus – daugiasluoksnius žmones, gyvenančius nepavydėtinais laikais. O ir šiaip – kada tie laikai buvo pavydėtini?..

***

Trys istorijos („Tri istorii“, rež. Kira Muratova, 1997). Kasmet iš naujo arba pirmą kartą verta pažiūrėti bent vieną filmą, jau vadinamą klasika. Kai darosi bloga nuo aplinkos ir norisi nuo jos slėptis, geriau jau žiūrėti užkietėjusios mizantropės filmą ir nusiraminti, kad toks esi ne vienas šiame šauniame naujame pasaulyje, kurį valdo tviteriai, instagramai ir feisbukai.

„Romanas Polanskis: ieškomas ir trokštamas“ („Roman Polanski: Wanted and Desired“, rež. Marina Zenovich, 2008). Tai vienas kompleksiškiausių pastaruoju metu matytų dokumentinių filmų, kuriame moralinis verdiktas paliekamas patiems žiūrovams.

 

Živilė Pipinytė

 

1. Šiemet nepavyko pasižiūrėti daugelio naujų filmų, apie kuriuos kalba visi. Pirmasis šiais metais pamatytas – Lietuvos ekranų taip ir nepasiekęs Alfonso Cuarono „Roma“ (2018). Tai neabejotinai geras filmas, stilingas ir gražus, bet man jis pasirodė tik tobula 7-ojo dešimtmečio kino imitacija, žadinanti tos epochos didžiųjų, pirmiausia Michelangelo Antonioni, kino ilgesį. Tokių imitacijų šių dienų kine vis daugiau, todėl toks svarbus tampa tikrasis autorius, kalbantis savo kalba. Toks lieka Pedro Almodóvaras. Jo „Skausmas ir šlovė“ – ir asmeniškas, ir universalus. Autorius, kaskart sugebantis nustebinti, – Quentinas Tarantino. Jo „Vieną kartą Holivude“ – vienas šviesiausių ir netikėčiausių šių metų filmų. Tikras autorius visada yra ir maištininkas. Toks buvo Andrzejus Żuławskis. Po režisieriaus mirties pagal jo scenarijų sūnaus Xawery sukurtas ir Gdynės kino festivalyje pamatytas filmas „Paukščių kalba“ (2019) – ne tik susižavėjimo duoklė unikaliam tėvo kinui, bet ir aistringas kvietimas nepriimti supaprastintos ir intelektualiai neįgalios dabarties, kurioje veisiasi nacionalistai. Jia Zhangke „Balčiausi yra pelenai“ dar kartą sužavėjo kinų režisieriaus mokėjimu susieti konkrečias „mažų žmonių“ ir jų likimus permalančias istorijas.

Tačiau jei reikėtų išrinkti šiemet pamatytus svarbiausius, tai būtų du rumunų filmai – ambicingos intelektualės pastangas rekonstruoti Holokausto tragediją rodantis Radu Jude „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ (2018) ir skausmingą totalitarinės valdžios absurdą atskleidžianti Luciano Pintilie „Rekonstrukcija“ (1968). Abu filmus sunku sudėlioti į lentynėles, nes režisieriai formuluoja klausimus, į kuriuos turi atsakyti pats žiūrovas. Abiejų filmų išeities taškas – rekonstrukcija, tampanti liūdna tikrove. Jude’s herojė Mariana nori Bukarešto aikštėje atkurti vieną Holokausto epizodą. Tragiškoje „Rekonstrukcijoje“ du studentai turi suvaidinti muštynes, po kurių pateko į kalėjimą. Juos edukaciniais tikslais filmuoja policininkai. Ir „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“, ir „Rekonstrukcijoje“ atkuriamas įvykis tampa reginiu ir kartu taiklia visuomenės metafora.

2. Kažką panašaus norėjo pasakyti, bet pristigo įžvalgų Sergejus Loznica lietuviškame (kurtame kartu su olandais) filme „Valstybinės laidotuvės“. Jis sukūrė vis dar aktualų (ypač lietuviškų valstybinių laidotuvių kontekste) ir įtaigų homo sovieticus portretą. Pastebėjau, kad ne tik sovietinis, bet ir vyresnis žmogus, ypač jaunų lietuvių filmuose, visada yra karikatūriškas. Tad apie gilesnį nesenos istorijos suvokimą lieka tik svajoti.

Šiemet mačiau per 20 lietuviškų pilnametražių filmų premjerų ir beveik po kiekvienos galėjau konstatuoti, kad lietuvių kino Achilas tebėra dramaturgija. Regis, ji sukliudė svarbiems Šarūno Barto („Sutemose“) ir Raimundo Banionio („Purpurinis rūkas“) filmams tapti nacionalinio kino įvykiais. Iš debiutantų filmų sužavėjo (kiekvienas savaip) Aistės Žegulytės „Animus Animalis“ – intelektualiu montažu, originalumu bei drąsa kurti autorinį dokumentinį kiną, o subtilia, intymia intonacija bei puikiu Severijos Janušauskaitės vaidmeniu – Tomo Vengrio „Gimtinė“. Kartais įsimena ir nesėkmės: gaila, kad Vygantui Bachmackij filme „Vestuvės“ nepavyko ironiškai pasityčioti iš lietuviško mentaliteto, kurį formuoja ir populiarioji kultūra, ir komercinėmis vadinamos lietuviškos komedijos, nors intencijų buvo.

Nežinau, ar lietuvių kinas tampa kokybiškesnis, bet įvairesnis – tikrai.

 

Aistė Račaitytė

 

„Nuo Maskvos iki Pietuškų: kelionė su Benediktu Jerofejevu“ („From Moscow to Pietushki: A Journey with Benedict Yerofeyev“, rež. Pawel Pawlikowski, 1990)

„Mano akys“ („Chained“, rež. Yaron Shani, 2019)

„Gimtinė yra erdvė laike“ („Heimat ist ein Raum aus Zeit“, rež. Thomas Heise, 2019)

„Martinas Idenas“ („Martin Eden“, rež. Pietro Marcello, 2019 m.)

„Raudoni laukai“ („Red Fields“, rež. Keren Yedaya, 2019)

„Sinonimai“ („Synonyms“, rež. Nadav Lapid, 2019)

„Nematomas Euridičės Guzmao gyvenimas“ („The Invisible Life of Euridice Gusmao“, rež. Karim Aïnouz, 2019)

„Baltu ant balto“ („White on White“, rež. Théo Court, 2019 )

„Vedybų istorija“ („Marriage Story“, rež. Noah Baumbach, 2019 )

„Aš kaltinu“ („An Officer and a Spy“, rež. Roman Polanski, 2019)

 

Manau, kad šiuo etapu labiausiai džiaugtis ir kalbėti reikia ne apie lietuvių kino kiekybę ar kokybę, o apie įvairovę, kurią dar visai neseniai būtų buvę sunku įsivaizduoti. Ir džiugiausia tai, kad ji ne tik festivaliuose, bet ir kino teatrų repertuare. Manau, ne vienam žiūrovui keletas pastarųjų metų sužadino smalsumą ir tam tikra prasme reabilitavo Lietuvos kino įvaizdį (žinoma, kalbu ne apie fenomenalų komercinio ir patriotinio kino bumą). Ypač džiugina, kad debiutuojantys tos pačios kartos režisieriai tokie skirtingi ir, rodos, tvirtai įsitikinę savo temų ir stiliaus pasirinkimu. Šiemet mačiau ne vieną naują ir savitai svarbų filmą.

 

Vladas Rožėnas

 

1. Lee Chang-dongo „Degantis“. Jaučiu silpnybę detektyvams ir trileriams, tačiau retai kada lieku jais patenkintas. Daugelis, mano galva, nesupranta, kaip palikti žiūrovą alkaną, kad jis vis norėtų spėlioti, bet ne tiek, kad atsakymas būtų visiškai bet koks ir ilgainiui tiesiog taptų nebeįdomu apie jį galvoti. „Degantis“ tarsi palenda po oda – žiūrėjau dukart per keletą dienų ir narpliojau dvi savaites, prisimindamas kiekvieną detalę. Tokio filmo-paslapties nemačiau jau labai seniai. Vienas mano dešimtmečio favoritų.

 

2. Mariano Llinás „La Flor“. Tai 13 valandų provokacija, ant kurios užkibau. Koks malonumas tiek laiko praleisti su šešiomis istorijomis, kurių keturios neturi pabaigos, viena – tik pabaigą, o vienos ir pradžia, ir pabaiga jau matytos (tai ne mano interpretacija – filmas prasideda režisieriaus pripažinimu, kad ko jau ko, o pabaigų stigs)? Toks, kaip eiti negalvojant apie tikslą. Kol susigyveni su mintimi – užtrunka, bet verta.

 

3. Joannos Hogg „Suvenyras“. Nes išdrįso parodyti gyvenimą be intrigos, be antagonisto, be supaprastinimų. Ir su esminiais konfliktais, kurių kova neišsprendžia.

 

4. Terrence’o Malicko „Paslėptas gyvenimas“. Eseistika man ne prie širdies, tačiau šįkart režisierius tarsi grįžo į jaunystę ir liovėsi kalbėti apie viską ir apie nieką – atsisuko į konkretų vertybinį konfliktą. Ir sumontavo filmą taip, tarsi jame nebūtų jokio laiko matmens. Visai neblogai.

 

5. Albertas Serra. Turėjau laimės pamatyti saują jo filmų ir jį patį gyvai. „Negaliu jums pasakyti, šedevras tai ar ne, nors manau, kad šedevras. Bet galiu garantuoti, kad manęs po šio vakaro tikrai nepamiršite“, – sakė režisierius prieš „Liberté“ seansą, nors tai tinka visiems jo filmams. Apie laiką taukšti kine šiandien mėgsta daugelis, o šis katalonas ima ir iškelia jį taip, kad neturėtum kaip pabėgti.

 

Manau, kad lietuvių kine padaugėjo visko – kebabų ir plačių iškirpčių, bet, rodos, padaugėjo ir festivalinio eksporto. Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgštus miškas“, Aistės Žegulytės „Animus Animalis“, Karolio Kaupinio „Nova Lituania“, Audriaus Mickevičiaus ir Nerijaus Milerio „Pavyzdingas elgesys“, Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“ puikiai keliavo, ir ne be reikalo, – tai labai kokybiški filmai. Didesnės kiekybės ir tikėtis būtų keista. Aišku, per dvi savaites kur nors sodybėlėje sukaltos komedijos apie tai, kokie mes kaimiečiai, niekur greitu metu nedings, tačiau iš to, tikiuosi, išaugama. Tik ne per keletą metų.

 

Mantė Valiūnaitė

 

1. „Vitalina Varela“ (rež. Pedro Costa)

2. „Bangos“ („Waves“, rež. Trey Edward Shults)

3. „Ugnis ateis“ („Fire will come“, rež. Oliver Laxe)

4. „AIDOL“ (rež. Lawrence Lek)

5. „Atlantės“ („Atlantics“, rež. Mati Diop)

6. „Sinonimai“ („Synonyms“, rež. Nadav Lapid)

7. Režisieriaus Yarono Shani „Meilės trilogija“ – I dalis „Nuogumas“ („Stripped“), II dalis „Mano akys“ („Chained“) ir III dalis „Atgimimas“ („Reborn“)

 

2. Labai įdomūs lietuviško kino metai. Džiugino debiutuojančių režisierių filmai – ypač dokumentiniai Aistės Žegulytės „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ ir Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgštus miškas“. Vaidybiniuose debiutuose justi daugiau įvairovės bei temų, kurios svarbios šiandien, – Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“, Ernesto Jankausko „Čia buvo Saša“; skirtingų žvilgsnių į praeitį – Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“, Karolio Kaupinio „Nova Lituania“. Į tarptautinius kino festivalius vis dažniau patenka ir trumpametražiai filmai – įsimintinas Vytauto Katkaus režisūrinis debiutas „Kolektyviniai sodai“, taip pat į Teluridės festivalį patekęs Kamilės Milašiūtės filmas „Laukais“.

 

Linas Vildžiūnas

 

1. Abėcėlės tvarka:

„Laukinė kriaušė“ (rež. Nuri Bilge Ceylan, Turkija)

„Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ (rež. Radu Jude, Rumunija)

„Pasaulio šerdis“ (rež. Natalija Meščianinova, Rusija, Lietuva)

„Roma“ (rež. Alfonso Cuarón, Meksika)

„Vieną kartą Holivude“ (rež. Quentin Tarantino, JAV)

 

2. Tiek filmų per metus dar nebuvo per visą lietuvių kino (sovietinio ir posovietinio) laiką, ir tai neginčytinas Lietuvos kino centro nuopelnas. Aštuonios vaidybinių filmų premjeros, du filmai jų laukia, dar koprodukcijos, solidi dokumentika, žinoma, atmetus nesenkantį „domino“ klasės srautą. Ar šis skaičius darė įtaką kokybei? Sunku pasakyti, tačiau pasiektas tam tikras balansas tarp skirtingų kartų režisierių ir jų kūrybinių aspiracijų, iš to jau galima šiek tiek spręsti apie bendrą lietuvių kino potencialą.

Algimanto Puipos filmas „Kita tylos pusė“ labai profesionalus visais savo komponentais, ypač džiugu dėl kino operatoriaus Algimanto Mikutėno, neturėjusio didelio filmo gerą dešimtmetį. Tačiau atsietos laiko, vietos, o ir siužeto aplinkybės vargu ar pajėgios sukelti emocinį atsaką. Aktyvus jaunasis Lietuvos kinas atsikrato paaugliškos autorefleksijos. Ernesto Jankausko „Čia buvo Saša“, Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“ jautrūs opioms socialinėms šiandienos problemoms, Tomo Vengrio „Gimtinė“ – retrospektyvus asmeninis žvilgsnis (iš amerikietiškos perspektyvos) į visiems mums svarbų pirmųjų nepriklausomybės metų laikotarpį.

Pasitaiko lietuvių kine ir tuščių arogantiškų pozų, ir snobizmo, tačiau šiemet sulaukėme labai svarbaus pokyčio – per pastaruosius keletą metų visiškai diskredituotos pokario temos reabilitavimo. Vasarį pasirodė Raimundo Banionio „Purpurinis rūkas“, lapkritį – Šarūno Barto „Sutemose“, atgaivindami atviro požiūrio į istoriją diskursą. Pastaraisiais metais propagandiniai filmai buvo didžiausia lietuvių kino ir televizijos gėda. Ar būtume galėję įsivaizduoti, kad mūsų visuomenė taps mažau atspari propagandai nei sovietmečiu? Bet tuomet tai buvo svetima, todėl nesunkiai atpažįstama okupantų propaganda – dabar ji yra sava. Šis velnio išradimas, ypač jei gudriai manipuliuojamas, pasirodo, puikiai tinka smegenims plauti ir laisvėje. Propagandos tikslas – iškreipti tikrovę ir supaprastinti ją iki pageidaujamos dogmos. Kitaip tariant – priversti patikėti melu. Arba apsimesti, kad juo tiki, nes taip patogiau.

Todėl internetas ir mirga pasipiktinimais, kad partizanai Barto filme – ne bebaimiai uniformuoti herojai, o purvini, išsekę, viltį praradę, į kampą įsprausti žmonės, nenušaunantys nė vieno stribo ar enkavėdisto, ir kad tai esąs didvyriškos istorijos juodinimas. Tokią viešąją nuomonę perša oficialusis istorijos naratyvas. Tačiau Barto filmas – ne apie partizaninį karą (nors ir apie tai). Jis – apie baisų laiką, apie siaubiamą, įbaugintą, iškankintą šalį, tai tarsi istorinė atmintis, su kuria kiekvienas iš mūsų genetiškai dar pajėgus susitapatinti. Žinoma, galima rasti priekaištų filmo dramaturgijai, jo sakytiniam tekstui, tačiau visus trūkumus atperka nepaprastai tanki, kankinamai slogi atmosfera, kuriama tikro meistro ranka. „Sutemose“ grąžina Lietuvos kinui jo prarastą garbę.